„Gerbiama rajono moteris, nusipelniusi pedagogė, kultūros srityje įvertinta ne vienu rajono apdovanojimu išėjusi į pensiją, gyvena su sūnumi mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Pusamžis sūnus vartoja narkotikus, apiplėšinėja ją, stumdo, muša – nuolatinės „buitinės traumos“ ir… išnaudoja seksualiai. Nėra ne tik lėšų vaistams – labiausiai nukenčia garbė ir orumas. Kaip aš čia, buvusi pedagogė, savo sūnaus neišauklėjau? Gėda ir kam nors papasakoti. Moteris turi savo kambarį, savo erdvę, kur kartais pasislepia, užsirakina, bet tądien rado ir nupjaustytas gėles, išdaužytus daiktus, sukarpytus drabužius.“
Moterų išnaudojimo problemos yra gilios ir užsislaptinusios – dažnai šiuolaikinis smurtas nėra vien fizinis. Psichologinio smurto pasekmės yra žymiai sunkesnės ir ilgesnės. Tuo labiau, kad tokia prievarta nėra viešai matoma. Tai vyksta ir šeimose, kuriose net nepagalvotum apie tokią galimybę, kad išsilavinę žmonės galėtų taip elgtis. Mes turim klaidingą nuomonę, kad smurtas yra susijęs su neišprusimu, deja…
„Vidutinio amžiaus moteris norėjo nusižudyti Kalėdų rytą. Ji pasakojo, kaip jai sunku, kaip pavargo, gamindama maistą visai didelei šeimai, paruošė dovanas. Vis dėlto vyras išpeikė vakarienę, uošviai pastangų neįvertino, aprėkė, jau daug metų bendravimas su jais sunkus. Moteris jau šešis metus nedirba, nes vyras verčia prižiūrėti namus ir kontroliuoja kiekvieną žingsnį. Už nupirktą elektros lemputę jis prašo atvežti čekį, kad būtent toj parduotuvėj pirko, kur ji yra pigiausia visame mieste. Nors moteris neįgali, šantažuoja, kad atsives kitą moterį ir ,,kažką šalia darys”. Jai pasisakius, kad ketina išeiti, grasina, kad nusižudys. Nuolatinis žeminimas, ekonominis smurtas ir priklausomybė. Baisiausia tai, kad moteris turėjo ginklą ir norėjo juo pasinaudoti. Kalėdų rytą išsivesti kartu ir tris mažametes dukras.“
Tikrai ne 100 procentų smurtą patiriančių moterų kreipiasi pagalbos. Daugelis to nelaiko nusikaltimu, o tiesiog įtikinėja save, jog tai – šeimos problema.
„Su vyru buvo pažįstami nuo pat vaikystės. Viskas prasidėjo nuo menko pastumdymo, pakratymo už pečių… nes ,,ne taip į tą pažiūrėjau”, ,,ne taip verdu” – ,,kaip kartais nutinka dažnoje šeimoje”. Vyras gyvenvietėje vairavo traktorių, todėl dažnai už darbą žmonės atsiskaitydavo buteliu… Vėliau smurtas tapo įpročiu. Jo grįžimai namo virsdavo tokiais sumušimais, kad tekdavo imti nedarbingumo lapelį. Kol vyras ją muša – vaikai pribėga ir apsikabina motiną, maldauja, kad jos nemuštų. ,,Atsigula šalia vaikeliai, prisiglaudžia, ir galvoju, kurgi aš bėgsiu. Eisiu į daržinę ir pasikarsiu. Bet ką tie vaikeliai darys?“ Baisiausia, kad moteris buvo nusipirkusi virvę ir suplanavusi artimiausią vyro išvykimą.“
,,Praėjusiais metais į Pagalbos moterims liniją prisiskambinti bandė apie 40 000 žmonių, prisiskambino 7000-8000. Moterys skambina, pasakoja ką patiria kasdien, ko susilaukia iš artimiausių žmonių, bet pats požiūris yra labai stereotipinis: pati prisiprašiau, nereikėjo provokuoti. Mano požiūriu, tai yra tiesiog netoleruotina, o jos svarsto – gal išgyvenama, nors ir nepatogu. Situacijoje jos desperatiškai nori matyti ir teigiamų dalykų. Tuomet supranti, kad atlikti sprendimų kai kurios moterys nėra pasiruošusios, joms tiesiog reikia pasipasakoti. Mūsų visuomenėje stipriai jaučiama tolerancija smurtui”, – pasakoja Pagalbos moterims linijos, vienijančios 40 savanorių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, vadovė Sonata Lygnugarienė.
– Kokio smurto atvejų pasitaiko daugiau: psichologinio ar fizinio?
– Daugiau skambina dėl fizinio smurto, bet būna ir taip, kad moteris kreipiasi tik dėl psichologinio smurto, sakydama: geriau jau trenktų, negu taip žlugdytų. Psichologinį smurtą sunkiau įrodyti ir jam yra juntama dar didesnė tolerancija. Kai muša yra akivaizdu – skauda, bet svarbu suprasti, kad paprastai vienas smurtas seka kitą. Jei yra fizinis, dažnai šalia yra ir psichologinis, seksualinis, o gal ir ekonominis. Psichologinio smurto pasekmės yra žiaurios – prasideda psichikos sutrikimai, depresija, suicidinės nuotaikos, tampa neįmanoma gyventi. Tai yra pastovus žmogaus gniuždymas, orumo žeminimas. Paprastai jis palieka gilesnį poveikį. Fizinis smurtas turi savo ratą: viskas klostosi gerai, tada pakyla įtampa, vyksta muštynės. Po jų vyrai atgailauja, prasideda tarsi naujas medaus mėnuo, – jie tampa gerais, paslaugiais, o tada vėl apsisuka ratas, Kažkas nepatiko, užkliuvo ir vėl muštynės. Fizinio smurto forma daug kam yra labiau apčiuopiama, aiškesnė, nei psichologinio, kuomet žmogus yra užgauliojamas, menkinamas. Daug kas iš šalies gali tiesiog pasakyti: na, o kas neapsipyksta? Tai prasideda nuo mažų dalykų ir su laiku auga: prasideda kontrolė, telefono žinučių tikrinimai, stebėjimai, kada žmogus išeina ir grįžta, – atimama laisvė. Galiausiai, jei tave 20 metų įtikinėjo, kad esi netikęs, imi tuo ir patiki.
– Ar bendradarbiaujate kitomis pagalbos institucijomis, policija?
– Visada klausiame, kokios pagalbos reikia. Jei moteris skambina ir sako, jog situacija yra tokia, kad jai likti namuose nebėra saugu, nukreipiame į specialius pagalbos centrus. Kartais moteris išeina viena, kartais su vaikais, ir turi rasti, kur apsistoti ilgesniam ar trumpesniam laikui.
Išgirdus situaciją kartais atrodo, kad moteris turėtų tiesiog imti ir bėgti, o ji sako: „Ką jūs, aš tiek savęs čia sudėjau, negaliu tiesiog išeiti” arba ,,man tėvai tą butą nupirko“, – tu galvoji, bet juk ją gali užmušti, – „Ne, tegu jis pats geriau išeina“. Pirmas žingsnis yra pasipasakoti, po to galbūt žmogus pribręs ir eis toliau.
– Ar įmanoma palyginti Lietuvos situaciją su kitų šalių duomenimis?
– Jei apsibrėžtume ES šalis, vieni šaltiniai rodo, kad 7 procentai moterų patiria smurtą, kitur įvardinama, kad kas trečia moteris nukenčia. Šalyse, kur tolerancija smurtui yra maža, svarbi lyčių lygybė, yra žinoma, kad žmonės būna atviresni, nebijo tokių dalykų viešinti, kalbėtis apie tai, kreiptis į institucijas, jiems nėra gėda, – taip yra, pavyzdžiui Skandinavijos šalyse. Kitur yra stereotipas, kad tai privatu, kad apie tai nekalbama. Smurto tolerancija apima ne tik smurtaujančius ir kenčiančius, bet ir esančius šalia. Lietuvoje dažna reakcija būtų: tegu aiškinasi patys. Ir tai, deja, mažinti smurto nepadeda. Kitur žmonės nelaukdami skambina: kaimynai triukšmauja, mušasi, atvykite, patikrinkite.
– Ar galima teigti, kad kuo asmenys yra labiau išsilavinę, tuo dažniau jie imasi būtent psichologinio smurto?
– Mūsų linija yra anoniminė, konfidenciali – mes neklausiame nei pareigų, nei atlyginimo, išsilavinimo. Yra buvę atvejų, kai moteris sako, jog jos vyras – visuomenėje gerbiamas ir mylimas žmogus, o namuose virsta nežinia kuo ir žino, kur mušti, kad neliktų mėlynių… Aišku, kad žemesnio išsilavinimo asmenys, užimantys žemesnes pareigas, vartojantys daugiau alkoholio, yra dažniau linkę smurtauti, žinoma, ne paslaptis, dažnai abu jie išgeria ir muštynės vyksta abipusės.
– Kas yra tos moterys, kurios ateina savanoriauti?
– Nuo-iki! Jei paimtume viešojo transporto autobusą, ir ištrauktume iš jo visas moteris, jos visos gali dirbti linijoje. Pagal išsilavinimą, pajamas – visos įvairiausios. Beje, kviečiame ir vyrus, bet jie kažkodėl neina. Čia dirbant svarbiausia yra priimti žmogų tokį, koks jis yra, neteisti, nesmerkti, nesistengti jo taisyti, o visų pirma išklausyti ir tada bandyti padėti.
Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje yra 40 savanorių tačiau turimų savanorių nepakanka – vienas pokalbis gali trukti apie valandą, todėl kitoms skambinančioms nepavyksta. Dabar visos mūsų pajėgos yra sukauptos tam, kad surinktume dar daugiau savanorių ir atidarytume antrą liniją, – padidintume atsiliepiamų skambučių skaičių.
– Ar esate klausiusi istorijų, kurios tęsiasi ne vieną skambutį? Ar sužinote, kad padėjote?
– Akcentuojame, kad pagalba yra vienkartinė, nes jei kreipiasi rate jau užstrigęs žmogus, padėti sunku, savanoriai keičiasi, – tik didelio atsitiktinumo dėka gali atsiliepti tas pats savanoris. Todėl kas kartą reikia iš naujo pasakoti visą istoriją. Kai kurioms tai padeda, kitas erzina. Turi aiškinti, kad nežinai jų istorijos, nes ji kalbėjosi su kitu žmogumi, ir neturi galimybės to pakeisti, nes taip veikia anoniminė linija.
Jei pastebime, kad istorija kartojasi, stengiamės nukreipti pas specialistą. Kartą per mėnesį turime susirinkimus, kur aptariame tokius pasikartojančius atvejus, tuo pačiu ir pačios išsivėdiname nuo sukauptų istorijų ir emocijų.
Dažniausiai dėkojama laiškais, elektroniniu paštu. Konsultacijos vyksta ir tokia forma. Tokios padėkos labai padeda po nusivylimų, kuomet vėl patiki, kad dirbi ne veltui. Ir tada pasidaro labai gera.
– Kaip šiandien sekasi jūsų linijai? Kokią matote situaciją aplink?
Situacija šiek tiek keičiasi, gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet yra žymiai daugiau kalbama viešai. Anksčiau smurtas šeimoje buvo visai privatu, o dabar viskas yra garsiau, plačiau, atsiranda daugiau programų. Moterims, patiriančioms smurtą, tai suteikia drąsos ir pasitikėjimo, jog tampa atviresnės galimybei prašytis pagalbos. Anksčiau net ir policijai nebuvo labai noriai skambinama: o kuo ji padės?
Mūsų linijos darbas priklauso nuo savanorių kiekio, o jų kiekis – nuo finansų: kiek galime viešinti savo kvietimus mums padėti, kiek galime paruošti žmonių, sukurti naujų vietų savanoriams veikti. Mūsų pagrindinis siekis yra kuo plačiau skleisti informaciją su numeriu ir žinią, kad visose situacijose, kai reikia pasikalbėti, ar reikia pagalbos, neturi būti baimės skambinti. Taip pat veikia ir pagalba elektroninių laiškų forma, juo mums rašo ir lietuviai iš užsienio: daugiausiai D. Britanijos, Norvegijos.
Turime ir sąskaitą, į kurią galima pervesti pinigus bei 2% pajamų, jų visuomet laukiame. Dabar visos mūsų pajėgos yra sukauptos tam, kad surinktume dar daugiau savanorių ir atidarytume antrą liniją, – padidintume atsiliepiamų skambučių skaičių. Dažnai vienas pokalbis vyksta valandą ir ilgiau, taigi iš 40 000 bandžiusių mums paskambinti pernai kol kas, deja, prisiskambino tik 7000-8000 moterų.
– Kaip jums atrodo, kaip jus pačią pakeitė ši savanorystė?
– Atsirado žymiai didesnis gebėjimas išklausyti ir būti šalia. Tai nėra paprasta, kai tą kitą žmogų kankina įvairiausios mintys, kai žmogus dalinasi savo istorija. Išeitį iš bet kurios situacijos žmogus turi rasti pats ir jis tą variantą turi, jam tiesiog labai reikia palaikymo, pritarimo, pasakymo, kad „tau pavyks, tu radai gerą būdą“.
Būna skambučių, kai viskas yra blogai ir gerai nebus. Tada svarbiausia atvirai, nuoširdžiai, žmogiškai pabandyti prakalbinti žmogų apie tai, kas jį taip slegia, parodyti, kad suprantate, kaip jam šiuo metu sunku, kad jo nesmerkiate ir nemoralizuojate, tačiau ketinimui žudytis nepritariate, nes matote kitas, geresnes išeitis ir galite jam padėti.
Vilnius City Opera pradeda socialinę akciją kartu su Pagalbos moterims linija. G. Verdi opera „Trubadūras“ atskleidė daug skausmingų istorijų ir paragino „bohemiečius“ įsigilinti į realią situacija savo šalyje. Smurtas prieš moteris dažnai yra arčiau nei mums atrodo. Tai gali būti mūsų kaimynė, kolegė ar liūdnai atrodanti autobuso laukianti močiutė.
„Operoje gražiau nei gyvenime, bet gyvenime herojus galima išgelbėti“, – skelbia akcijos šūkis. Tad pamačius moterį, kuriai reikia pagalbos, pasidalinkite Pagalbos moterims linijos tel. Nr. 8 800 66366 (emocinė parama telefonu kasdien nuo 10.00-21.00, skambutis iš Lietuvos nemokamas) arba el. paštu pagalba@moteriai.lt.
Informacija norintiems prisidėti aukomis, kurios padėtų gerinti linijos veiklą: gavėjas: VšĮ „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras”, Atsiskaitomoji sąskaita: LT31 7400 0105 7542 3815.
