Kas ta nacionalinė tapatybė
V.Grainytė: Nacionalinę tapatybę suprantu kaip geografinės teritorijos, klimatinės juostos, galbūt genų, bet labiausiai – sociokultūrinių ir istorinių aplinkybių suformuotą kolektyvinės pasąmonės lauką, kuris bendru vardikliu aprėpdamas tautą, atskirai veikia ir individualų vienetą.
Apie nacionalumą mąstyti dažniausiai pradedu atsidūrusi kitame kultūriniame kontekste, kai iš šalies tyrinėdama nepažįstamą aplinką pastebiu elgesio kodų skirtingumą ar mentaliteto disonansus. Tarkim, JAV įprastas komunikabilumas, „small talks“ žanras ar kiek išdidintas šypsenų etiketas. Papuolus į ekstravertišką, „lengvą“ kontekstą, iš atminties – čia, žinoma, hiperbolizuoju – iššoka oponentai: broliai juodvarniai, partizanų arba tremčių diskursas. Bulgarijoje viešajame transporte už kito keleivio užkliudymą sulaukusi jei ne piktesnio dėbtelėjimo, tai absoliutaus ignoravimo – nesąmoningai visos tautos grubumą aiškinu komunistine praeitim, nors gal žmonės, su kuriais prasilenkiau, tiesiog buvo prastos nuotaikos.
Kaip „žinoti“ – susidurta su tautybe ar emocija? Vokiečiai tikslūs, lakoniški ir preciziški, italai – chaotiški, čia darbo reikalai susipynę su emocijomis, asmeniniais santykiais ir t.t., ir pan. Trumpiau tariant, bandant apibendrinti vadinamuosius nacionalinius bruožus, neišvengiamai atsitrenkiama į įsišaknijusių stereotipų sieną, prietarus, o juos nuo ksenofobijos ar susipriešinimo skirianti linija – labai plona. Įdomu intuityviai analizuoti, stebėti tas tapatybes, tačiau su galimomis išvadomis laikyčiausi distancijos ir labiau vertinčiau konkretų asmenį ar reiškinį, o ne jo tautybę, kilmę.
L.Lapelytė: Nacionalumą suvokiu kaip tam tikrą kintamąjį – vienose situacijose suprantu, kad turiu įgimtą žinojimą apie tai, kas kam kitam yra nauja ar nesuvokiama, o gyvendama Londone paraleliai šlifavau savo Rytų europietišką mentalitetą... Lietuvišką tapatybę suvokiu kaip gebėjimą būti atviru žmogumi – tautos mažumas išmoko stebėti ir prisitaikyti.
R.Barzdžiukaitė: Nacionalinės tapatybės sąvoka man kiek atgrasi, nes ji per dažnai naudota ideologiniais sumetimais. Netgi mūsų laimėjimas bienalėje, kuris gan dažnai eskaluojamas nacionalinio pasididžiavimo kampu, tuo pačiu kuria ir simbolinį susipriešinimą, konkurencingumą su kitomis tautomis.
Netgi mūsų laimėjimas bienalėje, kuris gan dažnai eskaluojamas nacionalinio pasididžiavimo kampu, tuo pačiu kuria ir simbolinį susipriešinimą.
Daug apie tai galvojau. Kelis metus kūriau filmą „Rūgštus miškas“, kuris man buvo neįtikėtinas antropologinis tyrimas: paukščio žvilgsniu stebėjau kormoranų apžvalgos aikštelę ir negalėjau atsistebėti, kokie karingi ir negatyvūs buvo lietuviai – būtent tarp jų buvo daugiausia radikalų, pasirengusių žudyti. Suprantu, kad tai nėra tautos bruožas – jų agresija sukurstyta žiniasklaidos ir jie pasiruošę ginti „savo“ mišką, „savo žuvis“. Atrodo, kad tiek kūrybiniame, tiek visuomenės informavimo lauke trūksta bendražmogiškų naratyvų, kuriuose būtų vietos įvairių tautybių, pažiūrų, orientacijų, nuomonių ir t. t. žmonėms ir ne tik žmonėms.
Nacionalumas yra įdomus dėmuo tyrinėti – socialiniai įpročiai, kalba, kuria kasdien bendraujame, politinė santvarka (ar jai reikia priešintis, ar ji kuria komfortą), klimato zona, žemės reljefas ir t. t. yra tie dėmenys, kurie daugiau ar mažiau maitina konkretaus žmogaus kūrybą. Atsiveriant kitų tautų patirtims ir praktikoms, kūryba tampa universalesnė.
Žemė ir miškai
V.Grainytė: Pernai su draugu iš tolimųjų Vakarų persodindama kambarinius augalus pastebėjau, jog sodo prekėse įsigytas lietuviškas juodžemis skirtas kapams, kapinių gėlėms. Ir jeigu ne šalia esantis žmogus iš absoliučiai kito kultūrinio konteksto, ko gero, nebūčiau susimąsčiusi ar atkreipusi dėmesio, kad tai itin keista dirvos klasifikacija. Žiūrint vakaro žinias Motinos dieną, žurnalistas reportažą apie šią esminiam ryšiui paminėti skirtą šventę pradėjo taip pat nuo kapinių. Labai kosmogoniška!
L.Lapelytė: Manau, kad lietuviška tapatybė neatsiejama nuo miško ir žemdirbystės. Tai įsirašę į daugelį mūsų – suprantu tai kaip vertybę.
R.Barzdžiukaitė: Jei visų vaikystės ir paauglystės vasarų nebūčiau praleidusi pamiltoje vietoje tarp miškų ir ežerų – būčiau kitokia. Konkreti vieta, kurioje pažinojau kiekvieną medį ir takelį, buvo tiek pat svarbi, kiek svarbūs buvo patys artimiausi žmonės. Kad vieta ir toliau veiktų tapatybę, nebūtina joje būti visą laiką, kartais užtenka jos ilgėtis. Kaip vaizdžiai apie savo gimtines kalbėjo egzode gyvenę autoriai...
Lokalūs akcentai ir globalūs eskizai
V.Grainytė: Jeigu kalbėsime apie „Saulės ir jūros“ libretą, jame gal ryškesnę nuorodą į lokalumą būtų galima atpažinti nebent „Skundo dainoje“. Į pliažą vedamais šunimis besipiktinanti vyresnio amžiaus poilsiautoja burnoja ant alų geriančių ir šiukšlinančių vasarotojų – šis personažas išaugęs iš asmeninių vaikystės patirčių prie Baltijos jūros, leidžiant laiką su močiute, kuri nebuvo labai tolerantiška triukšmaujančio jaunimėlio atžvilgiu. Tai, kad dainoje minimas smėlis, o ne kitas galimas pliažo paviršius (uolos, gultai, akmenys), netiesiogiai leidžia atpažinti regioną. Taip pat ši veikėja kalba apie sodybą, kai vasarą prasivėdinti išnešami kailiniai į saulę, kaip visai nežiemišką gruodžio mėnesį randama „voveruškų“. Visa tai veikia kaip mikronuorodos į mūsų klimatinę juostą ar sezoninius papročius. Kita vertus, nors brazilai ir neturi kailinių, ir gal net neatpažįsta dainoje minimo grybo, gali susitapatinti su veikėjos pasakojimu – atminties ir orų sutrikimo tema. Kiek teko bendrauti su žiūrovais, skaityti recenzijas arba dalyvauti diskusijose, susidaro įspūdis, kad turinys liko suprastas, o galimi vietiniai akcentai nesutrukdė mozaikiniame istorijų koliaže atpažinti universalios kasdienybės.
R.Barzdžiukaitė: Mūsų patirtyje labiausiai dominuoja lietuviškas paplūdimys, bet „Saulė ir jūra“ gali atspindėti bet kurį turistinį pliažą, kuriame susiburia įvairių tautybių atstovai. Net ten, kur deginimosi ritualas nėra paplitęs tarp vietinių žmonių, dažnai šaknis jau yra suleidęs turizmas.
L.Lapelytė: „Saulė ir jūra“ – išskirtinai globalus kūrinys. Patys pirmieji eskizai, gimę Štutgarte, buvo kuriami anglų kalba, o performanso dalyviais tapo tarptautinė grupė žmonių. Tiesa, pirmą kartą Lietuvoje rodyta „Saulės ir jūros“ versija skambėjo lietuviškai. Ieškojome ir visad ieškome balanso tarp jautrumo kontekstui ir nuolankumo savo idėjai. Venecijoje rodyta versija anglų kalba pilnai išbaigė kūrinio viziją – visą dieną besitęsiantis paplūdimys ne tik įgavo vasariškos amžinybės, bet ir pilnaverčiais dainuojančiais jo dalyviais galėjo tapti globalaus pasaulio atstovai. „Saulė ir jūra (Marina)“ tapo scena dainininkams iš Brazilijos, JAV, Vokietijos, Italijos, Graikijos, Belgijos, Ispanijos, Austrijos ir, be abejo, Lietuvos.
Mažieji pasakojimai ir tapatybės konstravimas
V.Grainytė: Nesu tikra, ar mažieji pasakojimai savaime konstruoja nacionalinę tapatybę. Tai – vienas iš būdų kalbėti viena ar kita tema. Ypač jeigu omenyje turimos abstrakčios, globalios problemos, tokios kaip globalizacija, ekologija, nacionalizmas, vartojimas ar panašiai. Abu kūriniai – tiek opera „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ – sukurti pasitelkiant „aš“ vardu pasakojamą istoriją, kuri tarytum atlieka „zoom in“ funkciją ir suteikia galimybę itin komplikuotoje ar plačioje temoje atrasti emocinį, asmeninį rakursą.
L.Lapelytė: Tikiu menu, kuris įgalus nacionalinę tapatybę dekonstruoti.
R.Barzdžiukaitė: „Mažos“ istorijos gali veikti kaip metafora ir atspindėti globalius dalykus (kad ir kas tai būtų).
Tikiu menu, kuris įgalus nacionalinę tapatybę dekonstruoti.
Pasakojimas: koks?
V.Grainytė: Mūsų bendras pasakojimas, kurį transliuoja drauge sukurti darbai, ko gero, būtų kasdienių rūpesčių, išpažinties, vartojimo malonumo, nuovargio, priklausymo sistemai temos.
R.Barzdžiukaitė: Visada rūpi konstruoti įdomų pasakojimą. Kad ir apie ką jis būtų.
L.Lapelytė: Savo asmeninėje kūryboje pasakojimo vengiu. Norisi, kad kūrinys įvyktų žmonių galvose.
Dialogas su pasaulio publika
V.Grainytė: Manau, jog kuriant mažuosius pasakojimus, svarbiausia tuose trumpai išdainuojamuose monologuose perteikti esenciją – ar tai būtų socialinis tipažas (rinkai nereikalinga menotyros doktorantė), ar tipažo transliuojama tema (nuovargis). Pamenu, kaip sceniniam įgyvendinimui ruošiant kasininkių tekstus buvo išbraukytos ar, kitaip tariant – nugesintos, tuo metu itin specifinės lietuviškos aktualijos, paliekant tik emigracijos Didžiojoje Britanijoje paminėjimą ar chore prasisukantį Palangos kurorto vardą. Operos subtitruose šis vietovardis, atsižvelgiant į šalį, kurioje kūrinys rodomas, pakeičiamas vietinio kurorto pavadinimu. Taip atsargiai flirtuojant su globalumu – emigracija, nedarbas – ir nacionalinėmis nuorodomis (Palanga, nesaulėtų, trumpų dienų teminis leitmotyvas), kuriamas universalumas.
R.Barzdžiukaitė: Globalumas svarbus ne kaip akcentas, o kaip kontekstas. Visi matėme gaublį ir žinome, kiek vietos jame užima Lietuva.
L.Lapelytė: Globalumo akcentas kūryboje negali būti nei svarbus, nei nesvarbus – jis yra neišvengiamas. Net kalbėjimas apie lokalias problemas vyksta globalaus pasaulio kontekste. Rašytoja Daisy Hildyard mūsų šiandieninę būseną įvardija kaip antrąjį kūną: mums esant čia ir dabar mūsų antrasis kūnas veikia Brazilijos džiunglėse ar Ramiojo vandenyno plastiko spūstyse. Akistatoje su pandemija tai tampa dar akivaizdžiau. Tarptautinė publika esame mes patys!
Ryšys su bendruomene
V.Grainytė: Mūsų drauge kuriami darbai neišvengiamai susiję su bendruomenės kūrimu. Tai dainininkų, jų ir mūsų šeimos narių, techninių ir prodiuserinių užduočių vykdytojų susitelkimas bendram tikslui. Be to, mūsų komandai svarbus emocinis derėjimas, santykis, išeinantis už formalaus darbinio ryšio ribų. Tiek opera „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir jūra“ yra bendruomeninės veiklos rezultatas.
R.Barzdžiukaitė: Skirtingoms idėjoms reikia skirtingo požiūrio, sunku apibendrinti. Kuriant „Saulę ir jūrą“ ar operą „Geros dienos!“, žmonės, su kuriais dirbdavome, inspiruodavo realiuoju metu, dialogiškai veikė netgi kuriamą turinį. O, tarkim, kurdama anksčiau minėtą filmą, neturėjau jokios interakcijos su filmuojamais žmonėmis, „ryšys“ su jais užsimezgė montuojant filmą.
L.Lapelytė: Bendrumas su kartu kuriančiais žmonėmis man yra be galo svarbus. Tiek mano asmeninėje kūryboje, tiek kolaboratyvioje praktikoje bendrystė ir bendraautorystė su kūrinio dalyviais yra vienas iš esminių elementų. Galvodama apie žiūrovų bendruomenę suprantu, kad tai daugialypis konstruktas su daug skirtingų minčių ir patirčių, tad ir turinio žiūrovui netaikau – kiekvienas jų turi išsinešti savo paties sugeneruotą kūrinio versiją.
Lietuviškas naratyvas
V.Grainytė: Jeigu reiktų apibendrinti visų meno sričių nacionalinį naratyvą, sakyčiau – melancholija, lyrizmas, pastoralinė kontempliacija, pietizmas ir kiek egocentriškas susitelkimas į vidinį pasaulį.
R.Barzdžiukaitė: Tiesa, kad yra tam tikram laikotarpiui būdinga dominuojanti nata – tarkim, kino studijose, kurių dalį pabaigiau Lietuvoje, mano dėstytojai buvo poetinės dokumentikos atstovai, o ir jų kartos kuriamas vaidybinio kino tempas – gan lėtas, kontempliatyvus. Tų pačių bruožų yra ir jaunų autorių kine, bet kartu yra ir stipriai naratyvo varomų, greitų filmų.
Jeigu reiktų apibendrinti visų meno sričių nacionalinį naratyvą, sakyčiau – melancholija, lyrizmas, pastoralinė kontempliacija, pietizmas ir kiek egocentriškas susitelkimas į vidinį pasaulį.
Nacionalumo paveikslas...
L.Lapelytė: Paveikslas kinta bėgant laikui – galbūt nacionalumo paveikslas mūsų galvose buvo visai kitoks prieš kelis metus? Galbūt seniau galėjome į nacionalumą žiūrėti iš šalies. Dabar, Lietuvai parnešusios „Auksinį liūtą“ ir tapusios nacionalinės premijos laureatėmis, nejučia pačios tapome nacionalinio paveikslo dalimi. Ar tai keičia mūsų pačių požiūrį į jį? Nemanau. Visad kūrėme pasaulio kontekste, lokalias problemas pasverdamos iš įvairių perspektyvų. Dalis mano kūrinių nėra rodyti Lietuvoje, atsiradę kitomis aplinkybėmis, kituose kontekstuose – ar tai keičia santykį su nacionaline tapatybe? Greičiausiai, kad ne. Ar svarbu, kad Jonas Mekas arba Nijolė Šivickas yra lietuviai? Taip, labai svarbu – Lietuva gali būti visur ir visokia. Vienas man žinomų nacionališkiausių kūrinių yra menininko Dariaus Mikšio „Už baltos užuolaidos“ (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje 2011 m.), kuriame buvo pristatomas valstybės paremtų vizualaus meno darbų archyvas. Į Veneciją keliavo valstybės sukuruota meno kūrinių kolekcija, o žiūrovai turėjo galimybę kataloge išsirinkti norimą pamatyti kūrinį, kurį parodos prižiūrėtojas ištraukdavo iš po baltos užuolaidos.
...ir vėliava
R.Barzdžiukaitė: Paradoksalu, bet po nacionalumo vėliava dažnai patenka tokie kūriniai, kurie įveikia nacionalumo sienas.
V.Grainytė: Turbūt priklauso nuo to, kas tą „vėliavą“ kelia. Tarkim, į gastroles užsienyje išvykęs lietuvių spektaklis, nors ir savo forma atsikabinęs nuo tradicijos, žiūrovų nesąmoningai bus susietas su to kūrinio geografine kilme. Mano asmeninis nacionalumo suvokimas, ko gero, yra stipriai paveiktas ankstyvesnių patirčių – galvojant apie lietuvių meną, ausyse ima skambėti Broniaus Kutavičiaus muzika, prieš akis iškyla scenos iš Eimunto Nekrošiaus darbų, skamba eilutės iš Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ar prisimenu motyvus iš stichiškų Jurgio Mačiūno „Fluxus šposų“. Taigi išeina tokia panteistinė, iracionali, poetiška ir kiek patriarchalinė nacionalinės kultūros reprezentacija, įsitvirtinusi pirmajame asociacijų flange.
Nacionalumo suvokimą siečiau su asmeninių patirčių suformuota atmintimi, pasirinktu žiūrėjimo aspektu, o ne statiška konstanta. Net Vytis – bėgantis, į nematomą priešą nusitaikiusio raitelio siluetas, atspaustas ant lietuviško paso viršelio, siejasi su dinamika, judesiu, reiškia nuolat besikeičiantį akių lygį.
