Pirmuosius žingsnius teatre žengę 2011 metais jauniesiems menininkams skirtoje „Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė“ šokėjai L. Žakevičius ir A. Gudaitė užsikėlė sau kokybės kartelę – jau pirmasis darbas „Feel-Link“ sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir buvo nominuotas aukščiausiam šalies teatro apdovanojimui.
Dabar, turėdami savo kraityje du Auksinio senos kryžiaus apdovanojimus, Boriso Dauguviečio auskarą – teatro įkūrėjai vis dažniau žvalgosi į užsienį. Dalis „Low Air“ darbų kasmet pristatomi tarptautinėse scenose, menų festivaliuose ir mugėse.
Prieš pradedant naująjį sezoną, su „Low Air“ teatro idėjos autoriais L. Žakevičiumi ir A. Gudaite kalbame apie praėjusios vasaros gastroles bei artimiausius planus.
– Kaip teko stebėti, jūsų vasara nebuvo skirta poilsiui. Spektakliai pristatyti Izraelyje, Prancūzijoje, sėmėtės patirties Olandijoje ir Amerikoje. Galbūt kūnas turi būti visuomet apkrautas, kad organizmas lengviau pasiruoštų ir naujojo sezono krūviams?
Laurynas Žakevičius: Kai dirbi mylimą darbą – visos kelionės ir pasirodymai, kurie vadinami darbu, tampa atostogų dalimi. Pamenu, kai dar nebuvome įžengę į profesionalią sceną, vasaros atostogų metu autostopu keliavome po Europą. Kelionių metu mes šokdavome. Žinoma, šokome gatvėse, aikštėse, skveruose, kur bandėme užsidirbti pinigų kasdienėms išlaidoms ir maistui – tai nebuvo darbas, o puikios atostogos. Dabar keliaujame ir šokame teatro scenoje, tai taip pat atostogos. Seminarų metu tobuliname ir “atstatinėjame” kūnus, todėl jie naudingi. Žinoma, kyla pagunda eiti į 5 pamokas per dieną, nes norisi maksimaliai išnaudoti puikią galimybę ir atpirkti investiciją, tačiau jaučiu, kad kūnas pradeda norėti daugiau poilsio. Tačiau, kai ilgesnį laiko nieko neveiki atsitinka atvirkštinė reakcija – kūnas pradeda nesuprasti, kodėl nėra krūvio.
Airida Guditė: Šios vasaros rezultatai – du pasirodymai Izraelyje, dešimties spektaklių turas Prancūzijoje, daugiau kaip 50 pamokų seminaruose – geras balansas vasarai (šypsosi). Sezono metu visko būna triskart daugiau – tad jeigu vasarą atostogausi pasyviai į šokio sales, į sceną sugrįžti bus sunkiau. Manau, kad kai darbas derinamas su poilsiu, tai būna ne tik geresnis rezultatas, tvirtesnis kūnas, bet ir dar didesnis malonumas, mėgavimasis visu šimtu procentų tuo, ką darai, o tai pastebi ir žiūrovai.
– Į Prancūziją vykstate jau antra vasarą iš eilės – kasmet rengiate dešimties pasirodymų turus, galbūt jau turite planų ir ateinančiai vasarai?
L. Žakevičius: Iki pirmosios kelionės – derybos truko ne vieną mėnesį, tačiau dabar labai džiaugiamės Prancūzijoje užsimezgusias kontaktais. Kviečiančioji organizacija visu turu sklandžiai rūpinasi – tad mums belieka tik gerai sušokti. Po dviejų vasarų iš eilės po truputį pradedame derinti ir kitos vasaros planus. Prancūzijoje spektaklį jau pamatė virš 3000 žiūrovų – organizatoriams ir publikai spektaklis „Feel-Link” labai patinka. Kūrinio tema – jausmai – suprantama nepriklausomai nuo tautybės. 2018 metais deriname ne tik Prancūzijos klausimą. Kalbamės su kinais, bulgarais, čekais, armėnais, italais.
– Bilietai į pasirodymą Tel Avive buvo išparduoti – kokių reakcijų sulaukėte iš publikos?
L. Žakevičius: Publika liko sužavėta. Po spektaklio priėję žmonės klausė, kodėl taip kukliai nusilenkinėjome ir neleidome daugiau mūsų palaikyti scenoje skambant ovacijoms. Keistai skamba, tačiau vietinei publikai tai yra labai svarbu ir tai yra visos jų kultūros dalis. Atlikėjai yra vertinami ne tik paties šokio metu, bet ir po jo. Jeigu jiems patiko, jie nori ploti ir palaikyti, matyti šokėjus po atlikto darbo. Sulaukėme gerų atsiliepimų ir viename Jeruzalės portalų, kuris skelbia apie kultūrinius įvykius mieste.
A. Gudaitė: Labai įdomu ir tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių puikiai pažįsta šokio lauką. Tel Avive jaučiasi, kad šokis turi užsitarnavęs tam tikrą poziciją. Po spektaklio žiūrovai drąsiai kalbina, diskutuoja apie pasirodymą, lygina, analizuoja. Labai nuostabu ir tai, kad daug vyresnio amžiaus žmonių lanko pastovius užsiėmimus ,,gaga people", dalinasi patirtimi, supranta šokio amatą.
– Keliaujant tikriausiai tenka matyti ir daug įvairių pasirodymų. Kaip manote, kokią vietą mūsų šalies šokis užima pasauliniame kontekste?
L. Žakevičius: Matydami pasirodymus stengiamės formuoti savo kultūrinį pasaulėvaizdį, atpažinti vieno ar kito choreografo bruožus ir naudojamas metodikas. Matyti tenka daug ir įvairios kokybės darbų. Būna, kad pagalvoju, o ką aš čia darau, arba atvirkščiai, sunku suprasti, kodėl ne tu, o kitas yra toje garsioje scenoje. Kiekvienas pasirodymas yra programos organizatorių pasirinkimas, o tik jie geriausiai žino, kokio darbo reikia publikai.
Todėl ir mes prieš iškeliaudami į „Suzanne Dellal“ centrą ilgai derinome, kurį darbą rodysime garsiojoje scenoje. Mes norėjome pristatyti savo naujausią darbą „Žaidimas baigtas“, kuris mums patiems atrodo labai novatoriškas ir tikrai galėtų nustebinti Izraelio publiką, kurie yra matę labai daug šokio darbų. Tačiau centro vadovai paskutinę dieną visgi nusprendė pasirinkti, mūsų nuomone, saugesnį sprendimą pristatant spektaklį „Feel-Link“.
A. Gudaitė: Saugesnį, turime galvoje, nes tai yra grynojo šokio darbas, nagrinėjantis dviejų žmonių santykius, kurie suprantami nesvarbu iš kur būtum kilęs. Tad ir po tokių patirčių supranti, kad tai, ką matai scenoje, dažnai priklauso nuo daugelio faktorių. Lietuvių kūrėjų darbai sėkmingai gali konkuruoti su pasaulinio lygio produkcija, jeigu jie pristatomi tinkamose kontekstuose ir tinkamu metu.
– Kuo skiriasi Lietuvos ir užsienio publika?
L. Žakevičius: Išties, galima pajusti publikos skirtumus. Ką tik grįžome iš Kijevo, kur publiką mūsų spektaklį „Žaidimas baigtas“ priėmė labai šiltai, audringais plojimais. Po spektaklio gyrė ir sakė, kad tai geriausias visos programos darbas, o organizatoriai dalinosi komentarais, kad iki pristatymo mūsų darbas buvo apipintas legendomis ir žiūrovai nežinojo, ko tikėtis. Tai lyg juodasis programos arkliukas, kuris šauna, kai mažiausiai tikiesi. Taip ir įvyko, kuo mes labai džiaugiamės.
A. Gudaitė: Kiek teko susidurti, tai kiekvienoje šalyje, net kiekviename renginyje ar festivalyje, publika skiriasi. Lietuvos publika tampa labiau išprususi ir reaguoja savitai. Kartais net ramiai, bet ką jaučiame, kad jeigu spektaklis tau „einasi“, ir publika tai pajunta. Ovacijos atsistojus gana dažnas dalykas ir pas mus, nors darbas ne visada gali būti vertas to(šypsosi).
– Išties, vien gerai šokti nepakanka. Reikia išmanyti, kaip atkreipti užsienio prodiuserių dėmesį, kad sulaukti kvietimų ir pasiūlymų...
L. Žakevičius: Šiuo klausimu dirba daug žmonių ir tai užtrunka ne vienerius metus. Mūsų patirtys užsienyje taip pat skirtingos. Į Prancūziją išvykome po festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu vykusios „Pitch Session“, kai mus pastebėjo prancūzų prodiuseris. Daug prisideda Lietuvos šokio informacijos centras, nes didžioji dalis kontaktų ir užklausimų telkiasi vienose rankose.
Pasirodymai Izraelyje buvo suderinti Lietuvos kultūros atašė dėka, dialogas su kinais prasideda talkinant diplomatams tolimuosiuose rytuose. Prie mūsų darbų sklaidos užsienyje labai prisideda ir Lietuvos kultūros institutas. Dabar, kai esame parengę ir toliau kuriame profesionalią medžiagą apie save, kai ir patys aktyviai mezgame kontaktus kiekvienos kelionės metu, jaučiame ir savo pačių įdirbį. Turėdami progą siūlome kolegas, jeigu matome, kad kitas darbas gali geriau atliepti konkretaus festivalio poreikius. Pastebime, kad vien pildant paraiškas ar rašant užklausimus sunkiau pavyksta derybos – svarbu, kad tikslingi asmenys turėtų progą pamatyti gyvai tavo darbą. Reikia juos kviesti arba patiems vykti prisistatyti.
– Šį sezoną jau pradėjote „Gogol fest“ (Kijevas) ir „Plartformos“ (Klaipėda) festivaliuose su naujausiu savo darbu „Žaidimas baigtas”. Kuo jums patiems šis darbas ypatingas?
L. Žakevičius: Darbas yra labai įdomus, nes jis kupinas emocijų ir energijos. Kiekvienas pasirodymas lyg naujas raundas, kuriam privalai atiduoti visas savo jėgas. Gyva muzika, vizualumas ir nestandartiniai choreografiniai sprendimai jį padaro įdomiu mums, kaip atlikėjams, nes viskas gyva, o taip pat ir žiūrovams. Ypatingas dar ir tuo, jog šis darbas subūrė menininkų komandą, su kuria norisi sukurti ir daugiau darbų.
– Beveik visi jūsų teatro darbai sulaukia pripažinimo, kritikų įvertinimo, nominacijų ir apdovanojimų. Praėjęs sezonas buvo auksinis – Auksinis scenos kryžius ir Boriso Dauguviečio auskaras už spektaklį ir veiklą. Ką jums patiems reiškia apdovanojimai? Ar tokie įvertinimai svarbūs?
L. Žakevičius: Nors ir sakom, kad ne dėl apdovanojimų dirbam, bet jie svarbūs. Jeigu tu jauti, kad kažką gero sukūrei, nori, kad tai būtų vienaip ar kitaip pastebėta. Gal net galima pakalbėti apie mūsų spaudą. Atrodo, menininkai tiek daug stengiasi, sukuria tikrai gerus darbus, festivalių organizatoriai pristato daug pasaulinio lygio produkcijos Lietuvos žmonėms, o spauda kaip neranda intereso plačiau rašyti apie tai, taip neranda... Straipsnis žinomesniame leidinyje mums irgi yra laimėjimas per ašaras, nes konkuruoji su avarijomis ir menkavertėmis bei trumpalaikėmis žinutėmis.
A. Gudaitė: Apdovanojimai ir žinomumas įpareigoja, kartais net kelia atsakomybę, nes nesinori padaryti blogiau. Tai galbūt nėra gerai, bet kartu ir skatina ieškoti geresnio ir novatoriškesnio sprendimo.
– Pradedate šeštąjį sezoną – ar tai daug ar mažai, dviems šokėjams „iš gatvės“? Kaip pasikeitė jūsų veikla per šiuos sezonus – nuo pirmojo darbo, dueto „Feel-Link“ iki vis garsiau girdimų norų formuoti pastovią šokio trupę?
L. Žakevičius: Pagalvojus, kiek visko įvyko, tai daug, bet lyginant su kitais – tai mažai. O kaip dviem šokėjams „iš gatvės“, tai galvotume, kad nuveikta ir pasiekta labai daug, tačiau mes turime dar daug minčių ir siekių. Nuo pirmojo mūsų pasirodymo teatro scenoje mes sukaupėme daug patirties ir žinių, tapome drąsesni, mažiau naivūs. Svajone buvusi profesionali trupė po truputį artėja prie realybės. Pastebime, su kuo norime dirbti nuolatos, tęsti projektus, o tam reikia pastovaus finansavimo.
Siekiame Vilniaus miesto trupės vardo – manome, kad pagaliau Vilniui reikia turėti miesto vardą garsinančią šokio trupę. Per savo karjerą mes turėjome ir vis dar turime trupes, tai mūsų komandos, kurias mes vadiname „crew“. Jų nariai, gal ir ne visi intensyviai bešoka, bet kas yra trupė ir ką reiškią priklausyti vienam tikslui susibūrusiai grupei šokėjų mudu su Airida žinome. Tai atsinešėme iš gatvės. Dabar turime norą suburti ir įsteigti oficialiai palaikomą ir pripažįstamą trupę, kuri, tikime, įneštų į miesto kultūrinį gyvenimą daug.
– Ką ruošiate šiam sezonui? Kokie artimiausi planai – galbūt jau imsitės naujo pastatymo?
L. Žakevičius: Jau pradedame dirbti prie naujo darbo. Premjera bus, tačiau, kaip ir su ankstesniais darbais, stengiamės savęs nevaržyti laiko rėmais. Šio sezono pagrindinis norzs yra į spektaklius pritraukti kuo daugiau žmonių, nes po truputį augantis šokio laukas vis dar stipriai nukonkuruojamas muzikos ar kino.
„Žaidimas baigtas“ dar visai naujas, todėl turime siekį jį pristatyti kuo platesnei auditorijai. Taip pat norime spektaklius naudoti kaip instrumentą pradėti diskursą, atverti dialogą tarp žmonių, tarp kūrėjų ir žiūrovų. Juk menas savaime tai daro, tačiau kartais reikia nulipti nuo scenos ir bendrauti, gal net daugiau pabendrauti su atėjusiu, kad jis norėtų nueiti ir į dar vieną spektaklį.
– Jūsų duetas – namuose ir gyvenime. Airida po praėjusių metų nominacijų neslėpė konkurencijos jausmo – kaip pavyksta sugyventi dviem konkurentams po vienu stogu?
A. Gudaitė: Mūsų duetas namuose ir gyvenime visiškai atsidavęs darbui. Paskutinius porą metų mokykla ir teatras – tai mūsų atsakomybė ir mūsų laisvalaikis. Dažnai diskutuojame ir gana aistringai, nenorime kompromisų, o susitarti reikia, todėl labai daug kalbamės, kol nurimstame, galbūt tai ir yra mūsų dueto stiprybė, nes tame greityje, konkurencijoje, atsakomybėje, ginčuose, gali rasti vis mažiau laiko artimam žmogui išgirsti ir išklausyti, o mums visas gyvenimas ne apie tai. Mes tikime meile – kitam žmogui, sau, darbui, o ji juk neieško sau naudos, neišpuiksta, viską pakelia ir ištveria, kad ir kaip banaliai šiandien tai skambėtų.
