„Oi, tikrai vietų nėra...“ – sako vienas kitam būsimieji aktoriai ar režisieriai ir bando spraustis prie sienos, kur galėtų patogiau stovėti.
O juk antradienio vakarą Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje nebuvo vietų ne tik sėdėti, bet ir stovėti. Kas sutraukė tokį anšlagą?
„Aš nesitikėjau, kad jūsų tiek daug susirinks... Man tai yra didžiausia šventė. Netikėjau, kad esu toks reikalingas, bet tai labai džiugina ir jaudina. Atvirai jums sakau... Dėkoju jums“, – sėdėdamas scenoje prisipažino aktorius, režisierius ir pedagogas Valentinas Masalskis. Būtent jo asmenybė pritraukė daugiau įvairaus amžiaus žmonių, nei jų galėjo tilpti į Didžiąją salę.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nacionaliniame dramos teatre Valentinas Masalskis susitiko su savo gerbėjais |
Menininkas, kuris, kaip dar kartą prisiminė, buvo sunkiai priimtas į Vilniaus teatro bendruomenę, per savo kūrybos vakarą pirmiausiai visą publikos dėmesį atidavė savo auklėtiniams – Vilniaus kolegijos scenos menų trečiakursiams, kurie pristatė spektaklį „Kalnas“.
Beveik be žodžių, tik su daug ritmų, melodijų, balsu kuriamos muzikos ir judesio V.Masalskio mokiniai pademonstravo tarpusavio susiklausymą, bendradarbiavimą scenoje ir vienybę. Būtent tokį teatrą ir bando sukurti šis pedagogas.
„Man atrodo, kad aktorystė yra kolektyvinis menas. Reikia pamiršti savo egoizmą, savo narcisizmą, kad galėtume tapti individualybėmis, asmenybėmis, būdami būryje, – po spektaklio mintimis dalijosi V.Masalskis. – Pedagogas turi patarnauti savo mokiniams ir nuplauti jiems kojas. Tokia yra mano misija – rūpintis jais. Juk rūpestis žmogų taurina, augina jo charizmą ir charakterį...“
Kaip išdavė leidyklos „Tyto Alba“, išleidusios knygą apie V.Masalskį, direktorė Lolita Varanavičienė, režisierius savo mokiniais rūpinasi ne tik dvasine prasme – užkulisiuose jaunųjų aktorių laukė silkė su paties V.Masalskio rinktais grybais.
„Valentinas visada į repeticijas ateina su pintu krepšiu, pilnu visokių gėrybių“, – tikino ir teatrologė Daiva Šabasevičienė, kuri septynerius metus ruošė knygą apie vieną ryškiausių Lietuvos teatro asmenybių.
Ši knyga – „Valentinas Masalskis: Ieškant teatro“ – jau graibstoma iš knygynų ir sėkmingai konkuruoja su komercine literatūra, nors herojus, kaip jau yra sakęs anksčiau, jos neskaitė ir neskaitys.
„Perskaitęs kelis sakinius, supratau, kad šiandien mąstau kitaip, noriu pridėti, papildyti, todėl negaliu skaityti šios knygos, kaip ir negaliu žiūrėti savo filmų. Iš jūsų aš išgirstu, kas tai per knyga, ir pasitikiu jumis – arba aš jus apkrečiu prasme, arba ne. Jūs esate mano lakmuso popierėlis, – kreipdamasis į žiūrovus, tikino V.Masalskis. – Menininko esmė yra apkrėsti, apvaisinti jus prasme. Nesate mano draugai, jūs esate priešininkai, bet ne blogąja prasme. Priešininkai, kuriems aš skiriu visus ženklus, o iš jūsų garsų, minų, nuotaikų, paraudimų suprantu, kad keičiu save...“
Šiems priešininkams į rankas patekusi knyga, anot D.Šabasevičienės, yra be griežtos struktūros, iš pirmo žvilgsnio chaotiška kaip pats V.Masalskis, bet pilna tekstų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti ir net jį provokuoja.
„Menininkas turi skelbti žinią bet kokiomis sąlygomis, neatsižvelgdamas į kultūrą, į situaciją. Mes privalome šaukti, rėkti, klykti visokiais būdais ir formomis. Žiūrovą turi provokuoti ne pats menininkas, o nauja žinia ir tos žinios skausmas, kuris neleidžia menininkui užmigti. O tada mes galime būti arba apspjaudyti, arba išbučiuoti...“ – tokiais žodžiais su ištroškusiais prasmės žiūrovais atsisveikino V.Masalskis.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nacionaliniame dramos teatre Valentinas Masalskis susitiko su savo gerbėjais |
