Literatūros tyrėjai preparuoja šioje pasakoje atsiveriančius giluminius klodus. O Klaipėdos dramos teatre „Sniego karalienė“ gruodžio pradžioje atgis scenoje kaip spektaklis vaikams. Pasaką režisuoja Paulius Tamolė, o jos įspūdingo pasaulio vaizdą kuria scenografė ir kostiumų dailininkė Kristina Voytsekhovskaya. Ji pasakojo apie savą „Sniego karalienės“ reikšmę ir jai tekusias užduotis.
– Papasakokite, kaip jūs suprantate „Sniego karalienę“?
– Man ši pasaka ne apie Sniego karalienę, bet daugiau apie Gerdą. Sniego karalienė yra priežastis Gerdai pereiti kelią, į kurį ji išsiruošia pasiryžusi išgelbėti draugą Kajų. Man atrodo, kad visi Gerdos patiriami sunkumai ir išmėginimai jai padeda tapti stipresnei, vientisesnei ir subręsti kaip asmenybei. Ji padeda pakeliui sutiktoms būtybėms – elniui, mažajai plėšikei, princui ir princesei, išsivaduoti nuo savo vidinių demonų. Dėl to man tai spektaklis apie augimą, savo kelio, asmeninės stiprybės ir prasmės ieškojimą.
– Jums, kaip scenografei ir kostiumų dailininkei, kurie pasakos aspektai yra svarbiausi?
– Kalbant apie erdvę, tai visos pasakoje esančios istorijos vyksta vis kitoje vietoje: Kajaus ir Gerdos namuose, miške, prie upės, pas burtininkę, Laplandijoje. Ir visos tos vietos labai ryškiai skiriasi viena nuo kitos. H. Ch. Andersenas sukūrė pasaulį kuriame kiekviena Gerdos aplankoma vieta turi tam tikrą savą simbolinę reikšmę. Jos pakliuvimas į tas vietas nėra atsitiktinis – jis indikuoja Gerdos augimą, žymi skirtingų gyvenimo etapų įveikimą. Dirbant man buvo svarbiausia, kad visos veiksmo vietos kardinaliai keistųsi ir būtų nepanašios.
„Sniego karalienėje“ daug realistiškų mitinių šaknų, pavyzdžiui, upė, nunešanti Gerdą, taip pat yra gyvuosius ir mirusiuosius skirianti riba – kaip Stiksas; varnas pasirodo kaip išminties simbolis, o elnias – kilnumo simbolis daugelio tautų mituose ir pasakose. Tai yra labai daugiabriaunė ir įdomi medžiaga.
Kostiumai taip pat ypatingi, dauguma personažų yra mitinės būtybės, gyvenančios Gerdos sieloje ir padedančios įveikti jai tekusį kelią arba kaip tik kuriančios kliūtis. Man patinka kurti pasakų būtybes, jos dailininkui suteikia kūrybinę laisvę.
– Ar teko susipažinti su originaliomis „Sniego karalienės“ iliustracijomis, ar domėjotės, kaip šią pasaką laikui einant įsivaizdavo įvairūs iliustratoriai?
– Tiesą sakant, paprastai nežiūriu, kaip buvo iliustruojama medžiaga, su kuria dirbu. Vien dėl to, kad nesunaikinčiau švarios kūrybinės prieigos.
Dabar pamėginau greitai surasti ir pasižiūrėti originalias iliustracijas, bet neradau – tiek daug skirtingų „Sniego karalienės“ iliustravimo versijų. Bus įdomu jas susirasti ir pamatyti vėliau.
– Papasakokite apie kūrybinį procesą, ką įvardintumėte kaip pradinį tašką?
– Pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, tad ir šįkart mintį, apie ką šis spektaklis, mums pateikė režisierius. Tada man pasidarė labai įdomu sužinoti, ką pasakoje užšifravo H. Ch. Andersenas, radau nemažai įdomių traktuočių ir tai man padėjo susiformuluoti, apie ką ši pasaka kalba šiandien ir ką ji kalba man bei išsigryninti, ką norisi įdėti į herojų paveikslus ir tuos pasaulius, kuriuos kuriu šiam spektakliui. Su medžiaga dirbu nuo vasaros ir darbas vis dar procese – galutinį rezultatą bus galima pamatyti tik per premjerą.
– Kokį pasaulį ir jo gyventojus kūrėte spektakliui ir kur sėmėtės įkvėpimo be pačios pasakos?
– Man tai fantazijos ir svajonių pasaulis, tamsių sielos kertelių tyrinėjimas – tokių kaip baimė, su kuria susitinka Gerda ir Kajus. Pradžioje matysime intermediją užburtame miške, kur trys velniukai žaidžia su užburtu daiktu. Vėliau pakliūsime į Gerdos ir Kajaus vaikystės pasaulį, jis kaip Edeno sodas – rojus, kuriame gyvena vaikai, nežinantys nuodėmės ir trivialumo. Bet štai, Kajus dingsta ir pasaulis tarsi užšąla, tampa pavojingas ir šaltas. Iš šio užšalusio rojaus Gerda išeina ieškoti Kajaus. Ji randa tamsią upę, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ribą, keliaudama toliau į dvasių pasaulį ji užtinka užkeiktą sodą, tankų mišką, kol galiausiai ateina prie Sniego karalienės ledo pilies, kurioje randa pradingusį Kajų.
Man norėjosi kurti senovinę pasaką, tad ieškodama įkvėpimo peržiūrinėjau viduramžių piešinius ir ikonas, senovės kasdienių daiktų nuotraukas, senovinių kostiumų raštus ir faktūras, įvairias interjero detales ir t. t.
– Žiūrint į jūsų scenografijos eskizus atrodo, kad jie labai sudėtingi, su kokiais iššūkiais susiduriate proceso metu?
– Šįkart pasisekė, nes dirbu kartu su dailininke technologe Irina Komissarova. Kartu aptarėme mano eskizus ir daug kalbėjomės apie tai, kaip mano eskizus prikelti būtent šio teatro scenoje, juk kiekviena erdvė turi savo specifiką. Irina gerai žino Klaipėdos dramos teatro sceną ir technines galimybes, todėl kai kur teko koreguoti mano eskizus, kad idėją būtų galima geriau realizuoti. Tai labai sėkmingas kelias – viena galva gerai, bet daugiau yra geriau. Proceso metu, o jis dabar pačiame įkarštyje, kai kurios detalės ir techniniai sprendimai keičiasi, bet tai yra savaime suprantama. Man pačiai labai įdomu, kaip viskas atrodys finale.
– Kostiumai šiame spektaklyje nėra paprastos rūbų replikos – jie sudėtingi ir išmoningi. Kaip jie tampa tikrove?
– Sugalvojau vizualinį personažų atvaizdą, kaip jie turi atrodyti ir vėliau eskizų realizavimą aptariau su profesionalais, kurie juos pavers tikrais kostiumais. Dažniausiai šie žmonės patys turi technologinius sprendimus ir žino, kaip geriausiai įgyvendinti jiems tekusią užduotį. O aš dalyvauju parenkant medžiagas kostiumams, jų faktūrą, dalyvauju matuojantis kostiumus, kad rezultatas atitiktų viziją eskize.
– Kuriant kostiumus, kokią vietą kūrybiniame procese turi jų dėvėtojai?
– Aktorių komanda šiame spektaklyje labai graži ir įvairi, jų pačių organika diktuoja daug sprendimų. Kostiumas turi išryškinti personažą, padėti aktoriui aprengti savo vaidmenį. Prieš pradėdama kurti kostiumų eskizus, pasidariau visų aktorių nuotraukas ir gerai susipažinau su jų fizinėmis savybėmis.
Kartais, jei matome, kad aktoriams nekomfortiška, kostiumai prieš premjerą keičiasi, darome kažkokius pataisymus. Tai yra darbo dalis ir ji taip pat yra labai įdomi.
– Ką manote apie kūrybą vaikų auditorijai, kuo ji kitokia ir, jūsų nuomone, kas svarbiausia kuriant vaikams?
– Manau, kad kuriant vaikams reikia labiau išlaisvinti kūrybinę fantaziją. Vaikai gyvena žaisdami ir pasaulį priima per žaidimą, taip ir aš per tai stengiuosi su jais pagauti bendrą kalbą, tikiuosi, kad mums pavyks ir žiūrovams bus įdomu pabūti mūsų sukurtame pasakos pasaulyje.
„Sniego karalienės“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 4, 5, 7 ir 8 d.
Apie spektaklį:
Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.
Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.
