Tikrai galima abejoti, juolab kad italų režisieriaus idėja tikinčiojo gali būti perskaityta visai priešingai – kaip gilūs apmąstymai krikščioniškojo apreiškimo tema. Todėl su kartėliu galima gailestauti dėl šiandien regimų, žodžiu ir raštu išsakomų šio spektaklio užsipuolimų. Kaip pats Romeo Castellucci paaiškino pernai vykusiame Avinjono festivalyje, jis rėmėsi krikščioniškosios tradicijos dalykais.
Kad šie tradicijos elementai praslysta pro akis kai kuriems tikintiesiems, linkusiems save droviai apibūdinti konservatyviais, neverta stebėtis. Tačiau, kad tie patys tikintieji bandydami perprasti šį spektaklį nesidairo net ir į Bibliją – tai jau gerokai trikdo! Panagrinėkime tad šią 3 veiksmų dramą religijos požiūriu.
Sūnus, maždaug trisdešimties metų amžiaus, gailestingai, švelniai ir pasiaukojančiai rūpinasi savo ligotu tėvu, kurį kamuoja dizenterijos priepuoliai. Scena nuolat kartojasi, ir žiūrovas gali pasijusti nejaukiai. Scenos gilumoje viso spektaklio metu kabo uždanga, kurioje matyti Antonello da Messinos tapyto nuostabaus Kristaus veido atvaizdas, kurį sūnus pabučiuos šio pirmo veiksmo pabaigoje.
Scenos gilumoje viso spektaklio metu kabo uždanga, kurioje matyti Antonello da Messinos tapyto nuostabaus Kristaus veido atvaizdas, kurį sūnus pabučiuos šio pirmo veiksmo pabaigoje.
Čia slypi raktas į religinę potekstę. Šiuo bučiniu sūnus tapatinasi su Kristumi, vienatiniu Dievo sūnumi. O senasis ligonis simbolizuoja nuodėmės sužeistą žmoniją, kuri skęsdama atmatose jau nesugeba nei eiti, nei stovėti. Stebėdami sūnaus, bandančio apkuopti ir nuprausti sergantį tėvą, personažą atpažįstame ištisą Biblijos istoriją – pranašų Izaijo ir Ozėjo, Jeremijaus ir Ezekielio pastangas į tiesos kelią sugrąžinti nuodėmingą Izraelio tautą. Ir Šventas Paulius vėl grįžta prie šito į visas puses išsklidusios žmonijos trapumo vaizdinio, kai ragina Efeso bendruomenę „atsižadėti ankstesniojo žmogaus“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“ (Ef 4, 22-24). Šis naujasis žmogus įžvelgiamas sūnaus personaže Castellucci pjesėje. Šventas Paulius jį dar yra pavadinęs „naujuoju Adomu“ (1 Kor 15,45) ir dėl jo „Kristus ateis suvienyti visko savyje“ (Ef 1:10). Per bučinį Antonello da Messinos Kristui šio ligoto tėvo sūnui perduodamas „dvelksmas“, pneuma, Kristaus „dvasia“, kad šis sūnus tiesiogine žodžio prasme atkartotų Dievo Sūnaus atvaizdą – šitaip toliau plėtojant apaštalo Pauliaus temą.
Laiške romiečiams Paulius kalba apie Dievo planą – Dievas atsiųsdamas savo Sūnų, trokšta atkurti žmonėse, kuriuos iš anksto numatė, „savo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis iš daugybės brolių“ (Romiečiams 8:29). Šis sūnus savo užuojauta tėvo kentėjimams tokiu būdu tampa sūnumi Sūnuje. Ir tokių sūnų Bažnyčia regi gimstant beveik kasdien, bent jau kaskart kai suteikia krikštą!
Antrame paveiksle, kurio Romeo Castellucci Paryžiuje nepristatė – grupė vaikų, sėdinčių nugaromis į publiką, traukia iš savo kuprinių kažką panašaus į granatas.
Šios, sviedžiamos į Kristaus veidą, atrodo sproginėja – bent jau taip girdisi.
Įžvelgti čia tik šventvagystę – tai lyg pulti nunėrus galvą. Šie vaikai man įkūnijo paradoksalų vaizdinį žmonijos, naujai atgimusios iš krikšto vandens.
1.plg. Salėje dalintą knygelę-programą „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ Festival d'Avignon 2011, p. 4.
2. Grynai žmogišku požiūriu, būtų galima dar ir tolesnė įdomi plėtotė. Pavyzdžiui, gabalais byrantis žmogaus kūnas nėra komercinis reginys ir teatrui! Castellucci drįsta iškelti mūsų akims šią slaugos sferoje puikiai žinomą realiją,kurią mes sąmoningai ignoruojame.
3. Laiško žydams autorius pirmo amžiaus pabaigoje pradeda savo laišką žodžiais: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.“
Dar paprasčiau pasakius – tai ką tik pakrikštytieji! Kirilas iš Jeruzalės vadins juos „neofitais“, tai yra, pažodžiui verčiant, „jaunais augalais“. Tačiau ši naujoji tauta, sudaryta iš naujų daigų, susiduria su blogio klausimu. Kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, apsilankymas iš esmės pakeitė blogio problemą? Pasakytume, niekaip.
Tai tarsi riksmas, mestas į Dievą, lyg aklas riksmas Jobo, susidūrusio su blogio beprasmybe – apie jį Dievas galiausiai pasakys, kad buvo vienintelis teisingai kalbėjęs (Jobo 42), ar kaip Psalmininko riksmas kančios akivaizdoje – krikščioniška malda gali iki tiek pakilti. Tam kad Dievas paverstų šią mirties vietą Amžinuoju gyvenimu.
Ir pabaigai – paskutinė scena, mano nuomone, atrodo prikelia Kenčiančio tarno pavidalą iš Izaijo knygos, pirmųjų krikščionių bendruomenėse sieto su Nukryžiuotuoju.
Nebe žmoniška buvo padaryta jo išvaizda, ir jo pavidalas žmonių vaikų tarpe (Isaia 52,14). Ateina į galvą ir 21 psalmės eilutės. Jėzus ant kryžiaus ištars žodžius „Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai?“ „Apjuodintas žmonių, atstumtas tautos“, kenčiantis Tarnas lieka gyvas. Antonello da Messinos tapytas Kristus vėl pasirodo būtent tada, kai galėjome pamanyti jį esant atstumtą. Jo meilės kupinas tylėjimas gali siekti tiek toli. 22 psalmės žodžiai „Viešpats yra mano ganytojas“ pasirodo angliškai su neiginiu „ne“, kuris mirksi, palikdamas žiūrovui netikrumą. Turi atsakyti jis pats: ar šis Kristus „turėjęs Dievo prigimtį ir godžiai nesilaikęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšęs save patį“ (Fil 2,6), ar šis Kristus, prisikėlęs iš mirties ir priėmęs tarno išvaizdą, šiandien bus jo ganytoju?
