Spektaklis ir vėl bus parodytas vasario 17 d. teatre „Meno fortas“ (Bernardinų 8/8, Vilniuje), o po spektaklio įvyks susitikimas su jo kūrėjais, tarp jų – ir Lietuvoje viešėsiančia kompozitore Žibuokle Martinaityte, bei literatūrologe, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtoja Viktorija Daujotyte-Pakeriene.
„Nykstantis, o iš tiesų visada tik besikeičiantis pasaulis. Prarandami dvarai, sunyksta protėvių garbė, išnyksta valstybės. Sunyksta, sumenksta dvasinės patirties švytėjimas. Ryškėja kita patirtis, bet ji dar neatpažįstama. Pereinamųjų laikų žmonės yra liūdni. Šatrijos Raganos pasaulyje ašaros yra gražu. Gražu liūdėti, gražu verkti, kad viskas praeina, sunyksta, gražu gražiai liūdėti, kad šitaip gražiai leidžiasi saulė ir kad grožio slaptis neapleidžia ir besileidžiančio dangaus baugumo.“ – rašė V.Daujotytė knygoje „Šatrijos Raganos pasaulyje“. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną prisiminkime aną liūdnai gražų pasaulį, trapų, bet tokį ryškų Šatrijos Raganos laiką drauge su spektaklio kūrėjomis – Birute Mar ir Niujorke gyvenančia kompozitore, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Žibuokle Martinaityte.
– Birute, esi pasakojusi, kad pirmą sykį artimiau prisilietei prie Šatrijos Raganos kūrybos prieš daugiau kaip dvidešimtį metų, kai drauge su kitais menininkais buvai pakviesta keliauti po rašytojos gyventas vietas Žemaitijoje ir skaityti jos kūrybą. Atidžiau pažvelgus į Tavo pačios teatrinę kūrybą, aiškiai matyti, kad jau ne vieną savo spektaklį esi paskyrusi XIX a. pabaigos–XX a. pradžioje mūsų kultūroje ryškiai sužibusioms asmenybėms: aktorei Uršulei Babickaitei-Unei (1897–1961), medikei ir visuomenės veikėjai, Jono Biliūno žmonai Julijai Janulaitytei-Biliūnienei (1880–1978), dabar – rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai. Ar tame itin svarbiame mūsų lietuviškumui ir valstybingumui laike ieškai atspirties šiandienai? Kas anų laikų Lietuvos valstybės (at)kūrimo dvasioje tave įkvepia, kad norisi tuos laikus prikelti scenoje?
Birutė Mar. Domėjimasis istorija galbūt ateina su amžiumi – kai savo gyvenimą jau imi suvokti kaip mažytę atkarpėlę besitęsiančioje būtyje. Lietuvos istorija mums, lietuviams, tikriausiai įrašyta gilesnėje nei siekia protas atmintyje, genuose. Įrašytas nuolatinis mūsų mažos tautos – gyvenančios didesnių, agresyvesnių tautų pašonėje – laisvės, valstybingumo siekimas. Įrašyta kova už savo kalbą, kultūrą, jos išlikimą.
Manau, anuometinių šviesuolių stiprybės ypač reikia šiandien, regint nūdienos žmonių blaškymąsi, nevieningumą, partijų kovas tik dėl savų ambicijų, dažnai žeminantį valstybės požiūrį į žmogų, kas paaiškina daugelio bėgimą iš Lietuvos. Aišku, taip buvo visados, ne tik šiandien... Mano spektaklių herojai, anų laikų šviesuoliai – pirmiausia mane pačią įkvepia ir teikia vilties, kantrybės, išminties. Norisi tai scenoje perteikti ir kitiems, pasakyti: būkime stiprūs, kurkime Lietuvą, kaip anie kadaise gyvenę žmonės. Nebėkime nuo sunkumų.
Žinoma, dabar kalbu jau apibendrindama. Noras kurti spektaklį apie vieną ar kitą asmenybę ateina spontaniškai, perskaičius jos biografiją, laiškus, tekstus, viduje patiriant kadaise gyvenusiojo likimą. Kažkas viduje suskamba, užgimsta noras, kad ir žiūrovas išgirstų tas mintis, nevienadienes įžvalgas. Taip atsitiko ir su Šatrijos Ragana.
– Tavo spektaklyje „Neparašytas laiškas“ labiausiai išryškinta Marijos Pečkauskaitės jausmo artimam bičiuliui kunigui Kazimierui Bukantui, jų stipraus, visą gyvenimą trukusio ryšio linija. Taip pat spektaklyje kaip leitmotyvas skamba Šatrijos Raganos kūrybai itin būdingo ilgesio, ilgėjimosi tema. Minėjai, kad kaip niekas kitas Tau jos kūryboje suskambėjo amžinybės pojūtis. Tačiau tikriausiai toli gražu negalėtume Šatrijos Raganos pavadinti vien jausmų žmogumi, nuolat besirūpinančiu tik amžinybės reikalais? Nors literatūroje Šatrijos Ragana labai subtili, niuansuota, bet gyvenime tikriausiai turėjo ir stiprų realizmo pojūtį, buvo praktiška – mokytoja, pedagogė, progimnazijos vedėja, bitininkė, labdarė, besirūpinusi Židikų senelių prieglauda, ambulatorija, netgi blaivybės draugijos namų statyba... Kaip manai, ar be šios, žemiškosios Marijos Pečkauskaitės tarnystės jos kūryba turėtų tą svorį ir vertę, dėl kurių nuolat prie jos sugrįžtame?
B. M. Būtent, dvi kontrastingos Marijos Pečkauskaitės asmenybės pusės: jos sielos „idealaus pasaulio“ ilgesys, o greta – praktiškumas, aktyvi kasdienė veikla. Be žemiškosios tarnystės galbūt ji visą gyvenimą būtų kentėjusi, svajojusi. Tarnystė tapo jos gyvenimo esme, prasme. Tačiau toji tarnystė buvo įkvėpta, paženklinta būtent dvasios grynumo, begalinio ilgesio... Siekiau atskleisti šias abi puses, kiek tai įmanoma valandos trukmės spektaklyje, labiau akcentuodama sielos išgyvenimus, kuriuos Šatrijos Ragana subtiliai perteikė kūryboje.
Jos tekstuose, vaizdiniuose išties daug mistikos, transcendencijos. Nors, paradoksas, ji nepripažino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dėl jo „idealizmo“, bet ir jos pačios regėjimuose – žvilgsnis į šį pasaulį tarsi iš anapus. Puikus žemiškojo gyvenimo palyginimas su daugybės žmonių siuvinėjamu kilimu – žmonės regi tik išvirkščiąją to kilimo pusę, o nemato viso būties grožio ir prasmės, nesuvokia, kad jų skausmas „pražysta kilime puikiausia purpurine rože, suskamba simfonijoje stebuklingiausiu akordu“. Dauguma negirdi subtiliosios „tylos ir begalės muzikos“. O Marija labai stipriai ją girdėjo.
– Spektaklio „Neparašytas laiškas“ žanras – impresija pagrindžia ir jo stilistiką – trumpi fragmentai iš rašytojos gyvenimo ir jų emocinis nuspalvinimas, asmeninio įspūdžio perteikimas, subjektyvus prisilietimas ir išgyvenimas. Impresija, įspūdžio sustabdymas, lyrinės nuotaikos, pasakojimo fragmentavimas būdingi ir pačios Šatrijos Raganos kūrybai. Kaip šie orientyrai paveikė spektaklio kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės sumanymą?
B. M. Žibuoklės kūrybos klausausi jau seniai – intuityviai atėjo noras būtent ją pakviesti sukurti muziką šiam spektakliui. Jos muzikoje mane žavi minimalistinės priemonės, šviesus pasaulio pajautimas, švelnus moteriškumas, trapumas, sukauptis, o sykiu, toje sukauptyje – stiprybė. Pavadinčiau tai „muzikos poezija“ – man tai pasirodė labai artima būtent Šatrijos Raganos asmenybei. Spektaklį pavadinau „impresija“, nes tai ir mano pačios labai asmeniškas santykis su rašytoja – spektaklio pradžioje pasakoju apie kadaise mistiškai išgyventas patirtis per „Šatrijos Raganos kelio“ įvykius. Impresija – tarsi sceninis eilėraštis, norėjau, kad jis būtų išgyvenamas ir subtiliais muzikos garsais.
– Žibuokle, minėjote, kad savo sukurtą muziką spektakliui pavadinote „ilgesio variacijomis“. Kiek Jūsų įkvėpimui įtaką darė XX a. pradžios muzika – sakykim, M.K.Čiurlionis?
Žibuoklė Martinaitytė. Pasirinktas variacijų žanras kaip tik ir atitinka spektaklio sumanymo fragmentiškumą. Ilgesys yra toji emocija, persmelkianti tiek Šatrijos Raganos, tiek ir manąjį gyvenimą bei kūrybą. Na, o ilgesio išraiškos, formos gali būti labai įvairios – tokios variacijos galėtų tęstis iki begalybės. Spektaklyje jų nuskamba vos keletas, iš tiesų esu jų sukūrusi daugiau, bet ne visos variacijos atitiko skaitomų tekstų ištraukų būsenas. Tiesioginių sąsajų su M. K. Čiurlioniu nėra. Vienas iš atspirties taškų buvo vieno žymiausių XIX a. vokiečių kompozitorių romantikų Roberto Shumano pjesė „Warum?“, paminėta Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“. Būtent šis dialogas ir davė man raktą į pagrindinę spektaklio emociją:
– Mamate, – tariau, – kodėl visados iš pradžios groji „Warum“?
– Nes siela pilna, pilna klausimų... Klausimų, į kuriuos nėra atsakymo.
– Kokių klausimų, mamate?
– Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?Kodėl „Šiame pasaulyje mirtis viską nušluoja, kirminas tūno ir gėlėj puikiojoj“?
– Spektaklyje Ž.Martinaitytės „ilgesio variacijas“ atlieka smuikininkas Artūras Šilalė. Yra žinoma, kad Marija Pečkauskaitė su Kazimieru Bukantu mėgdavo drauge muzikuoti – ji skambindavo pianinu, jis grieždavo smuiku. Kokius dar kompozitorius mini Šatrijos Ragana?
B. M. Klasikus, romantikus: Wolfgangą Amadeusą Mozartą, kaip vieną iš savo mėgstamiausių – „skausmo poetą“ Fryderyką Shopiną ... Kartu su Kazimieru dainuojamas ir jo smuiku griežiamas lietuvių liaudies dainas.
– Žibuokle, šis spektaklis – tai pirmas judviejų su Birute Mar bendras darbas, nors esate pažįstamos dar iš mokyklinių metų Kaune. Ir anksčiau esate kūrusi teatrui (kamerinė opera „Stepių vilkas“), taip pat daug solo kūrinių įvairiems instrumentams, bet vis dėlto kuo jums ypatingas teatrinės muzikos kūrimas vienam smuikui, ypač kai kompozitorius negali gyvai dalyvauti repeticijose, nes gyvena už Atlanto? Kaip prie „impresijos“ žanro ir Artūro Šilalės gyvo griežimo smuiku scenoje dera spektakliui Jūsų sukurta elektroninė muzika?
Ž. M. Iš tiesų neturiu daug teatrinės muzikos kūrimo patirties, todėl Birutei pasiūlius bendradarbiauti gana entuziastingai priėmiau šį iššūkį. Nors savo kūryboje esu linkusi viską labai tiksliai užrašyti, visgi supratusi spektaklio žanrą – impresiją, pamaniau, kad tai turės būti savotiška improvizacija, kurią kursime visi kartu su aktore ir režisiere Birute bei smuikininku Artūru. Man patiko mintis, kad muzika nebus iki galo išbaigta ir kad kas kartą ji skambės vis kitaip.
Iš tiesų neturiu daug teatrinės muzikos kūrimo patirties, todėl Birutei pasiūlius bendradarbiauti gana entuziastingai priėmiau šį iššūkį.
Mūsų bendrą improvizaciją galbūt skyrė geografinis atstumas, bet juk improvizacijos neturi jokių taisyklių, kaip ir nuspėjamo rezultato. Iš tiesų spektaklį kuria Birutė su Artūru. Na, o aš tik parašiau fragmentus, kuriais remiantis galima improvizuoti. Elektroninė muzika yra atmosferą kuriantis garsinis fonas, kuriame panaudojau keletą fragmentų iš savo ankstesnių kūrinių, pavadinkime tai autocitatomis.
– Žibuokle, minėjote, kad iš pradžių Birutės pasiūlyta spektaklio medžiaga – Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos motyvai – Jums sukėlė abejonių. Kodėl? Koks apskritai Jūsų santykis su literatūra ir požiūris į literatūros ir muzikos dermę? Ar turite mylimų lietuvių literatūros autorių?
Ž. M. Šatrijos Raganos nebuvau skaičiusi nuo mokyklos laikų! Kiek prisimenu, didelio įspūdžio jos tekstai nepadarė, todėl ir kilo abejonių dėl pasirinkto literatūrinio šaltinio. Pasigilinus į jos gyvenimo aplinkybes, susiejus jas su tekstais, tapo žymiai įdomiau. Literatūrą be galo mėgstu. Neįsivaizduoju savęs be knygų skaitymo! Tiesa, daug ką skaitau anglų kalba, ne vien tik lietuvių. Nuostabu, kai šie du – žodžio ir garso – pasauliai suranda koegzistavimo galimybių. Tame santykyje atsiskleidžia nauji prasminiai klodai, naujai susidėlioja emociniai literatūrinio teksto akcentai. Na, o iš mėgstamų lietuvių autorių paminėčiau Jurgą Ivanauskaitę, Ričardą Gavelį, Tomą Venclovą, Antaną Škėmą.
– Abi minėjote, kad Šatrijos Raganos kūryboje atradote metafizikos ir grožio, kurie svarbūs ir jums pačioms kaip kūrėjoms. Kuo gražus tas visą gyvenimą trukusios ir neišsipildžiusios meilės matmuo Šatrijos Raganos gyvenime? Šiais laikais toks ilgesingas kentėjimas gyvenant šalia artimo žmogaus, negalint jo laisvai mylėti, gal atrodytų visiškai nebesuprantamas? Ar tam tikri moralės, susitvardymo pančiai visgi būtini, kad tyras jausmas visa jėga išsiveržtų kūryboje, artimo meilės darbuose?
B. M. Tai ir įdomiausia, kad Šatrijos Raganos gyvenimo filosofija (ir apskritai, ano amžiaus žmonių) tokia skirtinga nei nūdienos. Mano mama irgi pasakojo, kad skyrybos „tais laikais“ (t. y. prieškario, jos mamos, mano senelės laikais) buvo neįsivaizduojamos, jei jau davei žmogui ir bažnyčiai priesaiką „mylėti iki mirties“. Svarbi to laiko nuostata – mylėti vieną žmogų, tau skirtąjį, visą gyvenimą. Galbūt Šatrijos Ragana ir pasirinko tokią gyvenimo programą: jei tas žmogus – kunigas, tai man taip ir lemta, skirta jį mylėti. Rašytojos darbai išties paženklinti tos meilės švytėjimo, sielos tyrumo šviesa. Nors vidinis jos gyvenimas tikriausiai nebuvo lengvas.
Tai liudija ir jos liga, ankstyva mirtis. Labai tiksliai įvardijai: tyras jausmas visa jėga išsiveržia kūryboje, darbuose, jis spinduliuoja žmogaus moralės, vertybių tvirtumą, tiesumą. Šatrijos Ragana net fiziškai, nuotraukose, visados tiesi – tiesia nugara. Ji labai jautė savo likimą, savo paskirtį šioje žemėje. Kaip mini laiškuose – pati tokį likimą pasirinko.
Ž. M. XX a. prancūzų filosofė Simone Weil yra pasakiusi, kad atstumas yra grožio siela. Manau, kad šis posakis nusako visą Šatrijos Raganos situacijos esmę. Neišreikšti, neišgyventi realybėje jausmai yra labai stipri varomoji jėga, kurią galima panaudoti kūryboje.
– Šatrijos Ragana, padariusi didžiulę įtaką ne vienai savo mokinei, po daugelio metų suvedė ir judvi bendrai kūrybai. Abi XX a. pabaigoje mokėtės Kaune, lankėte Juozo Naujalio muzikos mokyklą. Ar tuo metu galėjote bent nujausti viena apie kitą, kad tapsite žymiomis kūrėjomis?
B. M. Žibuoklė buvo mano jaunesnės sesers bendraklasė, jos geriausia draugė, lankydavosi pas mus. Man, keliais metais vyresnei, tuomet jos abi buvo „mažės“... Žinojau, kad Žibuoklė įstojo į kompoziciją, vėliau išvyko į Niujorką. Ryšys vėl atsirado prieš keletą metų išgirdus jos kuriamą muziką, kuri pasirodė labai artima. Likimas suvedė 2020 m., kai abi gavome Vyriausybės kultūros ir meno premijas ir susitikome uždaroje apdovanojimų ceremonijoje (per pačią covid pandemiją). Apsikabinome: na va – ir vėl susitikome!
Tada ir užsiminiau Žibuoklei: gal sukurkim ką nors kartu? Ji lengvai atsakė: išties! O ne taip seniai, pamenu, buvau nuvykusi režisuoti Broniaus Kutavičiaus kūrinių programos Klaipėdos koncertų salėje. Po savo repeticijos nuėjau į kitą repeticijų salę – kažką ten orkestras repetuoja, manau, pasiklausysiu, pailsėsiu. Muzika taip įtraukė, kad valandai sustingau – tai buvo išties nuostabi meditacija. Vėliau sužinojau, kad orkestras repetavo Žibuoklės kūrinį.
Ž. M. Kai pirmąkart pamačiau Birutę scenoje, dar mokyklos laikais, supratau, kad ji bus aktorė. Jos talentas šioje srityje buvo labai akivaizdus. Taip pat Birutė jau paauglystėje pasižymėjo itin išvystytu intelektu, kuris bylojo apie būsimą rašytoją ir režisierę.
– Spektaklio metu Birutė papasakoja bemaž apie mistinę patirtį, aplankiusią ją prie Šatrijos Raganos kapo, ir istoriją, kaip „neparašytas laiškas“ tapo užrašytas. Birutės Lietuvoje kuriamas ir puoselėjamas monospektaklio žanras dažnai įvardijamas kaip išpažintinis, taigi savaime labai artimas laiško, skirto artimam žmogui, nuotaikai ir stilistikai. Žibuokle, ar savo kūrybą taip pat galėtumėte pavadinti laiškais? Jeigu taip, kam juos adresuojate?
Ž. M. Žinoma, galima ir muzikos kūrinius įvardinti kaip dienoraščio puslapius ar laiškus. Juose juk atveriami visi slapčiausi, žodžiais neapsakomi išgyvenimai. O jų adresatas – kiekvienas klausytojas.
– Birute, tavo pastarųjų metų spektakliuose daugėja gyvos muzikos – spektaklyje „Buda palėpėje“ muzikinę dalį scenoje atlieka Egidijus Ališauskas, spektaklyje „Motinos pienas“ gieda Virginija Skirmantė, spektaklyje „Žiema Maljorkoje“ pianinu skambina Eglė Andrejevaitė, spektaklyje „Neparašytas laiškas“ smuiku griežia Artūras Šilalė, su kuriuo drauge net ir uždainuojate... Atrodo, kad muzikantas scenoje tau tampa pačiu geriausiu dialogo partneriu. Šiuo metu kuri naują spektaklį „Mąstanti barako širdis“ drauge su kitomis dviem aktorėmis, taigi scenos partnerių turėsi daugiau. Ar ten taip pat bus gyvos muzikos?
B. M. Gal dėl to, kad pati baigiau Juozo Naujalio muzikos mokyklą ir vienuolika metų skambinau pianinu, tai ir teatro kūrybos neįsivaizduoju be muzikos. Režisuoti operą, kurti muzikinius projektus man net artimiau ir lengviau nei dramos spektaklį. Pastaraisiais metais buvo be galo įdomu kurti projektus su Valstybiniu simfoniniu pučiamųjų orkestru, režisuoti Broniaus Kutavičiaus kūrinius Zalcburge, diriguojant Mirgai Gražinytei-Tylai, Klaipėdos koncertų salėje.
Turbūt savaime norisi muzikos ir teksto dialogo, jis scenoje padeda sukurti labiau poetišką, abstraktesnį ryšį. O kai atrandi puikius partnerius muzikantus, galinčius perteikti scenoje ir emocijas – išties nuostabu. Artūras Šilalė – tikras artistas, gebantis ne tik muzikuoti, bet ir klausyti, girdėti, scenoje jautriai įkūnyti kunigą Kazimierą Bukantą.
Spektaklis „Mąstanti barako širdis“ dar tik kuriamas. Po pernai įvykusių peržiūrų pajutau – dar reikia vystyti dramaturgiją, kadangi ja perteikiamas ir santykis su dabartimi, karo Ukrainoje įvykiais. Tai trijų moterų likimai skirtingų istorinių genocidų laikmečiu: Olandijos žydaitės Ettyʼės Hilesum (žuvusios Aušvice), lietuvės tremtinės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės (kalėjusios Sibiro lageriuose) bei karo Ukrainoje moterų išgyvenimai. Šiame spektaklyje būsime trys aktorės – dalyvauja puikios partnerės Elzė Gudavičiūtė ir Alvydė Pikturnaitė), jame skambės ukrainiečių muzikos atlikėjų balsai. Esant galimybei, norėčiau, kad viena iš jų gyvai dainuotų scenoje. Kad daina tarsi apibendrintų, pratęstų veiksmą, kuomet nebelieka žodžių ir išsiveržia širdies giesmė.
– Žibuokle, ką naujo šiuo metu kuriate ir ar laukiate naujų pasiūlymų bendradarbiauti su teatrais?
Ž. M. Dabar kuriu keletą solinių kūrinių ir generuoju idėjas vienam dideliam projektui (kol kas dar paslaptis). Teatras mane intriguoja, norėtųsi daugiau šioje srityje padirbėti.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu gražios Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo šventės!
