Teatro vadovas, aktorius Antanas Venckus. Šiaulių dramos teatre dirba jau beveik 36 metus, yra sukūręs apie šimtą vaidmenų, apdovanotas tris kartus A.Griciaus premija už geriausius sezono vaidmenis, P.Pinkauskaitės premija už nuopelnus teatro menui, Šiaulių miesto savivaldybės teatrine premija už geriausią vyrišką vaidmenį, Rokiškio festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ premija už geriausią vyrišką vaidmenį, Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, Seimo medaliu.
– Kodėl Šiaulių teatre, jei gimiau ir mokiausi ne čia? Taip gyvenimas susiklostė – 1977 metais atėjome visas kursas, o šiandien iš dvylikos likome keturi: aš, dzūkai Sigitas Jakubauskas ir Juozas Žibūda, Rimanta Krilavičiūtė iš Radviliškio.
Labai keitėsi Šiaulių dramos teatras per tuos 35-36 metus – buvo ir kūrybinių pakilimų, ir atoslūgių, ir visokių kitokių dalykų. Tačiau vienu dalyku – tradicijų puoselėjimu, teatrine etika – teatras liko nepasikeitęs ir todėl priimtinas daugeliui kūrėjų, kurie čia atvyksta.
– Nuo 1996 metų vadovaujate teatrui, vadinasi, esate atsakingas už teatro išlikimą XXI amžiuje ir kelerius ano amžiaus metus.
– Artistų, kūrėjų kiek netekome. Vieni emigravo, antri išvyko į kitus teatrus, treti iškeliavo dėl šeimyninių priežasčių, ketvirti gal nerado kūrybinio pasitenkinimo. Galbūt išlikome kantriu kasdieniu darbu, savo stuburu, kurį, manau, teatras turi. Išlikome, nes nepuolėme į kraštutinumus, nepataikavome, nevaidinome dėl savęs ir sau.
Kaip ir visur, taip ir pas mus problemų buvo, yra ir bus. Ir jos turi būti, nes problemos skatina susiimti, spręsti, galvoti, ieškoti išeičių ir t.t.
– Tarptautinė teatro diena yra šventė aktoriams ar pirmiausia žiūrovams?
– Tai amžinas klausimas, kaip ir klausimas, kas pirma – višta ar kiaušinis. Todėl atsakau, kad tai šventė ir mums, ir žiūrovams. Ir tai nėra išskirtinė šventė (tegul bus man atleista), nes teatre šventė yra kasdien – kiekvienas susitikimas su žiūrovu. Šiemet, manau, bus ironiško požiūrio į save šventė, per kitą Teatro dieną gal bus premjera.
– Vadinasi, Teatro diena verčia susimąstyti apie tolesnius planus?
– Man tas klausimas yra kaip kasdieninė malda – bundu ir gulu su ja: kaip toliau gyvensime, iš ko statysime spektaklius, ką kviesime, ko mums reikėtų, ko reikėtų Šiaulių, respublikos žiūrovams. Labai nenoriu, kad teatras būtų „pasipūtėlių“ menas. Teatras yra atidavimo, kūrybinio atsidavimo menas.
Atvirai sakau, man dabar labiau svarbu, kad atjaunėtų trupė ir atsiskleistų teatre esantys žmonės, kad jie pajustų tą, kaip mėgstama sakyti, „draivą“. Ir tai man darosi net svarbiau, įdomiau negu pačiam vaidinti.
Aktoriai Eduardas Pauliukonis ir aktorė Monika Šaltytė. E.Pauliukonis teatre nuo 1966 metų, Šiaulių dramos teatre nuo 1973-iųjų suvaidino 105 vaidmenis, apdovanotas už geriausio mimo darbą Pabaltijo respublikų pantomimos ansamblių festivalyje „Ryga-67“, diplomais ir premijomis už atliktus vaidmenis. M.Šaltytė Šiaulių dramos teatre jau vienuolika metų, čia suvaidino apie dvidešimt vaidmenų, apdovanota Tarptautinio Baltijos šalių teatrų festivalio diplomu už antraplanį vaidmenį, Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius“ nominanto diplomu už geriausią 2008 m. teatro sezono aktorės vaidmenį, dukart Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės vardu ir premijomis, UNESCO Šiaulių klubo stipendijos laureatė.
– Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su teatru?
E.Pauliukonis: Mano mamytė buvo aktorė ir ji, įsikūrus Jaunimo teatrui, pas režisierę Aureliją Ragauskaitę dirbo trupės vedėja. O ten kaip tik susikūrė pantomimos trupė ir aš ten buvau mamytės nuvestas, kad nelakstyčiau po gatves. Iki tol teatro nelankydavau – buvau gatvės vaikas, tik mane vertė muzikuoti – smuiku groti.
Tačiau pantomima, Modris Tenisonas mane sužavėjo taip, kad A. Ragauskaitė mane, šešiolikmetį, priėmė į Jaunimo teatrą.
M.Šaltytė: Mano mamytė irgi buvo aktorė. Todėl aš, kaip ir kiti teatro vaikai, dalyvaudavau Šiaulių dramos teatro spektakliuose, kai ten reikėdavo vaiko. Teko dalyvauti spektakliuose „Žemuogių pievelė“, „Žemaitė“, „Kainas“ ir dar keliuose. Dar maži mes važiuodavome ir į gastroles, todėl anksti pažinome teatrą, užkulisius ir taip toliau.
– Ar jūsų mamos ir tėčiai pritarė jūsų pasirinkimui tapti aktoriais?
E.Pauliukonis: Mamytė neatkalbinėjo – ji mane stūmė į teatrą. O tėvas atkalbinėjo, nes buvo ekonomistas. Bet aš tėvo nepaklausiau.
Tarp kitko, mano dukra irgi vaidino spektakliuose „Kainas“, „Prisikėlimas“ dar prieš Moniką, tačiau aktore netapo. Ji – vaikų psichologė.
M.Šaltytė: O manęs niekas nei neįkalbinėjo, nei atkalbinėjo. Žinodama, kaip aktoriai gyvena, pati ilgai svarsčiau ir dvejus metus ruošiausi stoti į žurnalistiką. O atsitiktinai patekau į konsultacijas Muzikos ir teatro akademijoje, kurias vedė dabar jau amžinatilsį režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Ir ji mane sužavėjo. Todėl nusprendžiau pabandyti sužinoti, kas yra stojamieji, nes žurnalistikos stojamieji turėjo būti vėliau. Pabandžiau ir įstojau į aktorinį, kuo lig šiol džiaugiuosi – juk likimas mane pastūmėjo į tą kelią, kuris, manau, ir yra mano kelias.
– Tačiau jūs ne iš karto pradėjote dirbti Šiaulių dramos teatre?
E.Pauliukonis: Kai Kaune po Romo Kalantos susideginimo buvo sunaikinta pantomimos trupė, režisierius Jonas Vaitkus, laikinai ėjęs Šiaulių dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigas, pakvietė mane, likusį be darbo, į Šiaulius kaip judesio dėstytoją. Taip ir atsidūriau čia.
O kai J.Vaitkus po metų išvažiavo į Kauną, o čia pradėjo dirbti A.Ragauskaitė – mano pirmoji po mamos teatro mamytė, tai aš irgi čia likau.
M.Šaltytė: Mūsų kursas stengėsi laikytis vienas kito, todėl Vilniuje padarėme kelis darbus, kurie buvo rodomi Jaunimo ir Nacionaliniame dramos teatruose. O paskui prasidėjo štilis. Jis visada būna, todėl reikėjo nuspręsti, ką toliau daryti – eiti dirbti barmenu ar ką kita. Tuo metu man ir buvo pasiūlytas darbas Šiaulių dramos teatre. Aš sutikau – geriau dirbti negu kažko laukti. O paskui čia sutikau savo žmogų, gavau daugiau darbo ir todėl manau, esu čia laiminga.
– Tad koks tas Šiaulių dramos teatro žavesys, kad jūs likote jame?
E.Pauliukonis: Prieš atvykdamas į Šiaulius buvau dirbęs Jaunimo, Kauno dramos, Muzikiniame teatruose, nes mūsų pantomimos trupę vis mėtė, paskui dirbau Lėlių teatre Vilniuje. Žodžiu – ne vieną teatrą pažinęs iš vidaus čia pasijutau labai keistai – čia viskas buvo kitaip: jokių intrigų, visi draugiški, labai gražiai bendraujantys.
Visą laiką kartoju, kad kaip teatro vėliava būdavo prie scenos patiestas šlapias skuduras, kad kiekvienas eidamas į sceną nusivalytų kojas. Tas dalykas išsilaikė labai ilgai – iki dabar, tik trumpam buvo pranykęs, kai sintetinis kilimėlis buvo patiestas. To nė viename teatre nemačiau – tokios didelės pagarbos scenai, tokios tylos joje. Tai mane labai sužavėjo.
Kaip ir kita tradicija (baisu, kad nepasibaigtų) – kasmet per mirusiųjų pagerbimo dieną nuvežti vainikėlius ir žvakutes su užrašais į visas Šiaulių kapines ir padėti juos prie šimto kapų.
M.Šaltytė: Jaučiuosi, kad esu reikalinga šiame teatre, nes gavau daug darbo. Tai yra svarbiausia. Tuomet ir tie žmonės, su kuriais dirbi, artimesni, svarbesni, šiltesni. Iš tikrųjų man čia yra gera, jauku, man čia norisi būti, kurti, dirbti.
– Ar šiauliečiai yra teatro mėgėjai?
E.Pauliukonis: Yra labai gerų žiūrovų. Gal truputėlį keičiasi jų skaičius, bet ir pas mus keičiasi ir aktorių, ir spektaklių skaičius. Kai aš daug darbo turėjau ir buvau jaunas, per metus suvaidindavau šimtuose spektaklių. Didžiausias skaičius per metus buvo 248 spektakliai, o jei dar pridėtume daugiau kaip šimtą koncertų su humoro grupe „Kakava“ (buvo pas mus tokia), tai metuose nė dienų nežtektų, kiek tekdavo vaidinti.
M.Šaltytė: Pastebiu, kad vis daugiau jaunų žmonių domisi teatru.
O kartais matosi, ypač vaikiškuose spektakliuose, kad koks tėvelis prisivertė ateiti su vaiku: ir miego jam norisi, ir gumą kramtyti. Bet po truputį tėveliui darosi įdomu, jis pradeda šypsotis, o galų gale žiūri nebe atsilošęs, bet įsitempęs. Tada ir matai, kad jam susitikimas su teatru irgi nenuėjo veltui.
– Tai Teatro diena – šventė jums ar žiūrovams?
M.Šaltytė: Darydami šventę žiūrovams darome šventę sau. O kadangi Teatro dieną yra mano gimtadienis, o kitą dieną – vyro, tai švenčiu dvi dienas.
E.Pauliukonis: Džiaugiamės ta diena ir darome viską, kad ir žiūrovams, ir mums būtų šventė.
