Menininkės pasidalijo artimiausiomis savo gastrolių datomis. Gegužės 29–birželio 1 d. „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo rodoma Kopenhagoje, o birželio 22–liepos 4 d. bus rodoma Romoje, liepos 16–18 d. Lukenvalde (Berlynas), rugsėjo 1–2 d. Atėnuose, lapkričio 2–15 Malmėje.
Rugsėjį–spalį numatytos gastrolės ir JAV (Niujorke, Filadelfijoje ir Arkanzase). „Visgi esame pasiruošusios galimiems netikėtumams ar paskutinės minutės atšaukimams – per pastaruosius metus jau užsigrūdinome“, – sakė V.Grainytė.
Šį kartą 15min kūrėjoms uždavė paprastus, gyvenimiškus klausimus, iš kurių pirmąjį skaitykite iškart kitoje pastraipoje.
– Papasakokite, ką šiuo metu veikiate, kuo gyvenate?
R.Barzdžiukaitė: Šiuo metu vyksta įvairūs planavimo darbai, nes prasidėjo „Saulės ir jūros“ turai. Ateityje turėtų pasirodyti dokumentinis filmas apie operos performanso užkulisius, tad tenka prisijungti prie šio kūrinio organizacinių reikalų.
Be to, individualiai iš lėto plėtoju naują projektą – jau antrus metus gilinuosi į grožio idėjas, vykdau tyrimą įvairiose šalyse. Kol kas idėja labai trapi, ją dar pati iš visų pusių kvestionuoju, todėl plačiai apie ją kalbėti neskubu. Žinau, kad kūrinys apsimes populiariosios kultūros dalimi, bet virs kai kuo kitu.
V.Grainytė: Kitais metais turėtų pasirodyti mano nauja per šiuos karantino metus parašyta knyga „Rožės ir bulvės“ (leidžia „Baltos lankos“). Dabar kaip tik gavau redaktorės pastabas, vyksta rankraščio tobulinimo darbai. Tai hibridinio – esė ir novelės – žanro kūrinys, dėl tikslesnio jo įvardijimo dar tariamės su leidėjais. Knygos tekstus vienija ironiškas žvilgsnis į šiuolaikinės laimės prievolę.
Taip pat dirbu prie naujų teatro projektų, rašau naujas pjeses, kurias reikia užbaigti iki šių metų pabaigos. Taigi, šis metas labai tirštas.
L.Lapelytė: Šie metai buvo keistas atidėliojimų laikas, tad viskas susikoncentravo į pavasario–vasaros sezoną. Antai „Tai Kwun“ šiuolaikinio meno centre Honkonge atsidarė grupinė paroda „trust & confusion“, kurioje pristačiau garsinę / architektūrinę instaliaciją „Study of Slope“. Prieš tai kūrinys Švedijoje turėjo įvykti gyvai. Dar turiu vilties, kad gyvas kūrinys pasirodys Honkonge lapkritį. Tai tęstinis projektas, kuriame dirbu su dainomis, atliekamomis muzikinės klausos neturinčių žmonių.
O dabar ruošiuosi „Kunsten“ menų festivaliui Briuselyje (Kunstenfestivaldesarts). Rodysiu naują darbą – garso instaliaciją ir performansą, kuris skirtas naujai statomam atviram baseinui Molenbeko rajone.
Jau labai greitai festivalyje „Glasgow International“ kartu su „Roberts“ meno institutu rodysiu kūrinio „Instrukcijos medkirčiams“ virtualią versiją. Rudenį numatomi pasirodymai Miunchene bei grupinė paroda „Castelo di Rivolli“ muziejuje, Italijoje. Taip pat „Pompey Commitment“ portale. Šiuo metu tempas ypač didelis.
Tiesa, prieš kelias valandas savo kūrybą pristačiau „C-map“ konferencijoje „MoMA“ Niujorke.
– Panašu, kad jūsų operą „Geros dienos!“ Lietuvoje pamatysime anksčiau nei „Saulę ir jūrą“.
R.Barzdžiukaitė: „Geros dienos!“ Lietuvoje kartais vis parodomas „Operomanijos“ prodiusuotų projektų sklaidos programoje. Rugpjūčio pradžioje šią operą bus galima patirti Pažaislio muzikos festivalyje Kaune, o spalio mėnesį – Vilniuje. Jeigu viskas bus gerai, tai spalio pabaigoje pirmąjį kartą po Venecijos bienalės parodysime ir operą performansą „Saulė ir jūra“ Lietuvoje.
V.Grainytė: Pastarasis kūrinys turėjo jau būti parodytas balandžio mėnesį, tačiau dėl pandemijos vis perkeliama data.
– Kaip sekėsi gastrolės užsienyje? Kaip noriai kitose šalyse žmonės lankosi jūsų pasirodyme?
V.Grainytė: Nors 2020 metais turėjo įvykti bene 26 rodymai, teįvyko trejos gastrolės.
R.Barzdžiukaitė: Jos iš tiesų buvo noriai lankomos. Štai pačioje karantino pradžioje gastroliavome Bergene (Norvegija). Jau tada buvo jaučiama ore tvyranti grėsmė, be to, nebuvo aišku, ar renginys tikrai įvyks. Į Ciurichą Šveicarijoje atvykome vasaros gale, o paskutinis „ribinis“ 2020 m. turas buvo suorganizuotas rudens pabaigoje Hanoveryje (Vokietija) prieš pat antrąją pandemijos bangą. Šiuokart Kopenhagoje gastroliavome po aštuonių mėnesių pertraukos.
Auditorijos visur kiek skirtingos – priklausomai nuo kviečiančių festivalių ar muziejų. Vienur aktualesnė muzika, kitur – teatras, dar kitur – vizualusis dėmuo, tačiau „Saulė ir jūra“ tikrai sulaukia dėmesio.
L.Lapelytė: Pamenu, kad į Bernegą išvykome tik su lietuvių trupe, mat italai nebegalėjo skristi kartu. Iš organizacinės perspektyvos buvo ekstremalios sąlygos.
– Ar per šiuos keletą metų jūsų santykis su opera performansu smarkiai pasikeitė? Nutolote, o gal dar labiau prisirišote?
V.Grainytė: Galvoju, kad „Saulė ir jūra“ tapo darboviete, kasdienybės dalimi, kuriai reikia kasdien skirti kelias valandas.
Iš kūrybinės pusės lyg ir jaučiuosi emociškai atsisiejusi, tačiau nuolatos tenka spręsti daugybę kitų su kūriniu ir jo logistika susijusių klausimų. Žiūrint iš šalies, atrodytų, jog kaip teksto autorė tarsi galėčiau atsitraukti, tačiau intensyvus polilogas nesiliauja, o dėl nehierachinės mūsų trio konsteliacijos jame verdame visos kartu.
L.Lapelytė: Net ir norint atsisieti nuo kūrinio, tą padaryti nėra taip paprasta. Nors „Saulė ir jūra“ jau subrendo, jai reikalinga nuolatinė priežiūra. Tarsi vaikui. Lyg ir pažįstame jį, bet mūsų buvimas kartu reikalingas. Galiausiai šiam pasirodymui keliame aukštus kokybės reikalavimus. Ko gero, publikos lūkesčiai tokie pat ir vis augantys, tad norime, kad žiūrovą kūrinys pasiektų geriausiu savo pavidalu.
Kalbant apie emocinį santykį, galvoju apie Veneciją, žmones, su kuriais dirbame ir toliau. Kartu pasiekėme didelį laimėjimą o šiandien turime galimybę pasidžiaugti rezultatais ir pasidalyti jais su kitais. Nors tai ir didelis darbas, svarbu nepamiršti švęsti – nuolat sau tai primenu! Nors kuo toliau, tuo labiau pavyksta džiaugtis galimybe būti ir dainuoti kartu, leisti laiką savo pačių sukurtam dainuojančiam smėlėtam paplūdimyje.
R.Barzdžiukaitė: Vis pakalbame apie tai, ar svarbu mums pačioms keliauti kartu su „Saule ir jūra“. Venecijoje buvome patekusios į funkcinę rutiną besirūpindamos procesu, sunku buvo jausti kūrinio poveikį – pliažo tapimas prievole išties gali atimti šventę. Tačiau – ypač, kai į pliažą vėl sugrįš savanoriai – darbo žvelgiant į paplūdimį iš viršaus bus daug, tai ir vėl bus gyvas ir kaskart gaivus procesas, realybės ir fikcijos miksavimas realiu metu. Jis įdomus, tam turime „Whatsapp“ grupę su dainininkais ir asistentais.
– Ko gero, ikoniška nuotrauka, kurioje jūs sėdite laivelyje Venecijoje, įstrigo ne tik mano galvoje. Ar euforija tapo narkotine medžiaga, kurios vis negana?
V.Grainytė: Žmogaus nervų sistema nėra pritaikyta nuolatos jausti euforiją. Galiausiai nuotrauka fiksuoja tam tikrą momentą, ji nenusako, ką mes jautėme tuo metu. Prisimindama šį „liūto“ etapą, džiaugiuosi, kad tai pagaliau praėjo. Nenorėčiau grįžti į tą laiką. Juk kartu su euforija koja kojon žengia ir stresas, padidėjusios atsakomybės, dėmesys.
R.Barzdžiukaitė: Tikrai nesinorėtų to kartoti, bet į pačią Veneciją nuvykti būtų smagu. Kolegė iš komunikacijos komandos Jogintė Bučinskaitė neseniai atsiuntė nuotraukų iš šių metų bienalės. Panašu, kad pačiam miestui nostalgija vis dar gyvuoja, nors anuo metu net ir nuo Venecijos buvo truputį bloga.
L.Lapelytė: Man irgi norėtųsi į Veneciją tiesiog nuvykti, architektūros bienalėje palaikyti Julijoną Urboną ir jo komandą. Žinau, koks kelias nueitas iki parodos įgyvendinimo. O euforija praėjo tarsi tolimas sapnas, mums nepriklausantys įvykiai.
– O kokioje šalyje, institucijoje sulaukėte šilčiausio pasitikimo?
V.Grainytė: Sudarinėti tokius penketukus būtų sudėtinga, mat visur jaučiame entuziazmą. Tai liudija prieš mėnesius išperkami bilietai.
– Tokios patirtys keičia ne tik asmenybes, bet ir žmonių santykius su artimaisiais.
R.Barzdžiukaitė: Nebūtinai keičia, tiesiog pasiglemžia dėmesį. Man tikrai labai trūko laiko bendravimui su šeima, draugais. Telefonų skambučiai tapo dažnesni. Deja, gerokai sumažėjo gyvų susitikimų. Karantininė pauzė padėjo pailsėti, šiek tiek sumažino skubos ir įtampos.
V.Grainytė: Kažkada mąsčiau, kad aktyvus kūrybinis gyvenimas tikrai daro įtaką santykiams ir turi savo kainą. Ilgiuosi paprastesnio gyvenimo, rutinos, lėtų susitikimų su draugais. Ištaikius laiko pokalbiams su žmonėmis, su kuriais buvau artima, pastebiu atsirandančią distanciją. Bet ne todėl, kad aš būčiau pasikeitusi. Tiesiog mano aktualijos ir tvarkaraščiai intensyvėja, kai tuo metu draugai gyvena sėsliau. Dėl šios priežasties sudėtinga sinchronizuoti mūsų energijas. Bet kuriuo atveju, mano prioritetu išlieka šeimos nariai bei žmogiškas ryšys.
L.Lapelytė: Svarbiausia susidėlioti prioritetus, tačiau žmogiški santykiai – draugai, šeima – ir kūryba man yra lygiavertės gyvenimo dalys. Visgi, suderinti šias paraleles, nustatyti panašų intensyvumą yra iššūkis, kartais kažkuriai pusei tenka specialiai skirti daugiau dėmesio.
Šiomis dienomis kalbėti apie santykius keblu ne vienam žmogui. Juoba nesu iš tų, kurie aktyviai rašo žinutes, skambina... Man svarbus gilus ir gyvas kontaktas, tiesiog buvimas kartu.
– Manyčiau, kad Lietuvos meno publiką intriguoja klausimas, ar šios autorės dar ką nors sukurs?
L.Lapelytė: Gal ir sukurs! Tačiau neforsuojame savęs. Taip, poreikis iš aplinkos – Lietuvos ir užsienio – kyla, nuolatos sulaukiame pakvietimų su nauju kūriniu. Mūsų darbo tempas ir metodas reikalauja laiko, idėjų stengiamės neforsuoti… Lygiai tokiu pačiu principu po „Geros dienos!“ gimė „Saulė ir Jūra“.
V.Grainytė: Dar reikėtų pridurti, kad mūsų trio kūrybinis procesas būna gana sekinantis, todėl prieš pradedant planuoti naują darbą, būtina tarpusavyje suderinti savo tvarkaraščius bei rezervuoti psichinių resursų likutį.
R.Barzdžiukaitė: Be to, tai, ką kiekviena darome savo solo srityse, padeda ir mūsų kolektyvinei kūrybai. Tos pauzės naudingos.
