Lietuvos ir užsienio teatruose daugiau nei du dešimtmečius kuriantis scenografas naujausiame režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje ieško sceninio sprendimo trapiam asmeninės atminties fenomenui.
– F.Zellerio pjesė „Tėtis“ persmelkta senatvės, atminties atrofijos, sudėtingų šeimyninių santykių ir kartu kūrybos, įkvėpimo, grožio pajautos temų. Kas Jus „Tėtyje“ įkvepia, inspiruoja kaip menininką, žmogų?
– Su atminties praradimu, senatvine demencija teko susidurt savo šeimoje. Tai nėra svetima, net labai suprantama. Kažkuria prasme visą šį procesą irgi išgyvenau. Pjesėje, žinoma, remiamasi ne tik psichologiniais dalykais, čia labai svarbus ir meninis kontrapunktas. Akcentuojamas būtent vertybinis pasirinkimas – kiek gali su žmogumi būti, kuomet pastebi, supranti, kad jau, matyt, nebesusišneki ir kokia to nesusišnekėjimo kaina. Gyvenime viskas daug grubiau, paprasčiau. Bet tai vyksta.
Pirmąsyk su šia medžiaga susidūriau prieš beveik trejus metus, kai pasižiūrėjau paties F.Zellerio režisuotą filmą „Tėvas“ su Anthonyʼu Hopkinsu. Filmas nėra baisiai geras, bet patiko.
Su atminties praradimu, senatvine demencija teko susidurt savo šeimoje. Tai nėra svetima, net labai suprantama.
Be abejo, yra ir kitų filmų panašia tema: talentingas, nuostabus žmogus po truputį nyksta akyse, kaip aplinka į tai reaguoja, kaip po truputį žmonės ima nebesusišnekėti, kaip tas žmogus suvokia, kad palaipsniui praranda viską ir jau nebėra toks, koks buvo, mato, kaip dėl jo kankinasi aplinka. Ligos paveiktas žmogus praranda daug dalykų, ir tai tik tragedijos pradžia.
Filmas „Tėvas“ labai glaudžiai susijęs su pačia dramaturgija, tiesiog eina jos keliu, o mes, kaip žiūrovai, empatiškai keliaujame kartu. Sekdamas personažo logika tiesiog priimi faktus, o paskui tiesiog pradedi nebesuprasti, kur tikrovė, o kur jau iliuzija.
– Teatro dailininkas dažniausiai renkasi ne kūrinį, literatūrą, pagal kurią bus dirbama, bet kūrybinę komandą. Smalsu, ar pačiam artimesnė šiuolaikinė dramaturgija, ar darbas su klasikiniu kūriniu?
– Aš taip neskaidyčiau. Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje dramaturgijoje – jei įdomios, aktualios temos, esu atviras ir vienam, ir kitam tekstui. Apskritai, mėgstu skaityti ir nesu apsibrėžęs, kad tik taip ir ne kitaip. Labai džiaugiuosi, jei režisierius pasikviečia ir imasi įdomaus, neinfantilaus teksto. Nesvarbu, koks būtų žanras.
Beje, nutinka ir taip – dirbi su galbūt ne pačia geriausia literatūra, tada, deja, spragas tenka užglaistyti, išteisinti. Svarbiausia, kad tekstas teatrui būtų įdomus, aktualus, gilus, provokuojantis.
Svarbiausia, kad tekstas teatrui būtų įdomus, aktualus, gilus, provokuojantis.
Deja, vis akivaizdžiau, kad režisieriai linkę kartotis. Na, tarkim griebiasi kokio Čechovo ir šimtą metų stato tą patį. Tarsi nebūtų kitų tekstų. Man atrodo, galima pasižiūrėti truputėlį plačiau ir atrasti tikrai kažką išskirtinio.
Mano asmeninis sąrašas gali būti begalinis, tai tik keletas pavardžių, kas mane inspiravo, inspiruoja: Dostojevskis, Ibsenas, Strindbergas, Joyceʼas, Kafka, Beckettʼas, Ionesco, Dürrenmatas, Gombrowiczius, Handke, Albee, Saroyanas, Bukowskis. Iš esmės tai XX amžiaus klasika.
– Su režisieriumi Jonu Vaitkumi, menininku, pasirinkusio provokatyvaus, nebijančio iššaukti aštrią publikos reakciją, dirbate nebe pirmą kartą. Kokia Jūsų kūrybinė pozicija, kas Jums svarbiausia šiuolaikiniame teatre? Kokios J.Vaitkaus idėjos įkvepia arba verčia diskutuoti, eiti į meninę konfrontaciją?
– Galiu pasakyt, kad Jono Vaitkaus indėlis į Lietuvos teatrą yra milžiniškas. Jis labai plataus spektro – ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip asmenybės. Jo dėka Lietuvoje atsivėrė labai įvairūs ir platūs teatro horizontai. Tie darbai, spektakliai, kokius jis yra sukūręs, o jų tikrai labai daug, yra labai skirtingi, kartais man atrodo, kad jie yra tarsi prieštara vienas kitam.
Kartu esame dirbę gal jau su dešimčia spektaklių. Na, pirmas mano darbas buvo su Vaitkaus „Stepančikovo dvaras“ 1998-aisiais dar studentaujant. Režisierius per peržiūras Dailės akademijoje paklausė: „Gal norėtum pabandyti?“. Kodėl gi nenorėti, jei jau dirbi su eskizais, maketais, o staiga atsiveria galimybė dirbti teatre. Aišku, kad iššūkį priimi.
Režisierius gali pritarti bet kokiai beprotiškai idėjai, jis atviras – susapnavęs košmarą gali paskambinti Vaitkui ir pasiūlyti sprendimą, ir jis sutiks.
Iš vienos pusės, su Vaitkumi dirbti lengva, bet kartu ir labai sunku. Kodėl lengva? Nes jis labai pasitiki, nėra iš tų režisierių, kurie kontroliuotų, bandytų kažkaip nurodinėti: daryk taip ir ne kitaip. Duoda visišką laisvę, pasitiki, atrodo, daryk, ką nori. Iš kitos pusės, tai šiek tiek ir apgaulė, nes pasidaro keista, kaip čia taip – daryti ką noriu? Ir tada tikrai bandai įsiklausyti, suprasti. Gal tai ne klasta, bet tada kas?
Man labai patinka, ir imponuoja tai, kad į kontekstą pabandai įsiklausyti ir viską išsiaiškinti būtent per repeticijas. Bandau suvokti, ką režisierius išgyvena, randa tame tekste. Nepatikėsite, bet kai iš pradžių susitikdavome dėl „Tėčio“, dažniausiai tiesiog tylėdavome arba kalbėdavomės apie kažką kitą. Ir tik po to, po truputį, po truputį, stebint repeticijas jau kažkas ėmė aiškėti. Toks procesas, sakyčiau, labiau intuityvus, o ne racionalus.
Režisierius iš esmės gali pritarti bet kokiai beprotiškai idėjai, jis atviras – susapnavęs košmarą gali paskambinti Vaitkui ir pasiūlyti sprendimą, ir jis sutiks. Ir tikrai nejauti, kad Vaitkus vyresnės kartos žmogus, savo dvasia jis labai jaunas.
– Kuo unikalus Jūsų, kaip scenografo, ir spektaklio „Tėtis“ kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės duetas? Kokiu principu dirbate, kas šiame procese lyderiauja, generuoja idėjas, o kas labiau kontroliuoja gamybos, techninius procesus? Po premjeros publikai, kritikams vertinant vizualinį pastatymo paveikumą, kam tenka didesni laurai – scenografui ar kostiumų dailininkui?
– Su Jolanta esame pažįstami labai seniai, dar nuo Dailės akademijos laikų. Pirmi bendri darbai teatre prasidėjo gal prieš dvidešimt metų. Ji – labai įsiklausantis, komandinis žmogus. Nemažai teko dirbti su įvairiais kostiumų dailininkais, labai svarbu rasti bendrą vaibą, visus klausimus, niuansus aptarti, diskutuoti nelaikant špygos už nugaros. Tiesa, yra dailininkų, kurie nori dominuoti, neva, dabar kaip dėsiu su savo kostiumais, viską nunešiu. Jolanta kaip tik įsiklausanti, neskubanti.
Buvo aktyvus mūsų bendro darbo etapas Klaipėdoje. Tąkart Vaitkui paklausus, ką norėčiau matyti komandoje, aš atsakiau, kad Jolantą Rimkutę. Aš galiu ir pats kurti kostiumus, mano specialybė – scenografas ir kostiumų dailininkas. Jei tik galimybės leidžia, esu už didesnę komandą. Pats esu dialogo žmogus, kartais net įdomiau, kai nuomonės išsiskiria, gali ieškoti bendro sprendimo, vizualiąją pusę tai tik praplečia, praturtina.
Pats esu dialogo žmogus, kartais net įdomiau, kai nuomonės išsiskiria, gali ieškoti bendro sprendimo, vizualiąją pusę tai tik praplečia, praturtina.
Sieja ir kitas dalykas. Kažkada su Jolanta apipavidalinome Dalios Tamulevičiūtės kurso diplominius spektaklius. Su tuo kursu labai susidraugavome, sulipome, dabar viena iš to kurso aktorių – teatro vadovė. Pagalvojau, kodėl gi neatgaivinti tos nuotaikos, vis dar jaučiu labai didelius sentimentus šiai Vilniaus senojo teatro aktorių trupei ir pačiam teatrui. Labai gaila, kad pats teatro pastatas šiek tiek apleistas, bet žmogiška prasme gyvas, kuriantis, lankomas.
– Kokia spalvinė gama, formos, tūriai vyraus spektaklyje „Tėtis“? Ką akcentuojate scenografijoje, kostiumuose?
– Scenografija iš vienos pusės minimalistinė, bet ir funkcionali. Jokiu būdu ne buitiška. Dabar teatre įsivyravusi savotiška mada – kurti tokius natūralistinius paviljonus. Kartais ir aš tai darau, bet neįdomu, nelaikau savęs buitiniu dailininku, bet jei reikia, darau. Man labiau patinka kurti apibendrintą, abstraktesnę erdvę, sąlygiškai pavadintiną formalia. Dėl to iš pradžių būdavau labai kritikuojamas, baramas už formalizmą, šaltumą. Kodėl taip yra, nežinau. Aš taip suprantu realybę – kaip bekraštę, keistą erdvę, kurioje svarbiausias yra žmogus, neužgožtas detalių, jose nepaskendęs.
Išsišnekėjome, kas laukia po mirties, kad galbūt mes kaip tik grįžtame į namus. Ir tai yra tikslas – grįžimas į save lyg į namus...
Spektaklio „Tėtis“ erdvėje režisierius man davė visišką laisvę. Tiesiog pasiūliau įvaizdį, kad tai yra tarsi pagrindinio personažo kelionė. Ji eina link finalo. Bet paskui išsišnekėjome, kas laukia po mirties, kad galbūt mes kaip tik grįžtame į namus. Ir tai yra tikslas – grįžimas į save lyg į namus, tai tam tikra prasme yra gražu.
Kurdamas tokius pusiau peršviečiamus ekranus, kurie keisis, kilnosis, naudodamas abstrakčias projekcijas, šviesas, truputėlį oponuosiu dramaturgijoje esančiai buitinei logikai. Personažų komunikacijai kursiu labiau dvasinę, emocinę erdvę. O kaip išeis, aš negaliu pasakyti. Kažkam bus priimtina, kažkam gal pernelyg tuščia. Labiausiai lauksiu žiūrovų reakcijos.
