„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Ruletės“ režisierius Jo Strømgren: „Kurti istoriją nuo nulio reikia drąsos“

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 84 sezoną pradės rugsėjo 6 d. premjera paaugliams „Ruletė“, kurią stato žinomas norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgren. 2018 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinius scenos kryžius (Jo Strømgren apdovanotas kaip geriausias choreografas), rašoma LNDT pranešime spaudai.
Jo Stromgren / Jakubo Sabotkos nuotr.
Jo Stromgren / Jakubo Sabotkos nuotr.

Įpusėjus naujo spektaklio, kuriame vaidins Kęstutis Cicėnas, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rimantė Valiukaitė ir Aistė Zabotkaitė, repeticijoms, menininkas sutiko atsakyti į keletą Daivos Šabasevičienės klausimų.

– Kaip gimė mintis kurti „Ruletę“?

– Norėjau sukurti spektaklį, kur niekas negalėtų nuspėti, kas nutiks kitoje scenoje. Kadangi spektaklio scenografija yra sukama scena su skirtingais kambariais, pavadinimas atsirado natūraliai. Ruletė reiškia ką nors besisukančio ir nenuspėjamo. Ir rizikingo. Pradėjęs ruletės žaidimą, greičiausiai pralaimėsi, tačiau svajonė ką nors laimėti visada išlieka. Žvelgiant iš kvazifilosofinės perspektyvos, galbūt taip mes gyvename savo gyvenimą.

– Jus matau kaip „menininko teatro“ atstovą: kuriate libretą, scenografiją, muziką ir, žinoma, choreografiją. Manau, kad tai unikali teatro forma, nes žiūrovai iš karto pasineria į visą spektaklį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kodėl dažniausiai dirbate be menininkų iš kitų teatro sričių?

– Daugelyje spektaklių dirbu su kitų sričių menininkais, bet tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kartais naudinga leisti kūrybinėms idėjoms kilti iš vienų, o ne iš daugelio smegenų, ypač kai viską įsivaizduoju kaip filmą. Tada lieka mažai vietos eksperimentams ar diskusijoms, veikiau aktoriams tenka „sekti paskui išprotėjusį arklį“ ir tikėtis geriausio. Šioje alegorijoje išprotėjęs arklys esu aš – kad būtų aiškiau. Bet šįkart nesu visiškai vienas, prie kostiumų dizaino prisideda Dovilė Gudačiauskaitė, prie šviesų dizaino – Audrius Jankauskas. Jiems irgi reikia kūrybinės erdvės, todėl pasirūpinu, kad mano vidinis filmas būtų be specifinių šviesų ir kostiumų. Jie turi galimybę mane nustebinti. Be to, malonu būti mažos grupelės dalimi. Jų asociacijos ir idėjos savaime veikia mano vidinį filmą, todėl būtų neteisinga sakyti, kad „Ruletė“ yra vieno žmogaus smegenų nuotykis.

– Kai praėjusią žiemą atvykote į Vilnių ir pristatėte „Ruletės“ idėją, mane nustebino ne tik labai preciziškas koncepcijos pristatymas, bet ir jūsų paties sukurtas dekoracijų maketas. Ar jus domina vizualiojo meno kūrėjo darbas?

– Tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai man reikia, kad vizuali erdvė būtų vienmatė ir realistiška, kad aktoriai būtų laisvi būti abstrakčiais ar keistais, manau, kad efektyviau pačiam kurti scenografiją. Tačiau kai idėja reikalauja, kad scenografija būtų kaip kontrastas visiems kitiems elementams, dažnai vaisingiau leisti tai padaryti kam nors kitam. Turiu pripažinti, kad palaipsniui iš visiško diletanto dabar vis dėlto virtau žmogumi, turinčiu tam tikrą scenografo kompetenciją. Juk per daugelį metų sukūriau turbūt 100 skirtingų scenografijos projektų, kai kurie iš jų buvo blogi, kai kurie geri. Nesikuklinsiu: manau, jog keli iš jų yra puikūs! Nors „Ruletės“ scenografija nėra geniali, joje yra tinkamas kvailumo, naivumo ir teatrališkumo derinys. Ji atrodo bloga reikiama prasme. Pasiekti tokio rezultato taip pat gali būti iššūkis.

– Ar galėtumėte apibūdinti scenografijos koncepciją? Akivaizdu, kad „Ruletėje“ veikėjus nukėlėte į praeitį. Kas verčia Jus vengti dabarties?

– Dabartis man mažiau įdomi, nes ateitis ir praeitis sukelia daugiau asociacijų ir vaizduotės. Teatre daug kas susiję su perkėlimu – į kitas vietas, kitas situacijas, kitą laiką. Manau, jei nuo įprastų dalykų atsiribojame arba pakeičiame scenovaizdį, galime matyti aiškiau. Traukinyje mąstome įdomiau nei savo virtuvėje. Praeities ar dabarties vaizdavimas taip pat suteikia daugiau laisvės nukrypti nuo realizmo. Esamasis laikas dažnai verčia mus tikėtis, kad viskas bus tikroviška: juk viskas yra čia ir dabar, vadinasi, turi atrodyti taip pat kaip čia ir dabar. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kūriau spektaklį esamajame laike, natūralistinėje miško scenografijoje. Spektaklis sulaukė kritiškų atsiliepimų, kad buvo garsai paukščių, kurie negyvena toje aplinkoje, o šūvių garsai neatitiko aktoriaus šautuvo kalibro. Esamasis laikas kai kuriuos žmones verčia manyti, kad tai dokumentinis filmas.

– Kaip kuriate ir plėtojate savo choreografines idėjas? Scena po scenos, kaip kine? O gal tiesiog turite griaučius ir papildote jį įvairiomis mizanscenomis?

– Vėlgi, tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai kurioms idėjoms reikia išsamaus tradicinio scenarijaus, kitoms – kasdienės „smegenų audros“. Pirmuoju atveju reikia būti protingam, antruoju – drąsiam. Man asmeniškai labiausiai patinka dirbti scena po scenos, chronologiškai, ir kartu su aktoriais kurti spektaklio logiką bei dramaturgiją. Taip galiu būti ramus, kad kuriame teatrą, remdamiesi savomis prielaidomis, o ne teatrinę literatūros versiją. Be to, tai suteikia aktoriams galimybę kurti personažus be išankstinių nuostatų. Esu statęs daugybę Ibseno pjesių ir labai dažnai mačiau, kaip aktoriai pirmąją repeticijos dieną drebėjo iš baimės. Nelengva vaidinti Norą Helmer, kai visi turi savo nuomonę apie tai, kas ji yra. Šia prasme vaidinti personažą, kurio dar niekas nėra matęs, yra daug įdomiau ir man, ir aktoriams, ir žiūrovams. Ir... grįžtant prie drąsos – kurti istoriją nuo nulio ryžtasi nedaugelis režisierių. Mūsų kultūros istorija mus taip išmokė gerbti autorius ir rašytinį žodį, kad kartais galvoju, jog teatras tampa literatūros įkaitu. Kai gaunu progą sulaužyti šį modelį, labai džiaugiuosi. Jei recenzijos blogos, visada stengiuosi sau priminti, kad mano kūrinys bent jau nebuvo sukurtas pagal knygą. Šokau iš dešimties, o ne iš penkių metrų aukščio...

– Veiksmas jūsų spektaklyje sukasi kaip perpetuum mobile. O kaip su gyvenimu? Ar viskas sukasi ratu, o gal įmanoma pasukti šį ratą šiek tiek kita kryptimi?

– Kai tik ištariu ar parašau žodį „gyvenimas“, jaučiuosi pretenzingai. Nesu filosofas, bet mėgstu galvoti apie mažesnes detales, kurios, tikiuosi, gali sukelti didelių minčių. Bet tikrai, perpetuum mobile neabejotinai yra terminas, kuriuo galima apibūdinti gyvenimą, visuomenę, pasaulį. Man atsibodo žmonės, teigiantys, kad gyvenimas ir jie patys turi apibrėžtą tikslą ir linijinį kelią. Aplink save dažniausiai matau sumaištį ir iliuziją, bet manau, kad žmonės visai neblogai su tuo susitvarko. Spėju, kad tai ir yra gyvenimo žavesys – beviltiški bandymai rasti prasmę ir kartu žinojimas, kad visa tai yra tik apgaulė.

– Kurie norvegų rašytojai jums padarė įspūdį, o gal net tam tikrą įtaką?

– Esame maža šalis, bet, kaip ir Islandija, esame rašytojų ir skaitytojų tauta. Nežinau kodėl. Taip pat nežinau, kodėl Lietuva taip nuostabiai gerai žaidžia krepšinį. Manau, kad mažos šalys yra tokios – išsiskiriančios labai konkrečiose srityse. Bet aš užaugau skaitydamas, vienu metu tai galėjo būti penki romanai iš viso pasaulio. Tikriausiai tai turėjo įtakos mano vėlesnei kūrybai, kai galva buvo pilna istorijų, personažų ir scenarijų. Tai atsitiko prieš skaitmeninį amžių, vadinasi, viską ne mačiau, o įsivaizdavau, o tai radikaliai skiriasi kūrybiniu požiūriu. Turiu pasakyti, kad iš norvegų rašytojų didžiausią įspūdį paliko Knutas Hamsunas. Jis laikomas psichologizuotos literatūros tėvu, pirmą kartą įvedusiu vidinius monologus ir sąmonės srautą. Jis kūrė seniai, labai seniai, bet jo kūryba vis dar intriguoja. Deja, jis pasuko į nacizmą ir vėlesnėms kartoms paliko didžiulę dilemą – gera literatūra, bet siaubingas žmogus. Boikotuoti ar susitaikyti su dvilypumu? Tam tikra prasme ši dilema man buvo svarbi, primenanti, kad žmogus ir jo kūryba gali būti du skirtingi dalykai. Šių dienų kultūroje daug dėmesio skiriama reprezentacijai, kai tikimasi, kad asmuo ir kūryba bus glaudžiai susiję. Tačiau aš vis dėlto branginu šį atskyrimą – ir dėl savęs, ir dėl to, ką matau, pavyzdžiui, teatre. Galbūt dėl to nesu jokiuose socialiniuose tinkluose ir nesidaliju niekuo apie savo asmeninį gyvenimą. Žmonėms reikia matyti mano darbus, kas esu aš – neįdomu.

– Kokius šiuolaikinius Norvegijos menininkus laikote įdomiais?

– Tiesą sakant, šiek tiek praradau susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Galbūt todėl, kad ribos peržengtos tiek, kad kyla pavojus, jog rankų darbas praras savo vertę. Nesvarbu, ką matau ar girdžiu, man sunku mėgautis kūryba, jei joje trūksta meistriškumo. Galbūt nuskambės senamadiškai, bet man patinka senas geras įrėmintas paveikslas. Mano namuose Osle gausu meno kūrinių, tačiau svečiams man niekada nereikia aiškinti, ką reiškia kiekvienas paveikslas ar kokiame kontekste jį reikėtų suvokti. Savarankiškas meno kūrinys neturi būti vaizdingas ar komunikabilus, bet jis turi ką nors perteikti. Norvegija dabar yra labai daugiakultūrė, joje yra daug naujų menininkų, norinčių pasakyti naujų dalykų. Atrodo, kad jų asmeninės patirtys, kultūrinis paveldas ir politinės problemos į meno sceną atneša daug šviežių minčių. Paskutinėje mano aplankytoje parodoje dalyvavo afrikiečių kilmės musulmonų menininkas gėjus, rankomis kuriantis nuostabias skulptūras iš banginių kaulų. Savotiškas mišinys, tačiau neabejotinai sugebantis atspindėti mūsų painius laikus. Šių naujų tendencijų pasigendu Lietuvoje, nes čia vis dar vyrauja monoetninė visuomenė.

-Henrikas Ibsenas ar Jonas Fosse žvelgė į savo personažų vidų. Jūsų kūryboje visi tie jausmai, regis, sutelkti išorėje. Kaip apibrėžtumėte žmogiškąjį „Ruletės“ turinį?

– Kalbamės įpusėjus repeticijoms, pradėjome nuo išorinių aplinkybių, scenų sekos. Tačiau manau, kad galiausiai atliksime tokį pat vidinį tyrimą kaip Ibsenas ir Fosse. Tiesiog pradėsime nuo kito galo. Tai ir iššūkis, ir atgaiva. Tačiau ten, kur norime nueiti, visada veda daug kelių.

– Ką reiškia „spektaklis paaugliams“? Ar ta pati tema gali būti skirta suaugusiesiems?

– „Ruletė“ neabejotinai skirta paaugliams ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Spektaklyje nagrinėjamos sekso, lytinės orientacijos, narkotikų, savižudybės, smurto, religijos ir tikriausiai dar kelios probleminės temos. Tačiau nieko nėra blogiau už tai, ką vidutinis paauglys gali išvysti įvairiose skaitmeninėse platformose, ir mes bent jau nepateikiame nieko tikro. Tačiau šios temos ir bet kokia su jomis susijusi ironija ar humoras neturėtų būti atskleidžiami amžiaus grupėms, kurios nėra tam pasiruošusios. Tai nebus spektaklis, į kurį kas nors galės atvesti, pavyzdžiui, 9 metų vaiką. Kai kuriems vaikams gali būti naudinga pamatyti dalykus, kurių jie iki galo nesupranta, bet ne „Ruletę“. Nepaisant to, visada siekiu, kad spektaklį galėtų žiūrėti skirtingų kartų žiūrovai, kad jie galėtų susitikti ir patirti tą patį.

– Kaip gimsta Jūsų mizanscenos? Ar Jūs rodote aktoriams, kaip jie turi įeiti į sceną ar išeiti iš jos, ką turi turėti, kad būtų aišku, ką jie darė prieš įeidami pro duris?.. Ar viskas kyla iš Jūsų vaizduotės, ar Jūs, kaip Federico Fellini, sėdite lauke prie staliuko, geriate kavą ir stebite žmones, o paskui juos perkeliate į savo kūrinį?

– Vienas dalykas, kuriuo skiriuosi nuo daugelio režisierių, yra tai, kad nebijau rodyti. Kai kuriems metodams tai yra tabu. O kai kuriose šalyse tai beveik įžeidžia aktorius. Tačiau kartais tai gali būti abipusiai naudingas dalykas. Aš galiu atsidurti aktorių situacijoje, o jie gali pamatyti praktinius pasiūlymus iš šalies. Esminis elementas čia yra tai, kad „Ruletė“ bus vaidinama neegzistuojančia kalba, kur negalėsime remtis žodžių reikšmėmis. O tai vėl reiškia, kad situacija ir personažas turi būti itin aiškūs. Todėl labai svarbi fizinė kalba ir laikas. Taip pat turime rasti naujų būdų, kaip perteikti potekstę. Man tai labai įdomu, ir tikiuosi, kad aktoriai jaučiasi taip pat. Aš stebiu žmones ir pastebiu daug detalių, bet nemanau, kad tai kažkas ypatingo. Detalės mus supa, bet kartais pamirštame, kokios svarbios jos gali būti teatro spektaklyje. Bandymas žodžius pakeisti fizinėmis detalėmis yra geras pratimas. Scenoje būtų beprasmiška sakyti: „Aš dabar pykstu!“, nes yra daugybė būdų tai parodyti fiziškai.

– Vaidinti spektaklyje pakvietėte kai kuriuos aktorius, kurie dalyvavo Jūsų spektaklyje „Durys“, taip pat ir kitus. Kokio tipo aktorių ieškojote būtent šiam spektakliui?

– Malonu dirbti su pažįstamais žmonėmis ir malonu dirbti su nepažįstamais. „Ruletė“ – tai derinys. Be to, pasirinkau aktorius, panašius į personažus, kuriuos turėjau galvoje. Paprastai režisieriai aktorių nesirenka pagal jų išvaizdą, bet kodėl gi ne? Visi LNDT aktoriai yra geri, man būtų nesąžininga vertinti ir spręsti, kurie yra „geriausi“. Manau, kad aktorius kartais gali paguosti, kai juos atrenka pagal išvaizdą, suteikiant jiems galimybę scenoje pabrėžti savo bruožus. Aktorystė dažniausiai reiškia būti kuo nors kitu, bet kartais bent trumpam gali būti tiesiog „savimi“.

– Ar jaučiate didelį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų aktorių?

– Manau, kad Lietuvos aktoriai labiau linkę išbandyti naujus metodus ir procesus nei Skandinavijoje. Lietuvos teatro tarptautinis statusas yra aukštas, o aktoriai pasitiki savimi. Nedaugelis kitų nacionalinių teatrų gauna tiek daug kvietimų į gastroliuoti užsienį kaip LNDT. Pavyzdžiui, Oslo nacionalinis teatras niekada nėra išvykęs į užsienį. Galbūt šis pasitikėjimas susijęs ir su šalies dydžiu – būnant mažam, lengviau bandyti, o nepavykus per daug nesigėdijant vėl bandyti, ir taip pasiekti įdomesnių rezultatų. Aktoriai ir režisieriai, dirbantys, tarkime, Paryžiuje, tikriausiai labiau jaudinasi. Nesėkmė ten gali reikšti karjeros pabaigą, ir tada gali kilti pagunda būti protingiems, o ne kūrybingiems. Man vis labiau patinka dirbti už Norvegijos ribų ir naudotis tokiu pasitikėjimu.

– Esate gana ramus, santūrus žmogus, bet scenoje galite būti juokingas. Nuo ko tai priklauso?

– Šaukti ir stresuoti – ne mano būdui. Vienintelį kartą prieš 26 metus ant kažko šaukiau, ir man dėl to iki šiol gėda. Visi darome tai, kas mums patinka, todėl ir esame repeticijų salėje kartu. Ir mums moka už tai, kad ten esame!!! Man tai yra mano namai, vieta, kur praleidžiu daugiausia laiko. Būtų labai neprotinga užpildyti tuos namus stresu ir nerimu. O gal būnant atsipalaidavus natūraliai atsiranda humoras? Nežinau, ar esu juokingas, ar ne. Jaučiu, kad situacijose ir personažuose visada ieškau liūdesio, bet galbūt giliai širdyje būtent tai ir yra humoras – bandymas susidoroti su nelaimingu gyvenimu.

– Norvegija yra gamtos karalystė. Tai bene vienintelė šalis, kuri ilgą laiką kovojo su tarša, o dviviečių automobilių savininkai jau seniai moka dvigubą mokestį už išmetamą anglies dioksido kiekį. Ką matote Vilniuje? O gal esate įpratę didžiąją gyvenimo dalį praleisti teatre ir mažiau pastebite gyvenimą už jo ribų?

– Iš tiesų esu kilęs iš labai civilizuotos šalies. Dirbęs 70 šalių, manau, galiu tai pasakyti be arogancijos. Socialinei demokratijai įsitvirtinti reikia kelių kartų, bet kai ji jau yra ir veikia, savotiškai stebina, koks stiprus yra žmonių moralinis kompasas. Mokesčių mokėjimas su malonumu yra to ženklas. Valstybė nėra „kažkas kitas“, ji yra „tu ir aš“. Be to, tarp žmonių vyrauja didelis pasitikėjimas, o tai pasitaiko gana retai. Tačiau šis nuostabus bendruomeniškumo jausmas turi ir neigiamą pusę – mes tikime, kad likęs pasaulis pritaria mūsų vertybėms. O taip nėra. Daugelį metų Norvegija buvo lengvas lietuvių nusikaltėlių taikinys, ir vienu metu, esu tikras, Norvegijoje kalėjo daugiau lietuvių nei pačioje Lietuvoje. Aš užaugau niekada nerakindamas durų, net mieste. Tačiau viskas keičiasi, ir dabar Oslas yra gana pavojingas miestas su daug daugiakultūrinės painiavos. Vilniuje iš tikrųjų jaučiuosi saugiau nei namie, manau, kad tai draugiška vieta. Lietuvoje lankausi nuo 1990-ųjų, tad metai po metų turėjau galimybę matyti tautos gimimą ir stebėti jos raidą. Nors nemoku kalbos ir visada būsiu tik svečias, apie Lietuvą žinau daugiau, nei žmonės mano. Taip pat žinau, kad tapatybė yra dinamiškas dalykas. Per mano gyvenimą Norvegija iš skurdžiausios Europos šalies tapo turtingiausia. Tai buvo nuostabi, bet ir skausminga kelionė. Senosios vertybės nyksta, naujos vystosi, ir ne visada į gerąją pusę. Nuolatiniai pokyčiai verčia tave, kaip žmogų, keistis kartu su jais. Man smalsu, kaip Vilnius su tokiais iššūkiais susidoros per ateinančius dešimtmečius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“