Festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas Gildas Aleksa pasakoja, kad nors dėl susiklosčiusios pasaulinės pandemijos krizės pagrindinė festivalio programa bus perkeliama į 2021 metus, šiais metais bus akcentuojami ir nepamiršti du festivalio aspektai: edukacija ir bendravimas.
– Kas paskatino šiais metais festivalio neatsisakyti, o perkelti jį į naują formatą ir kviesti žiūrovus dalyvauti virtualiai? Kokie nauji iššūkiai laukia organizatorių?
– Kai tik pasklido informacija apie viruso plitimo būdus, supratome jog negalime įvykdyti šių metų „Cirkuliacijos“ plano. Mūsų festivaliui kvėpuoti bendru oru yra būtina sąlyga, mums reikia, kad žmonės būtų arti vienas kito, kad turėtų galimybę nevaržomai bendrauti, kviesti menininkus į svečius, nevaržomi aikčioti ir giliai įkvėpti, žiūrint į ypatingus atlikėjus spektakliuose.
Daug svarstėme, kalbėjome su atlikėjais ir nusprendėme, kad du festivalio aspektus galima išsaugoti – bendravimą ir edukaciją. Edukacija vyks virtualiai, atlikėjai su lektoriais bendraus internetu, filmuos savo procesą, apsitars, mėgins susieti savo performatyvius tyrimus su tam tikromis Vilijampolės vietomis. Kviesti vietos žmones žiūrėti edukacijos proceso rezultatų negalime dėl visų mūsų saugumo, bet šiek tiek cirko injekcijos Vilijampolė šiemet gaus. O bendravimą ir pačių asmenybių atradimą perkelsime į podcastus, kuriuos galima bus ir pamatyti, ir klausyti visus metus iki tikros, fiziškos, vienu oru alsuojančios „Cirkuliacijos“.
Kiekviena asmenybė ar trupė, turėjusi pasirodyti šių metų programoje, gaus atskirą pokalbį. Tokiu būdu žmonėms atsiras galimybė pažinti šiuos skirtingus ir įspūdingai šiltus žmones, kurie ilgą laiką domėjosi Lietuva, Kaunu, Vilijampole ir jau ilgą laiką nori prisidėti prie „Cirkuliacijos“ tikslų.
– Ar dalyvauti virtualiai kūrybiniuose seminaruose ir susitikimuose su kūrėjais nereikės specialių IT žinių?
– Jau ką teko išmokti visiems karantino metu, tai dalyvauti virtualiuose susitikimuose. Ką visi patyrėme – jie vargina. Tad prisijungti prie edukacijų nebus sudėtingiau už bet kurį kitą turėtą susitikimą, o edukacijų trukmė, pasitarus su lektoriais, bus adekvati, skatinanti kūrybą, o ne nuovargį. Prisijungti pasiklausyti ar pažiūrėti podcastus bus dar paprasčiau – tereikia sekti mus bet kuriame socialiniame tinkle ir paspausti mūsų pasidalintą nuorodą. Festivalio dienomis – nuo birželio 6 d. kasdien po naują nuorodą.
– Kiek laiko trunka tokio masto tarptautinio festivalio organizavimas? Ko labiausiai laukėte ir kokios naujovės turėjo būti šių metų festivalyje?
– Kad ir kiek mėgintume sau meluoti, tokio festivalio organizavimas trunka visus metus. Juk tenka apvažiuoti kiek įmanoma daugiau tarptautinių festivalių, mėginti sudaryti programą, užmegzti ryšius tolimesniam bendradarbiavimui, apsilankyti tarptautinių tinklų suvažiavimuose („Cirkuliacija“ priklauso „Baltic Nordic Circus Network“ ir „CircoStrada“ tinklams), savo veikla prisidėti prie tų tinklų tikslų, prisidėti prie Lietuvos cirko srities vystymo, tada adaptuoti mikrorajoną, išvalyti norimas patalpas, pastatyti scenas, kėdes...
Dažniausiai paskutinio festivalio spektaklio atlikėjams nusilenkus mes jau turime kitų metų festivalio programą. Bet, kaip matome, planai ir realybė ne visada eina koja kojon. Be įspūdingos pagrindinės programos, tikrai kokybiškos bendruomenių programos, labiausiai laukėme pagrindinės šių metų naujovės – turėjo vykti pirmoji „Cirkuliacijos“ konferencija. Kadangi festivalis sulaukia vis daugiau dėmesio užsienyje, pastebime, kad vis daugiau profesionalų atvyksta į Lietuvą žiūrėti festivalio formato ir jo įtakos vietos bendruomenei. Tad norėjome skirti dalį programos ir tiems, kurie praėję susipažinimo su cirku stadiją. Įkvėpti Vilijampolės įvairių kontekstų, konferencijos temas dėliojome aplink žodį „opresija“. Pakvietėme neįtikėtinais rakursais su šia tema susidūrusių scenos menininkų-asmenybių. Su jomis bus galimybė susipažinti podcastuose, duodu žodį, jų istorijos ir įžvalgos vertos mūsų visų laiko.
– Festivalio tema „Private Zone“ tapo pranašiška. Festivalis išties taps kiekvienam labai asmeniškas. Ko palinkėtumėte virtualaus festivalio dalyviams ir žiūrovams?
– Net nepagalvojau (juokiasi). Tikrai... Norėjom kalbėti apie tai, kur yra tos ribos, kurias reikia gerbti, festivalyje, kuris lenda į žmonių gyvenimus su pasiūlymu patirti cirką. Dabar viskas įgauna visiškai kitokią prasmę ir aš džiaugiuosi, kad didžioji dalis programos liks kitais metais ir į šį laikotarpį žiūrėsim jau su tam tikra retrospektyva, spektakliai apaugs naujomis reikšmėmis – tai yra meninis tikslas, kurio labai sąmoningai vis siekiame, rodydami spektaklį neįprastose vietose, greta neįprastų ekskursijų...
Kad tik žiūrovas patirtų, kiek įmanoma daugiau dalykų. Tokia praktika džiaugiasi ne tik žiūrovai, kritikai, bet ir patys atlikėjai. Esu girdėjęs pagyrų už tai, kokias pasaulines žvaigždes esu pristatęs apleistame name su neįprastai mažu jiems žiūrovų kiekiu, ar prie baro, kur alus „po eurą“. Šis aspektas susilaukia tik teigiamų įvertinimų. Kadangi pats esu žiūrovas, žinau, kaip jau mus veikia virtualūs spektakliai. Būtent todėl jų ir atsisakėme ir ieškojome patogiausių būdų perteikti bent dalelę norimo šilto patyrimo. Tad linkiu šiųmečio festivalio žiūrovams noro pažinti – pamatyti veiksmą, triukus, koncepcijas spėsim kitais metais, šita galimybė neatimama. Tik atsiranda nauja – pažinti šiuos stebuklus kuriančius žmones. Ir prieš einant žiūrėti į juos veiksme bus galima vėl prisiminti sakinį, kurį girdžiu po kelis kartus kiekvieną „Cirkuliaciją“: kokie jie nuostabūs.
– Didžioji dalis festivalio numatytų renginių perkeliama kitiems metams. Kokiomis nuotaikomis šias žinias pasitiko užsienio partneriai ir dalyviai?
– Visi atlikėjai puikiai supranta situaciją. Mes festivalį nukėlėme, tačiau didžioji dalis kitų pasaulio renginių tiesiog buvo atšaukti. O tai buvo vienintelis tų trupių pajamų šaltinis. Tad mintį apie perkėlimą visos programos (dar vyksta kai kurios derybos, galbūt pavyks perkelti programą visą, be jokių pakitimų) į kitus metus, užtikrinant jų dalyvavimą mūsų festivalyje, o šiemet pabendrauti su festivaliu ir žiūrovais, atlikėjai pasitiko gana džiaugsmingai. Iš organizacinės pusės netgi yra teigiamų pusių – trupės iš Prancūzijos ar Ispanijos turi mašina važiuoti iki Lietuvos ir čia pasirodyti po vieną-du kartus. Šis laikas suteiks galimybių atrasti jiems papildomų pasirodymo galimybių aplinkinėse šalyse ir tuo sumažinti galimus nuostolius.
– Pristatykite šių metų festivalio edukacinę dalį. Kokie kūrybiniai seminarai laukia menininkų?
– Įvertinę situacijos galimybes ir šiuolaikinio cirko edukacinių programų retumą Lietuvoje, nusprendėme, kad negalima palikti metų be šio lauko menininkų kvalifikacijos kėlimo ar naujų įgūdžių lavinimo. Tačiau ši edukacija nebus tam tikroms cirko technikoms. Viena iš lektorių – Claudel Doucet – nuostabi kūrėja iš Kanados, savo kūryboje nagrinėjanti intymumo idėjas, turėjo būti atsakinga už šių metų pasirodymą balkonams. Jos tikrai stiprus sumanymas bus įgyvendintas kitais metais, tik šįkart vietoj penkių dirbtuvių dienų dalyviai turės visus metus savo pažinčiai su Claudel metodais, kuriuos nagrinės šiemet.
Ta pati edukacijos kokybės gilinimo etapais strategija bus pritaikyta ir kitam lektoriui – Arieliui Bronzui iš Izraelio. Šis menininkas atėjęs iš teatro srities, tad jo dirbtuvės bus artimesnės su cirku dar nesusidūrusiems menininkams. Įkvėpti jo garsiausio – ir jam daugiausiai bėdų sukėlusio – performanso „Locked“, jo dirbtuves prašėme sieti su atminimo tema. Šią temą Vilijampolėje nagrinėjo ir Kauno bienalė, tad norėtųsi suteikti šiam istoriją atvėrusiam kultūros renginiui tam tikro tęstinumo, tiriant kaip atminimas gali sietis su fiziškais atlikėjų kūnais erdvėje. Arielis jau kalbėjosi su keliais holokausto tyrėjais ir labai susidomėjo Vilijampolės bei Lietuvos istorija. Šis faktas labai intriguoja pamatyti, kas gims iš jo ir lietuvių atlikėjų pažinties.
– Festivalio virtualioje programoje – video ir audio podcastai su visais šiais metais renginyje turėjusiais pasirodyti užsienio svečiais. Kaip manote, kur gali pasisukti nesurežisuoti pokalbiai su festivalio dalyviais?
– Festivalio dalyviai – labai skirtingos asmenybės su itin skirtingomis patirtimis. Kažkada, kai teko ruoštis moderuoti diskusijas su cirko menininkais sostinės festivalyje „Naujasis cirko savaitgalis“, paklausiau Lietuvą pamilusio visame pasaulyje žinomo cirko režisieriaus ir pedagogo Roberto Magro, ko klausti, ko neklausti po cirko spektaklio. Jis man atsakė – jokių įmantrybių, paprasti klausimai: kas tau yra cirkas, kodėl nusprendei kurti tokį spektaklį.
Cirko menininkai nėra teatralai, nereikia šnekėti aukštomis frazėmis. Ir tikiu, kad pokalbius pradėsime labai paprastai, tačiau jų eiga yra absoliučiai nenuspėjama net man. Galiu garantuoti tik tai, kad pokalbio metu sužinosime apie pačius žmones, apie jų gyvenimą dabartinėmis sąlygomis ir apie jų spektaklį. Tai bus puiki galimybė: vietoje diskusijos po spektaklio, kai visi pavargę, gauname diskusiją prieš spektaklį. Metus prieš spektaklį. Kadangi pastebėjome, kaip Kauno žiūrovai labai mėgsta polemizuoti su pačiomis spektaklyje išreikštomis mintimis ir priemonėmis, tad bus įdomu pamatyti, kokie įspūdžiai bus po to, kai žmonės turės galimybę ilgai pamąstyti apie spektaklį, jį įsivaizduoti savaip (o jų programoje – nė vieno panašaus į kitą) ir tada kelti klausimus ir diskusijas su atlikėjais. Gali būti, kad bus galingai bendraujanti kita „Cirkuliacija“. Gerai, kad bendravimą pradėsime iš anksto.
– Galbūt šiuo laikotarpio pačiam teko dalyvauti virtualiuose renginiuose? Kokie įspūdžiai ir kaip manote, ar tokia pasaulinė krizė turės įtakos tolimesniam šiuolaikinio meno vystymuisi ir vartojimui?
– Teko ir duoti interviu, ir konferencijose sudalyvauti, vesti posėdžius ir žiūrėti spektaklius. Pastaroji patirtis sukėlė nemažai diskusijų Lietuvoje, teatro šalyje. Yra festivalių, kurie savo programą perkėlė į virtualią. Jų dėka galėjome susipažinti su į Lietuvą niekaip nesugebėsiančiais greitu metu atvykti menininkų darbais. Tačiau „Cirkuliacija“ – nėra apie garsias pavardes. Juolab, kad garsios pavardės cirko pasaulyje nebūtinai yra garsios pavardės Vilijampolėje. Todėl kai atvežame garsenybes, leidžiame jiems jų lygį įrodyti veiksmais. Esu matęs tokių spektaklių, kuriems iš inercijos visa prancūzų auditorija staigiai stoja ploti (o ten tai ne taip dažna, kaip Lietuvoje), rėkti „bravo“, o pats mėginau įsivaizduoti, ar Šilainiai, Dainava taip pat plotų jiems? Mano manymu čia menininkai gali tikrai pasitikrinti, ar neužmigo ant laurų.
Sklinda kalbos, jog mūsų kapitalistinis supratimas pasikeis į DAR didesnį vartojimo skatinimą, kai viskas sugrįš į savas vietas – prie gyvų pasirodymų galės žmonės įsigyti ir virtualius, realus pasaulis atrado tokį patį didelį virtualų savęs atspindį ir tikisi padidinti pardavimus 100%. Tačiau būtent karantinas parodė, kodėl tiek tūkstančių metų neišnyko teatras, šokis. Manau, kad kai tik bus saugu žmonės labai noriai grįš pamatyti gyvo meno. Aš pats prisiminiau, kodėl teatras, ne kinas, ne televizija. Yra begalinis azartas nedideliu atstumu nuo savęs pamatyti stebuklą. O tai ir yra visa „Cirkuliacijos“ esmė – išeiti į balkoną, iš laiptinės, į kiemą ar pereiti gatvę ir pamatyti stebuklą.
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ birželio 6–14 d. virtualioje erdvėje.
