„Žaidimas baigtas“ parodo, kad norint pastatyti stiprų darbą tiek temos, tiek vizualumo atžvilgiu, reikia leisti idėjas siūlyti (o ne tik įgyvendinti) savo srities profesionalams. Tai pat šis kolektyvinis darbas dar kartą įrodė, kad režisieriaus-diktatoriaus era jau pasibaigusi. Šiais laikais režisieriaus figūra toli gražu ne tokia reikšminga.
Choreografų ir šokėjų Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus, scenografės ir kostiumų dailininkės Laurynos Liepaitės, žmogaus – orkestro Ado Gecevičiaus ir šviesų dailininko Povilo Laurinaičio komanda savo „smuikus“ suderino tiksliai ir įtaigiai.
Neliteratūrinė magiškojo realizmo tąsa
Įkvėpti Julio Cortázaro apsakymų rinkinio „Žaidimas baigtas“, taip pat įtraukdami to paties rašytojo romaną „Žaidžiame klases“, spektaklio kūrėjai beveik tobulai „perkanda“ magiškojo realizmo taisykles. Šis kūrinys – puikus magiškojo realizmo pavyzdys, tik jis išreiškiamas kitomis priemonėmis, nei literatūra. Galima sakyti, kad tai – neliteratūrinė magiškojo realizmo tąsa.
Vizualus šokio spektaklis neturi vientiso naratyvo: kiekviena scena žiūrovui papasakoja skirtingą istoriją, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Scenoje matome dažnai besikartojantį veiksmą ar judesį, kuris suteikia sapnišką, ar net meditatyvią būseną. Pasikartojantys judesiai tarsi kruopščiai kartojama mantra anksčiau ar vėliau žiūrovą perkelia į kitą realybę.
Beveik muziejaus eksponatai
Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės pora scenoje judesius išreiškia itin taupiai ir itin pamatuotai, stengiantis neišblaškyti sapniškos atmosferos.
Kūrėjų komanda leidžia žiūrovo akims pasidžiaugti: dėmesį traukia išradingi ir labai paveikūs kostiumai, taip pat įsidėmėtini atskirose scenose atsirandantys objektai (kėdė, akvariumas, konfeti). Visi jie tokie spalvingi ir įdomūs, kad patys savaime atrodo kaip atskiri meno kūriniai. Jie pristatomi lyg kokioje muziejaus ekspozicijoje su atitinkamu apšvietimu.
Mūsų visuomenės „herojai“
Nauja scena šokėjus įvelka ne tik į naują kostiumą, bet ir į naują vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo atspindi mūsų visuomenės „herojus“, ir visai nesvarbu, ar jis buvo sukurtas Holivudo filmuose, ar mūsų dienų realybėje.
Čia pamatysime ir tikrą mačo, koja taikliai smūgiuojantį į ant žemės parkritusios moters pašones, ir tikrą vyrų medžiotoją – išsipusčiusią damą, kurios auštakulniai tokie aukšti, kad lengvai galėtų jais ką nors padurti. Kitoje scenoje neaišku nuo ko nerimastingai bėga kaukėtas nepažįstamasis, o naktiniame klube solidų vyriškį stengiasi apžavėti, jo įsikibti ir nešvankiais gestais sujaudinti kailiukais apsitaisiusi madinga palaidūnė. Iš megztinio išlįsti negalintis pasimetėlis, kūno ir megztinio pagalba įmantriai kuria gyvas skulptūras; ir visa tai – tikrai ne pabaiga.
Realybė, apgaubta darkjazz‘o rūku
Spektaklis prasideda magiškąjam realizmui itin būdingu bruožu: dvasių, mirusių sielų šnabždesiais, atodūsiais, aidais. Žmogus – orkestras Adas Gecevičius spektaklio sapniškai atmosferai sukurti pasirenka saksofono ir mušamųjų garsus.
Tamsūs, svajingi ir melancholiškai nuteikiantys muzikiniai tonai ypatingai primena darkjazz‘o skambesį, o šis žiūrovą nardina, klampina į mistišką teritoriją, kurioje sapnas, magija ir realybė persipina taip stipriai, kad pabusti nepadeda net Lauryno Žakevičiaus galva, panardinta į vandens pilną akvariumą.
Spektaklį „Žaidimas baigtas“ būtų galima rekomenduoti kiekvienam žiūrovui: šiuolaikinio šokio mylėtojai čia atras gausybę originalių judesių, sekantys mados naujienas čia pamatys akį traukiančių kostiumų, vizualiųjų menų mėgėjai spektaklyje tikrai įžiūrės gyvųjų paveikslų serijas, o muzikos gerbėjai viso spektaklio metu girdės gyvai atliekamą mistišką darkjazz‘o skambesį. Tai spektaklis, kuriuo galima pasimėgauti ir kartu susipažinti su šiuolaikinio šokio bei vizualaus meno darna.
