„Štai, kas nutinka, kai režisuoji savo paties pjeses... Kita vertus, liūdna, tačiau tai vienintelis būdas šiais laikais dramaturgams/ėms patekti į Kultūros ministerijos organizuojamą teatro šventę. Deja, jaučiuosi kaip W.Shakespearo Romeo, paslapčia įsprūdęs į Kapulečių šventę, kur jis buvo visiškai nelaukiamas“, – praėjusį trečiadienį teigė A.Špilevojus.
Kiek aprimus nuotaikoms savo poziciją feisbuko paskyroje išsakė kultūros ministras Simonas Kairys. Pateikiame pilną tekstą:
„Laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje minties laisvė yra nekvestionuojama. Net ir apdovanojimų ceremonijoje, net ir kritika ministerijai, nors ministerija šiuo atveju – ne visai tas adresatas.
Kiekvieną kartą suformuojama autoritetinga ir atsakinga komisija, kuri ir nusprendžia, kokios bus Auksinių scenos kryžių nominacijos, nominantai ir nominacijų laimėtojai.
Priminsiu, kad nuo 2011 m. Profesionaliojo scenos meno premijų skyrimo nuostatose konkrečiai apibrėžtų premijų nėra. Apibrėžtas tik premijų skaičius (17), taip pat nurodyta, kad viena premija gali būti skiriama už ilgametį indėlį į scenos meną, viena – už naujų sceninės išraiškos formų paieškas.
Ministerija niekaip negali daryti įtakos komisijos sprendimams, negali jų keisti, nurodyti kažkam neskirti premijos ar nominacijos ar priešingai – ją skirti ir pan. Ministerija privalo užtikrinti komisijos suformavimą.
Taip, 2008-ųjų metų tvarkoje buvo privalomų nominacijų sąrašas, tarp jų ir „nacionalinės dramaturgijos“ premija. 2009 m. šio punkto nebeliko. Nuostatose liko teiginys, kad premijos gali būti teikiamos „nacionalinės dramaturgijos“ srityje.
Taigi komisija pati priima visus sprendimus, atsižvelgdama į konkrečių metų aktualijas, rezultatus, tendencijas ir pan.
Bet iniciatyva įrašyti nacionalinės dramaturgijos premiją yra. Tik tokiu atveju įrašyti reikėtų ir kitas premijas, kurias būtina teikti. Ir tam reikės susitarimo.
Su peticijos autoriais, kitais scenos menų atstovais matysime būtinybę diskutuoti, kaip galėtume keisti ar tobulinti esamas tvarkas.
Kultūroje labai svarbu išlaikyti pagarbų atstumą tarp valstybės institucijos ir menininkų. Kylančius klausimus ir galimas problemas, mano įsitikinimu, visuomet geriau spręsti padedant ieškoti sprendimų, būnant moderatoriumi, o ne tiesiog nurodant, kad „dabar bus taip“.“