Norisi pasidžiaugti, kad teatrai gausiai kvietė į premjeras, kurios džiugino inovatyviais ir įdomiais kūrybiniais sprendimais, aktyviai kūrė tiek jaunesnės, tiek vyresnės kartos kūrėjai, ne viename spektaklyje sėkmingai sujungę kūrybines pajėgas. Sveikintina ir tai, kad padaugėjo spektaklių, skirtų įvairioms amžiaus žiūrovų grupėms, netrūko edukacinių spektaklių kūdikiams ir jaunimui. Vienuose spektakliuose originalumu, paveikumu labiau išsiskyrė atskiri elementai – vaidyba, režisūra, scenografija, muzika ir kt., kituose – visi lygiaverčiai sėkmingai kūrė darnią visumą, leidę stipriai įsijausti į veiksmą.
Prie pastarųjų būtų galima priskirti ir įvardyti „metų atradimu“ – Kauno valstybinio lėlių teatro (KVLT) spektaklį suaugusiems „Karalius Lyras“, režisuotą Ewos Piotrowskos. Drąsi šiuolaikinė Williamo Shakespeare'o teksto interpretacija, išlaikanti pagarbą klasikai. Karaliaus Lyro ir jo trijų dukterų santykių tragedija perkeliama į šių dienų visuomenę, tačiau be konkrečių laiko ir erdvės detalių, tad gali vykti bet kurioje šeimoje.
Giedrės Brazytės kurtos lėlės ir veidrodinės nišos mena siaubo filmų pasaulį, kuris yra artimas jaunimui ir vyresniam šiuolaikiškam žiūrovui, todėl išsyk sudomina, įtraukia ir net užsimiršti, kad tai 17 a. parašyta istorija.
O dar įtaigiai vaidmenis kuria aktoriai, ypač Andrius Žiurauskas – Lyro, Britanijos karaliaus, ir dramos teatre vaidinantis Saulius Čiučelis – Juokdario ir vienos dukrų Kordelijos. Kalbėdama apie Saulių, negaliu nepaminėti ir jo kurtų Tėvo ir Mokytojo vaidmenų Nacionalinio Kauno dramos teatro Gintaro Varno režisuotoje premjeroje „Kartoteka“, čia jie įtikina savo sapniško keistumo realumu, kaip ir Lyro juokdarys.
Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje stipriausiai nustebino ir įtraukė jau minėto Andriaus Žiurausko režisuotas miuziklas „Sugar. Džiaze tik merginos“, pastatytas pagal 1959 m. Billy Wilderio filmą „Some Like It Hot“, kuriame Sugar Kane vaidmenį suvaidino Marilyn Monroe. Spektaklis sugriovė išankstinius būgštavimus, jog gali neprilygti filmui ar tapti vien pramoga.
Spektaklyje nemažai filmo, jame vaizduojamo 3 dešimtmečio dvasios, tačiau jame nėra nereikalingų ar per ilgų scenų, pagrindinius personažus kuriantys solistai nenusileidžia filmo aktorių charizmai, ypatingai įsijautę į savus vaidmenis (retsykiais atrodo, kad net pernelyg).
O įtampą sustiprina KVMT baleto šokėjų kuriama gangsterių gauja, šokančių čia itin tinkamą stepo šokį. Miuziklą galima būtų įvardyti „metų veiksmo spektakliu“, įrodžiusiu, jog teatras gali taip pat priversti užmiršti save kaip ir žiūrint įtraukiantį veiksmo filmą kino teatre.
Panašiai būtų galima pasakyti ir apie Artūro Areimos spektaklį „Dviejų Korėjų susijungimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Šiandien išžiūrėti ilgesnės trukmės tiek spektaklį, tiek filmą – tikras iššūkis. Nors esu teatrologė ir visus spektaklius sąžiningai išžiūriu iki pabaigos, neretai akys nuklysta link laikrodžio. Tiesa ir ta, kad neretai ir ilga trukmė nepasiteisina, tačiau to nepatyriau žiūrėdama šį beveik keturių valandų spektaklį.
Jame išorinis veiksmas nėra itin intensyvus, tačiau gausi spektaklio kūrybinė komanda „įdarbina“ žiūrovų jausmus ir vaizduotę su kaupu. Spektaklis susideda iš atskirų keliolikos istorijų fragmentų, kuriuose vis kitu aspektu yra tyrinėjamas meilės jausmas: jo rūšys, etapai, kaip mes jį suprantame iš savo patirties, egzistuojančių stereotipų, mokslininkų akimis, stebėdami kitų žmonių gyvenimus. Spektaklyje persipina ironiškas, rimtas, žaismingas, gilus, romantiškas ir destruktyvus žvilgsniai į patį svarbiausią jausmą.
Jį nepabosta tyrinėti, nes scenos skirtingos – vienose daugiau įvykių, kitose leidžiama tiesiog pasimėgauti ramiu veikėjų dialogu, it kultiniu kadru iš kino klasikos. Čia nemažai kino filmų, serialų atspindžių, įdomu analizuoti, kokią įtaką daro kinas mūsų elgesiui, tai skatina ir virš scenos esantis didelis ekranas, kuriame transliuojamas tiesiogiai filmuojamas vaizdas.
Dar vienas spektaklio privalumų – jame, be A.Areimos teatro aktorių, vaidina visa NKDT įvairaus amžiaus aktorių trupė. Režisūra, aktoriai, medijų menininkas Olesis Makukhinas, garso ir vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas Julius Kuršys, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė ir kompozitorius Mantyvas Leonas Pranulis leidžia patirti daugiasluoksnę, brandžią prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerato pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“ interpretaciją, kurią norėtųsi įvardyti „metų tikroviškiausia šiuolaikinės visuomenės rekonstrukcija“.
Kiek keblu būtų išskirti vieną kurią šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ premjerą, nes šio teatro spektakliai visada būna šiuolaikiški, originalūs, aukštos meninės kokybės. Teatras turi nuostabiai profesionalią tarptautinę šokėjų trupę, kurie kiekviename spektaklyje šoka nepriekaištingai ir vis ieško naujų būdų atsiskleisti.
Jei reikėtų žūtbūt įvardyti konkrečius šokėjus, šių dienų miesto vampyrus tyrinėjančiame spektaklyje „Aš miegosiu prie sienos“ įspūdį paliko šokėjas filipinietis Jedas Nhiko Cabanes–Nagales. Vaikams skirtame šokio spektaklyje „Paukščiai“ labiau dar stipriau atsiskleidė prancūzė Marine Fernandez ir iš Pietų Korėjos atvykęs Lee Heung Wonas. Na, o „metų šokėja“ būtų galima laikyti Ester Bega, į Lietuvą atvykusią iš Albanijos, ypač pasigrožėti šokėjos charizma ir plastišku kūnu galima Birutės Letukaitės režisuotame spektaklyje „Prarasti prisiminimai“. Norėtųsi tik didesnio dėmesio trupės šokėjams, juos labiau pristatyti visuomenei.
Kauno miesto kamerinis teatras ir toliau kvietė į jauniems žiūrovams skirtas premjeras, iš kurių stipriai įsiminė Jūratės Trimakaitės režisuotas lėlių teatro spektaklis „Galaktikos“ (idėjos autorė ir prodiuserė – Kristina Mauruševičiūtė), skirtas paaugliams. Dianos Gancevskaitės parašyta istorija apie autistą paauglį Karolį ir kelia juoką, ir graudina. Sluoksnis po sluoksnio apnuoginama lietuviška mokinių, mokyklų ir šeimų kasdienybė, kurioje vis dar gajūs įvairūs stereotipai, patyčios, trumparegiškumas, nenoras suprasti kito, kurie kliudo skleistis aktoriaus Artūro Dubakos vaidinamo Karolio asmenybei. Sveikintina, kad giliau atveriamas ir jautrios, sūnų palaikančios mamos, kurią vaidina aktorė Gabija Jaraminaitė, portretas. Scenografės Medilės Šiaulytytės kurtos lėlės ir objektai labai taikliai papildo vaizduojamas situacijas ir leidžia į jas pažvelgti kitais rakursais ir nuoširdžiai pasijuokti.
Dar vienas unikalus ir kinematografiškas spektaklis – „Diletantas“, režisuotas Žilvino Vingelio, bendradarbiaujant Kauno kameriniam teatrui ir nepriklausomam vizualinių eksperimentų teatrui „Kosmos Theatre“ (prodiuseris Darius Vizbaras). Čia intriguojančiai veriasi Jeano Cocteau asmenybė – žymaus XX a. prancūzų tarpdisciplininio menininko, kuris buvo poetas, dramaturgas, kino režisierius, tapytojas, dizaineris ir kuris buvo atviras siurrealizmui.
„Diletantas“ kviečia artimiau susipažinti su Cocteau ir patyrinėti tarpdiscipliniškumą. Kaip ir visuose meną, mokslą ir technologijas jungiančiuose „Kosmos Theatre“ darbuose, šiame galima išvysti inovatyvių, netikėtų technologinių vaizdo ir garso kūrybinių eksperimentų: naudojami medijų menas, animacija, robotizuota scenografija, lėlių, objektų ir šešėlių teatras, garsinės manipuliacijos.
Įsiminė ir patyriminis, sapniškas Mildos Mičiulytės spektaklis „Čiurlionio peizažai: Jūra“ (NKDT), kuriame jūrą galima pamatyti ir pajusti garsų pagalba. Ir Agnės Sunklodaitės spektaklis-eksperimentas kūdikiams „Kas čia?“. Ir aktoriaus Dainiaus Svobono Herojus jau minėtoje G. Varno „Kartotekoje“. Ir daugelis kitų kūrėjų...
Didesnė ar mažesnė teatro ir kino bei technologijų jungtis spektakliuose dar stipriau išryškino scenos meno ypatingumą. Tai labiau ne prieštaraujantis, konkuruojantis, o papildantis santykis. Vienu metu scenoje regimas gyvas ir medijuotas žmogaus, realybės atvaizdas pasiūlė suvokimo būdų ir interpretacijų gausą, kokia ir yra šiuolaikiniame pasaulyje, kur technologijos stipriai išplėtė gyvo žmogaus galimybes. Džiugu, kad Kauno teatrai rodo dėmesį šiuolaikiniam žiūrovui ir teatre leidžia jam jaustis savimi.
