Juk seniai žinoma, kad kai tau kažkas rūpi, geriau išmanai detales ir kiek kitu kampu sugebi prieiti prie „reikalo“. Turi savo takelį, savo slėptuvę, savo žiūros taškus. Tik reikia pridurti, kad tau pažįstama žmonių grupė, kažkoks kontingentas dar nėra tema, tai tik tinkamas fonas tavo tikrajai temai skleistis.
Bet čia jau tušti svarstymai, esmę užgožiantis paviršius, ta pati propaganda... Ta „propaganda“, apie kurią šiųmetėje „Dramokratijoje“ ir sukosi visas meninis veiksmas, visi dramaturginiai tekstai.
„Dramokratijoje“ svarbiausia yra žodis. Ir autorius. Šį festivalį palaikau nuo pat jo pradžios kaip tik dėl to, kad jo aiškūs ir, mano supratimu, „teisingi“ prioritetai. Rodos, čia neturėtų būti baisu klysti, baisu pradėti, baisu išsakyti kitiems sau rūpimus, skaudamus dalykus. Ir, vis dėlto, jau ne pirmą kartą pasirodo, kad kaip tik dėl tokio patogaus jausmo, dėl tokios draugiškos, demokratiškos terpės, šiam festivaliui, t.y. jo dalyviams ar bent jau jų kūrybai pritrūksta kažkokios griežtesnės provokacijos, kažko ne tokio patogaus, to, kas paskatintų siekti ne šiaip kažkokių, bet pačių geriausių rezultatų. To, kas leistų bent akimirkai užsimiršti, jog ties kiekvienu žodžiu judama link pabaigos ir padėtų skleistis išties įtraukiančiam veiksmui ar jį lydinčiam dialogui. Juk, kai į viską žiūrima labai tolerantiškai, niekam nieko nebereikia įrodinėti. O kartais kaip tik ir negailime jėgų būtent tam, kad įtikintume tuos, kurie skeptiškai nusiteikę mūsų idėjos atžvilgiu.
Prieš keletą metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje užgimęs, jaunatviško entuziazmo nestokojantis festivalis plečiasi, keičiasi, juda toliau. Šiais metais jau negirdėjome pačių festivalio sumanytojų ir organizatorių tekstų. Visa tai nėra vien tik saugi nedidelės grupelės erdvė. Be abejo, nemažą dalį užima dabar jau kiti, dar nespėję pasireikšti studentai ar šiaip pradedantieji. Ir mes vėl matome tuos pačius bandymus dar tik pažinti dramaturginę kalbą¸ suvokti jos taisykles. Tad ir vėl pritrūksta drąsos naujoms formoms, kūrybinio smalsumo sužadintam žaidimui ir ne tokioms naiviai teisingoms temoms, idėjoms skleistis. Rodos, kūrėjai taip aiškiai žino, ką nori pasakyti, kad akivaizdus moralas, banalus tiesos momentas, toks stebėtinai lengvai iššifruojamas paradoksas – neišvengiami. Nes kažkodėl manoma (ar bent sudaromas įspūdis, kad taip yra), jog tiesa – net jei tai būtų bandymas įrodyti jos dviprasmiškumą – vienoje ar kitoje pusėje būtinai yra ir turi būti išaiškinta. Jog nuolat reikia palaikyti vieną ar kitą mintį, demaskuoti tam tikrus, ypač melu sau pačiam dvelkiančius dalykus.
Bet pažiūrėkime bent į tris (iš skaitytų aštuonių) labiausiai išsiskiriančias pjeses atidžiau. Pirmiausia dėmesį patraukia Ivetos Volungevičiūtės „Jūra tarp dviejų krantų“, skaityta restorane „Le Boheme“. Tai pasakojimas apie netolimos ateities Lietuvą, kurioje komiškai, iki kraštutinumų padaugėja tolerancijos, įvairiausių mažumų palaikymo idėjų. Rodos, autorei svarbiausia (o gal tiesiog geriausiai pavyksta) išlaikyti intrigą. Nuolatinė įvykių kaita, vis naujos paslaptys ir problemos, besikaupiantis pyktis ir neišvengiamai artėjanti atomazga.
Tačiau šios intrigos, nors ir nupieštos politinėmis spalvomis – artėja prezidento rinkimai – atrodo siauros ir melodramatiškos. Ateities Lietuva, regis, kažkokiu būdu virto į nediduką kaimelį, kuriame mėgėjiški, labai patetiški vieno žurnalisto rašinėliai internete gali nulemti kad ir prezidento rinkimų baigtį... Tai lyg atvirkščias Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratijos“ variantas, kuomet vienos laiptinės gyventojų problemos ir jų sprendimų paieška simbolizavo visos šalies valdymo struktūrą. Reikia pripažinti, iš smulkmenų daug lengviau susidaryti bendrą vaizdą, nei kad iš bendro vaizdo – daugybės abstrakčių pastebėjimų – pačiam susikurti smulkmenas, kad ir tai, kaip Lietuva tapo tokia maža... Tad lieka gilintis į šeimynines intrigėles – kas ką myli ir kas ko nekenčia ar kokiu būdu jie išgyveno kartu – o tai jau labai primityvaus scenarijaus variantas.
Augustės Žičkytės „Pokalbis su kunigu“, skaitytas ŠMC skaitykloje – gerokai sunkesnis žanras. Labiausiai čia džiugina pati tema – bandymas pažvelgti į kunigą kaip į paprastą, savus įsitikinimus bei trūkumus turintį žmogų. Pati pjesės struktūra – nuolatinis grįžimas į praeitį, simboliniai, netgi mistiniai elementai – taip pat sveikintinas užmojis. Tik tiek, kad daug kas čia pasirodė dirbtina, neišspęsta, nesceniškai painu. Pagrindinė veikėja labai pabrėžtinai susitelkusi į save, savo praeitį. Tuo ji priminė praėjusių metų dalyvės Jurgos Tumasonytės heroję jos pjesėje „Remontas“. Abu šie kūriniai filologiniu požiūriu ganėtinai brandūs ir savyje slepia gerokai daugiau turinio, nei dauguma jaunosios lietuvių dramaturgijos tekstų. Tačiau viskas juose paskęsta, sumenksta todėl, kad būna prafiltruojama užsisvajojusių veikėjų žvilgsnio, o juk tą akimirką svajoja, sklando savo praeityje ne visi... Juk šiose pjesėse yra ir daugiau visai kitus jausmus išgyvenančių personažų. Tačiau jie šneka kažkokia bendra kalba ir atrodo, kad visi jų susidūrimai, kad ir kokie svarbūs bebūtų, tėra menka, prisiminimų nuotrupas vis nutraukianti iliuzija.
Na, ir daugiausiai vilčių teikusi Justo Tertelio, jau patyrusio dramaturgo ir aktoriaus pjesė „Tik suaugusiems“, pasakojanti apie tėvystės problemas ir džiaugsmus. Vos įžengus į skaitymo vietą – vaikų žaidimų kambarį „Čiuku Čiuku“, pradėjAo kamuoti bloga nuojauta. Pjesę jau buvau skaičiusi, tad žinojau apie naivią, nuoširdžią jos nuotaiką. Pristatant tokį kūrinį patartina pasistengti, kad jis nepasirodytų perdėtai saldus. O tam jau verta paieškoti atsvaros, o ne pasiduoti paviršiniam pjesės infantilumui.
„Tik suaugusiems“ – paradoksų tragikomedija, sudėliota iš daugybės smulkių, tėvystę atspindinčių atkarpų. Kartais tos atkarpos atrodo per smulkios, neišrašytos, per greitai pasiekiančios kulminaciją. Be to, po kurio laiko pradeda varginti labai jau aiškios taisyklės – kone kas kartą apsiverčiantis veiksmas, kai suaugę pasirodo kaip jų apkalbėti vaikai.
Bet čia džiugina gyvenimas: matyti, kad autorius geba fiksuoti kasdienius paradoksus, kad jis puikiai jaučia pasirinktą temą ir jam nereikia dirbtinai išgalvoti bei prie norimos pasakyti „tiesos“ pritaikyti pokalbių. Jo veikėjai, kiekvienas su savo charakteriu, kalba tarsi patys už save.
Iš tiesų, lietuviškos dramaturgijos padėtis Lietuvoje – vis dar labai sunki. O tokie festivaliai-konkursai-skaitymai tą kas kartą patvirtina. „Dramokratija“, manau, puikus ir labai reikalingas renginys, tačiau pirmiausia, matyt, ne žiūrovams-klausytojams, o patiems dramaturgams bei tiems, kurie dar tik trokšta jais tapti.
