„Tai tikrai neeilinė premjera, įvykis Lietuvos kultūroje, nes tokių gilių, svarių, visa apmąstančių kūrinių nėra daug, – būsimo spektaklio reikšmę akcentavo LNDT meno vadovas Audronis Liuga, džiaugdamasis E.Nekrošiaus sugrįžimu į didžiausią Lietuvos teatro sceną.
Jau tris dienas šioje scenoje repetuojantis tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius neslėpė džiugesio dėl teigiamų pokyčių šiame teatre.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Eimuntas Nekrošius |
„Vos per kelias dienas pajutome visai kitokį teatro klimatą – nežinau, kieno čia įtaka. Atrodo, kad visi teatro darbuotojai dabar į mus žiūri lyg į savus, o anksčiau nuolat jausdavome įtampą, bijodavai net užsirūkysi, kad cigaretės neištrauktų, – šyptelėdamas prisipažino E.Nekrošius. – Labai malonu po tiek metų jausti, kad sudarytos žmogiškos sąlygos kurti.“
Būsimoje premjeroje režisierius rėmėsi dviem Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos“ dalimis: „Pragaru“ ir „Skaistykla“
„Spektakliui būtų užtekę ir vienos dalies, bet norėjosi daugiau. Kiekvieną dieną susiduri su koncepcijos, idėjų stygiumi. Kaip ir kiekvienam menininkui, idėjos labai greitai išsisklaido, kartais neužtenka savęs. Galbūt trukdo ir tas amžinas abejojimas. Kartais jauti, bet nežinai, o juk kiekvieną dieną turi surasti vis ką nors nauja – tai sunku. Norėtųsi, kad viskas būtų gerai“, – lėtai žodžius rinko E.Nekrošius.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Rolandas Kazlas |
Pagrindinį – Dantės – vaidmenį spektaklyje kuria R.Kazlas, kuris, anot režisieriaus, yra daugiau nei tik aktorius.
„Rolandas ne tik kuria savo vaidmenį, bet ir labai pataria visam kolektyvui, duoda pasiūlymų. Jis – dosnus, nežiūrintis tik savo vaidmens“, – nuoširdžiai gyrė E.Nekrošius.
Pats artistas teigė, kad pagal tokio mastelio kūrinį spektaklį pastatyti gali retas režisierius, nes tai – „beprotiška“.
Spektaklyje išgyvenama paprasčiausia meilė istorija, kai poeto Dantės plunksna paprastą merginą Beatričę pakelia virš žemės. Ir iš tiesų pasaulis būtų daug nykesnis be moterų – tiksliau, jo tiesiog nebūtų.
„Tai nėra tik chrestomatinis kūrinio perskaitymas. Šis spektaklis – šviesus, viltingas, jaunatviškas, nes Dantė tikėjo žmogumi ir linkėjo jam gero. Viskas gyvenime stebuklingai persipynę – net pragare ar skaistykloje yra rojaus atspindžių. Dantė kaip poetas sunkią akimirką nusprendžia peržvelgti visą savo gyvenimą, – spektaklio temas aiškino R.Kazlas. – Kita svarbi tema – kūryba. Žmogus, verčiamas talento ar vienatvės, tiesiog kuria savo pasaulį. Galų gale spektaklyje išgyvenama paprasčiausia meilė istorija, kai poeto Dantės plunksna paprastą merginą Beatričę pakelia virš žemės. Ir iš tiesų pasaulis būtų daug nykesnis be moterų – tiksliau, jo tiesiog nebūtų.“
R.Kazlas pabrėžė, kad šis kūrinys apie mirusius yra skirtas gyviesiems.
„Sunkiomis akimirkomis prisimename tuos, kurių jau nėra, ir prašome pagalbos, kuri dažnai nežinia iš kur ir ateina. Prieš pradėdamas kurti spektaklį, jautiesi lyg stovėtum prieš vandenyną, kai nemoki plaukti, bet rankoje turi tik knygą. Kuo labiau mes laikėmės tos knygos, tuo labiau ji padėdavo ir kuo labiau toldavome, tuo labiau Dantė kaišiodavo pagalius į ratus – nuolat vykdavo kautynės. Premjera nebus baigtinis rezultatas, nes reikia pajusti Dantės ritmą, o gal net sulaukti jo paties vizito...“
Spektaklyje taip pat vaidinantis aktorius Remigijus Vilkaitis tikino žiūrintis į šį kūrybinį darbą kaip į amžiną studiją ar kelionę.
„Mano uždavinys – jei galiu, kažkuo padėti, paremti, realizuoti režisieriaus idėjas. Su tokia medžiaga galima nueiti labai toli – visą laiką esi nuolatinėje improvizacijoje, procese, kelionėje, – sakė aktorius. – Pasaulis nepasikeitė nuo Dantės laikų – žmonės tokie patys ir internetas nieko nepakeitė. Tikriausiai ir po 700 metų bus taip pat...“
Spektaklis „Dieviškoji komedija“, pradėjęs savo kelionę Vilniuje, tarptautinę premjerą pristatys gegužės pabaigoje Italijoje. Būtent šiuo spektakliu žadama atidaryti ir būsimą LNDT sezoną rudenį.
