Teatrų atstovai teigia, jog priežasčių ne viena: gastrolės Lietuvoje daug kainuoja ir neretai neatsiperka, o dalis miestų ir miestelių salių paprasčiausiai nepritaikytos teatralų reikmėms. Galiausiai, teatrams tenka konkuruoti ir su vis didesne renginių pasiūla.
A.Paukštytė: Valstybei neužtenka lėšų sistemingam teatrų gastrolių Lietuvoje rėmimui
Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) žiūrovų aptarnavimo ir gastrolių skyriaus vadovės Ados Paukštytės, LNDT gastrolių skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais yra panašus – kituose miestuose ir miesteliuose parodoma apie 30 spektaklių.
„Žengiame į regionus, kuriuose jaučiama tam tikra kultūrinė atskirtis, kur gyvena daug lietuviškai nekalbančių žmonių, norime įtraukti į bendradarbiavimą vietos bendruomenes, – planais dalijosi A.Paukštytė.
„Dalyvaujame pagrindiniuose Lietuvos teatrų festivaliuose (Dalios Tamulevičiūtės vardo festivalis Varėnoje, šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“ Anykščiuose, „Teatrų pavasaris“ Kaune ir kt.), bet tuo pat metu plečiame gastrolių žemėlapį bei pobūdį. Siekiame ne formalaus spektaklių pristatymo, o artimesnio ryšio su žiūrovais, inicijuojame bendrus projektus. To pavyzdys – naujausias teatro spektaklis „Žalia pievelė“. Jis paremtas Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagine gyvenančių skirtingų kartų istorijomis, kuriomis scenoje dalinasi patys pasakotojai. Panašius projektus planuojame įgyvendinti ir su kitais Lietuvos miestais – Šalčininkais, Anykščiais, Jonava“, – pasakojo A.Paukštytė.
Jos teigimu, gastroles Lietuvoje planuoti gana sudėtinga dėl intensyvaus LNDT repertuaro ir gastrolių užsienyje, juolab, kad jos neretai reikalauja ir papildomų išlaidų, nes spektaklių rodymas regionuose neatsiperka iš parduotų bilietų: „Kūrėjų ambicijos auga, techniškai sudėtingus spektaklius ne visada galima pristatyti nedidelėse kultūros centrų, teatrų salėse, dauguma kurių net ir po renovacijos yra nepritaikytos teatrinėms reikmėms. Valstybei neužtenka lėšų nuolatiniam ir sistemingam profesionalių teatrų gastrolių Lietuvoje rėmimui, kurios taptų atsvara abejotinos kokybės komercinių ir pramoginių renginių gausai.“
Vis tik A.Paukštytė mini, jog pastebima ir gerų pokyčių – kuriasi modernūs menų inkubatoriai, į kultūros centrus dirbti ateina jauni, idėjų nestokojantys ir jų įgyvendinimui lėšas atsakingai generuojantys vadybininkai, kurie gręžiasi į kokybišką kultūros ir meno produkciją.
Paklausta, kodėl teatrui svarbu spektaklius pristatyti ne tik sostinėje bei užsienyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, A.Paukštytė sakė, jog užsienio gastrolės veikiau sietinos su tarptautiniu prestižu, atsiveriančiomis bendradarbiavimo galimybėmis, naujomis teatrinėmis kryptimis, o spektaklių pristatymas Lietuvoje yra nelyg pokalbis.
„Žengiame į regionus, kuriuose jaučiama tam tikra kultūrinė atskirtis, kur gyvena daug lietuviškai nekalbančių žmonių, norime įtraukti į bendradarbiavimą vietos bendruomenes – nuo kūrybininkų iki savivaldybės darbuotojų. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas režisierius Jonas Tertelis šiuo metu rengia projektą Šalčininkų mieste, Paulius Tamolė ruošiasi spektaklio „#beskambučio“ premjerai“, – planais dalijosi A.Paukštytė.
Kurortuose vasarą tenka konkuruoti su kitomis pramogomis
Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė spaudai Jolanta Garnytė-Jadkauskienė teigė, jog bene populiariausia gastrolių kryptis vasarą – pajūris. Šių metų rugpjūtį teatras gastroliuos Palangoje ir Klaipėdoje.
Teatrams vasarą sunku konkuruoti su gausybe festivalių, atvirame ore vykstančiais renginiais, masinėmis šventėmis. Per daugelį metų Palangoje būta ir labai sėkmingų ir mažiau sėkmingų gastrolių, – sakė N.Šatkauskienė.
Pasak jos, Nacionalinis Kauno dramos teatras pajūryje pradėjo gastroliuoti daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, 1976-aisiais, kai į pajūrį atveždavo po du ar tris spektaklius: „Per tą laiką Nacionalinis Kauno dramos teatras yra praleidęs gal porą vasarų. Daugelį metų vykdavo spektaklių rodymai ne tik Palangoje – Palangos senojoje gimnazijoje ar kultūros centre „Ramybė“, Klaipėdoje, bet ir mažesniuose Žemaitijos miestuose.“
J.Garnytė-Jadkauskienė pasakojo, jog anksčiau teatralų išvykos į pajūrį trukdavo net dvylika dienų, o dabar – vos kelias: „Natūralu, nes atstumas nuo Kauno iki Palangos yra nemažas, kelionės ir spektaklio aptarnavimo sąnaudos – taip pat, kartu reikalinga ir nakvynė. Ilgametis teatro administratorius Rimantas Štaras prisimena, kad [anksčiau] žiūrovų netrūkdavo – spektaklius rodydavo net po keletą kartų: komedija „Amerika pirtyje“ (1976) ir A. Strindbergo „Kreditoriai“ (1983) vyko net keturis vakarus iš eilės. Salės buvo pilnos. Dabar tokio „anšlago“ nesulaukiam, nes poilsiautojai kurorte užsibūna trumpiau, o ir kultūrinių pramogų pasiūla gausėja.“
Su panašia situacija susiduria ir Šiaulių dramos teatras, šią vasarą taip pat planuojantis gastroles Palangoje. Teatro literatūrinės dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė teigė, jog teatras laikosi gastrolių Palangoje tradicijos, tačiau pastebi, jog į kurortą atvykstančių teatrų skaičius mažėja.
„Kiekvienais metais stebime ir analizuojame kurorto rinkos tendencijas ir kol kas esame pasiryžę laikytis šios gastrolių krypties. Kita vertus, neatmetame, kad situacija kitais metais gali ir pasikeisti. Renginių pasiūla ir įvairovė vasarą ne tik Palangoje yra milžiniška. Teatrams vasarą sunku konkuruoti su gausybe festivalių, atvirame ore vykstančiais renginiais, masinėmis šventėmis. Per daugelį metų Palangoje būta ir labai sėkmingų ir mažiau sėkmingų gastrolių. Tai lemia daugelis veiksnių. Akivaizdu, kad šiandien teatrai negali sau leisti prabangos laikytis tradicijos tik iš inercijos ar dėl statistinio pliuso“, – sakė N.Šatkauskienė.
