„Traviatos“ vertintojai turėjo iš ko pasirinkti: premjerinėje „Traviatos“ spektaklių serijoje scenoje dainavo dvi solistų sudėtys, tad kiekvienas kritikas išskyrė savus favoritus. Tačiau visi nedvejodami pripažino, kad Lietuvos operos šimtmečiui dedikuotas pastatymas publikai tapo ilgai laukta švente, leidžiančia tikėtis ir solidaus naujametinės „Traviatos“ tradicijos sugrįžimo.
Šią tradiciją savo recenzijoje „Sveika sugrįžusi, „Traviata“!“ jautriai prisiminė muzikologė Jūratė Katinaitė, ją prilyginusi lietuvių per sovietmečio okupaciją gebėtai išsaugoti Kūčių vakarienės tradicijai. Ir nors jubiliejinės sukakties proga daug kas tikėjosi lituanistines „Traviatos“ tradicijas atspindinčio spektaklio, kritikė pripažįsta: „Su šimtmečio „Traviata“ rizikuoti nebuvo galima, o koks nors istorinės vaizduotės inspiruotas lituanistinis pastatymas galėjo pasisekti, bet galėjo ir likti prisvilusiu blynu, prisimenant ne visada sėkmingus lietuvių režisierių darbus operos scenoje. Pagaliau, lietuvių statytojus būtų prislėgusi šimtmečio atsakomybė, o italų komanda tokių ambicijų neturėjo ir sukūrė prašmatnų, gana skoningą spektaklį, kuris perdėm nesuerzins rafinuoto teatrinio skonio žiūrovų, bet – svarbiausia – pamalonins vyresniąją teatralų kartą, jau kelis dešimtmečius gedinčią senosios operos ir besipiktinančią novatoriškų režisierių mandravojimais.“
Teatrologė Rima Jūraitė savo recenzijoje „Ano šimtmečio „Traviata““ sutinka, kad tokia premjera „rekomenduotina tikriems tradicinių operos pastatymų gerbėjams“, tačiau atkreipia dėmesį ir į režisūrinių sprendimų inovatyvumą: „Režisierius šioje „Traviatoje“ parodo tai, kas tradiciniuose pastatymuose visuomet aplenkiama ir paliekama vien tarp poezijos eilučių: Fabio Ceresa išryškina Alfredo tėvo Žoržo Žermono „sandėrio sceną“ (jam siekiant sėkmingai ištekinti savo dukterį ir dėl to iš sūnaus akiračio eliminuoti kurtizanę Violetą). Niekada lig šiol „Traviatose“ neteko matyti nei dukters, nei būsimo žento – čia režisierius juos įkurdina scenos gilumoje atsiveriančiame dekoratyviniame kambarėlyje, kur beveidžiai mimanso artistai suvaidina slow motion pantomimą: gero tėvo gera dukra siuvinėja kryželiu (iš senosios dailės atkeliavęs padorios merginos įvaizdis?), o jaunikis jai ceremoningai įteikia sužadėtuvių žiedą.“
Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Dama su levandos šakele“ išsamiai aptaria vaizduojamojo meno šedevrus primenančius premjeros scenovaizdžius ir kartu tvirtina: „Jubiliejinės LNOBT „Traviatos“ autoriui keturiasdešimtmečiui italų režisieriui Fabio Ceresa pavyko sukurti spektaklį, kuriame toji „laiko dvasia“ akivaizdžiai pulsuoja, o drauge ir perteikti savo požiūrį į šį esmingą Italijos ir Lietuvos kultūrai kūrinį. Režisūra, choreografija, scenografija, kostiumo menas ir šviesų dizainas čia vienas kitą papildo ir sukuria stilingą vizualinę partitūrą, padedančią įtaigiai suskambėti A.Dumas dramai ir G.Verdi muzikai.“
Muzikologės Beatos Baublinskienės pirmojo „Traviatos“ vakaro įspūdį apibūdina recenzijos antraštė: „Naujoji „Traviata“ priminė auksinį operos amžių, tik kliuvo siaubo filmų personažai ir šampano butelis rankoje“. Nepaisant to, kritikė negailėjo pagyrimų premjeros solistams, o taip pat LNOBT chorui ir simfoniniam orkestrui: „Choras dainavo ir vaidino užtikrintai, orkestras grojo įkvėptai, nors turbūt būtų keista, jei toks įaugęs į kraują spektaklis, kaip Verdi „Traviata“, orkestrui keltų problemų. Ričardas Šumila dėjo visas pastangas, kad muzika remtųsi lengvais itališkais štrichais, nebūtų sunkiasvorė, kad nuolat jaustųsi gyvas, verdiškas muzikos pulsas.“
Muzikologė Živilė Ramoškaitė recenzijoje „Nostalgiško grožio spektaklis“ akcentavo meistrišką režisieriaus ranką: „Bendra spektaklio dramaturginė linija buvo taip glaudžiai susijusi su muzika ir jos raiška, kad specialaus režisūrinio darbo galėjai nepastebėti. Kažkas iš operos korifėjų, rodos, yra sakęs: geriausia operos režisūra yra ta, kurios klausydamas muzikos ir žiūrėdamas spektaklį tiesiog nepastebi. Nenoriu pasakyti, kad režisierius neįdėjo specialaus darbo, aišku, įdėjo labai daug. Mizanscenos ir emocingos kulminacijos buvo perteiktos labai tiksliai, klausantis muzikos, kuri informuoja apie mažiausią herojų emocijų virpesį ir išgyvenimą, todėl kiekvienas veikėjų gestas bei replika vertė gyventi kartu su jais.“
Kaip ir daugelis kolegų, Ž.Ramoškaitė atkreipė dėmesį į solidžią, libreto tekstą italų bei lietuvių kalbomis talpinančią šimtmečio „Traviatos“ programėlę: „Šį kartą programos knygelė išties jubiliejinė, ypač kruopščiai parengta, su daugybe gražių informatyvių istorinių nuotraukų bei Jono Vilimo iš italų kalbos išverstu libretu. Būsimų spektaklių publikai šis leidinys tikrai prilygs jubiliejiniam talismanui.“
Artimiausi „Traviatos“ spektakliai – gruodžio 3, 4 ir 7 dienomis. Juose matysite skirtingas Violetos ir Alfredo poras: gruodžio 3 d. pagrindinius operos personažus įkūnys Viktorija Miškūnaitė ir Mickael Spadaccini, gruodžio 4 d. – Joana Gedmintaitė ir Merūnas Vitulskis, gruodžio 7 d. – V.Miškūnaitė ir M.Vitulskis. LNOBT simfoniniam orkestrui diriguos Julius Geniušas.
Šimtmečio „Traviatos“ pastatymą kūrė statytojų komanda iš Italijos: režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella ir choreografas Mattia Agatiello. Premjeros muzikos vadovas – LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, šviesų dailininkas – Levas Kleinas.
