Darbo pokalbis primins žiaurų eksperimentą su žmonėmis: kandidatai į prestižines vietas susidurs su provokacijomis, psichologiniais žaidimais, turės iškęsti nemalonias staigmenas ir tik vienam iš jų pavyks laimėti nuožmią „šachmatų partiją“. Spektaklio, kurio pagrindas yra ispanų dramaturgo Jordi Galcerano Ferrero kūrinys, metu vyks įtempta konkurencija tarp keturių kandidatų, siekiančių užimti brangiai apmokamas pareigas vienoje iš pasaulyje pirmaujančių kompanijų.
Režisierius A.Jankevičius teigia, kad pagrindinė spektaklio tema yra žmogaus ir pinigų santykis. „Spektaklis pasakoja apie tai, kiek gali atiduoti ir paaukoti savęs dėl to, kad turėtum apibrėžtą pinigų sumą dėl perspektyvos, kuri bet kokiu atveju dings. Šioje pjesėje svarbiausias yra moralumo klausimas: tiek tų, kurie ateina į darbo pokalbį, tiek tų, kurie šį metodą taiko.“
 |
| Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Gronholmo metodas“ |
A.Jankevičius pasakoja, kad niekada negalėtų būti toks darbavys, kokį žiūrovai išvys scenoje. „Nebūčiau toks darbdavys, nes nesu bailys. Tokie metodai žmonėse atsiranda tada, kai jie bijo suklysti. Galima daryti išvadą, kad kompanijos darbdavys, naudodamas šį metodą, ieško universalaus kario. Tokio žmogaus, kurio laisvalaikis nukreiptas į darbo pasiekimus ir rezultatą, t.y., į pelną. Kažkada A.Šliogeris pasakė įdomų dalyką: pasaulyje yra trys grupės „donkichotų” – verslininkai, turistai ir filosofai. Visi jie užsiima tam tikra veikla ir galvoja, kad ji atneš daug naudos, pavyzdžiui, filosofai galvoja, kad parašys knygą, kuri pakeis pasaulį, tačiau ją nusiperka geriausiu atveju penki žmonės.“
„Kai susiradau šią pjesę, pradėjau klausinėti savo pažįstamų, ar jiems teko dalyvauti panašiame darbo pokalbyje. Susidūriau su banke dirbančiu vyriškiu, kuris papasakojo, kad kol gyvavo Ūkio bankas, jis ėjo ten darbintis. Jo situacija šiek tiek panaši į spektaklio darbo pokalbį – iš pokalbio jis išėjo, nes darbdavys ėmėsi provokacijų. Spektaklio metu vyksta laboratorinis eksperimentas – patalpa yra tarsi kolba, o norintieji įsidarbinti – mikrobai“, – apie „Gronholmo metodą“ pasakojo režisierius.
Netradicinį, švedų psichologo Izaijaus Gronholmo metodą pasitelkę personalo atrankos specialistai kursto ugnį ir užsiima gudriai apgalvotomis manipuliacijomis. Testo, kurį turės iškęsti pretendentai, tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius ir taip įvertinti „kūrybinį intelektą“.
J.G.Ferrero pjesė pelnė tarptautinį žinomumą ir buvo pastatyta daugiau nei dešimtyje įvairių pasaulio šalių. Prieš keletą metų pagal ją sukurtas ir filmas, pelnęs nemažai apdovanojimų. A.Jankevičius teigia, kad filmas spektakliui įtakos neturėjo, nes jis labai nutolęs nuo pjesės: „Filmas pastatytas remiantis idėja, motyvais ir temomis, bet iš tiesų filmas ir pjesė yra du skirtingi dalykai.“
Paklaustas, kaip reaguotų atsidūręs tokiame darbo pokalbyje, spektaklio režisierius A.Jankevičius atsakė: „Jeigu papulčiau į tokią situaciją, į tokį žaidimą, aš greičiausiai iš jo išeičiau. Manau, kad galimybių gauti darbą ar užsiimti kažkokia veikla yra daugiau nei ta viena vieta, kuri siūlo tokią kainą už galimybę patekti į jų tarpą. Nepritariu tokiam metodui. Mano galva, jis luošina ir jį atliekančius, ir tuos, kurie yra eksperimentiniai triušiai.“
Spektaklyje vaidins A.Jankevičiaus suburta šešių Lietuvos rusų dramos aktorių komanda, kurią sudaro ir šiemet „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas Valentinas Novopolskis. Scenografiją spektakliui sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė.
„Gronholmo metodas“ – trisdešimtasis A.Jankevičiaus spektaklis ir antrasis, kurį pastatė Lietuvos rusų dramos teatre. 2010 m. čia buvo parodytas kūrinys „Prakeikta meilė“, kuris sulaukė pripažinimo tarptautiniu mastu.
