Šią tradiciją moksleiviai puoselėja nuo 1974 metų. Kasmet Čiurlionio menų mokyklos abiturientai savarankiškai vykdo projektą ir stato vis naują operą – muzikos, dailės ir baleto skyrių dvyliktokai suburia orkestrą, chorą, šokėjus ir solistus, kuria scenografiją ir choreografiją, o kartais net ir užsibrėžia tikslą sukurti viską nuo pat pamatų – patys rašo libretą ir kuria muziką.
Taip realizuojamos profesinės žinios bei kūrybiniai gebėjimai, įgyti ugdymo proceso metu.
Pasirinkome operą statyti pagal O.Wilde‘o romaną „Doriano Grėjaus portretas“, nes kūrinyje nagrinėjamos temos – vidinio grožio svarba, pasidavimas kitų įtakai, savų vertybių iškeitimas, meno samprata ir jo poveikis žmogui – yra artimos ir aktualios mūsų kartai.
„Šiais metais čiurlioniukų opera bus statoma jau 50-tą kartą, todėl norėjome tęsti ilgametę mokyklos tradiciją ir jubiliejinę operą kurti patys, nuo pamatų rašydami savo libretą ir muziką. Operos pastatyme dalyvavo apie 100 moksleivių – solistai, choras, orkestras, šokėjai bei kūrybinė grupė.
Pasirinkome operą statyti pagal Oscaro Wilde‘o filosofinį romaną „Doriano Grėjaus portretas“, nes kūrinyje nagrinėjamos temos – vidinio grožio svarba, pasidavimas kitų įtakai, savų vertybių iškeitimas, meno samprata ir jo poveikis žmogui – yra artimos ir aktualios mūsų kartai. Viktorijos eros ekstravaganciją ir puošnumą derinome su mus supančia modernia aplinka – taip, išlaikydami kūrinio pojūtį, galėjome laisviau jį interpretuoti.
Operoje „Doriano Grėjaus portretas“ kreipėmės į žiūrovą su mintimi, jog menas atspindi būtent jį ir siekėme, kad į mūsų iškeltus klausimus jis atsakytų pats“, – teigia operos režisierius, abiturientas Gustas Perskaudas.
Kalbėdamas apie esmines operos idėjas, dvyliktokas Gustas pabrėžia asmens vidinės destrukcijos bei aplinkinių įtakos vaizdavimą: „Pagrindinė, mūsų išreikšta mintis kūrinyje – „Nuo savęs nepabėgsi!“. Operoje pavaizdavome žmogų, kuris, bandydamas atsiskirti ir pabėgti nuo savo vidinio pasaulio, sunaikino tiek save, tiek ir savo artimiausią aplinką. Ryškiomis charakteristikomis perteikėme personažus, kurie darė įtaką Doriano dvasiniam pasauliui.
Vienas pagrindinių uždavinių mums, kaip kūrybinei grupei, buvo provokuoti žiūrovą pažvelgti į save, tad operoje gausu alegorijų ir simbolių – net operos pabaiga gali būti interpretuojama kardinaliai skirtingais kampais.“
Opera, kurią moksleiviai sukūrė remdamiesi O.Wilde‘o romanu „Doriano Grėjaus portretas“, buvo siekiama pristatyti naują, šiuolaikišką požiūrį į šį klasikinį kūrinį. Spektaklyje susijungė moksleivių talentai ir kūrybiškumas, o žiūrovams buvo leidžiama pamatyti garsiosios istorijos interpretaciją iš jaunosios kartos perspektyvos.
Čiurlioniukų tradicija, dėl kurios mokiniai kasmet kuria operas pagal įvairių epochų literatūros klasikinius kūrinius, ne tik skatina kūrybinį išsivadavimą, bet ir leidžia jauniesiems menininkams įgyti reikšmingą sceninį patyrimą.
Kaip teigia patys mokiniai, „Doriano Grėjaus portretas“ – tai ne tik kūrybinis eksperimentas, bet ir galimybė Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams išreikšti savo individualumą bei supratimą apie pasaulį. Tai puikus būdas skatinti jaunąją kartą išraiškingai perteikti klasikinius kūrinius, o ši opera – ne išimtis.
Anot spektaklio choreografės Augustės Varaškevičiūtės, nors visai choreografių komandai teko susidurti su sunkumais, tarkim, kaip tarpusavyje rasti kompromisus, perteikti komplikuotas idėjas šokėjams ar dirbti didelėje įvairių asmenybių grupėje, šios kliūtys tapo vertybinėmis pamokomis: „Išmokome geriau planuoti laiką, veiksmingai komunikuoti ir valdyti stresą.“
Pasak jos, pagrindinė choreografų užduotis – pagyvinti spektaklį, išryškinti pasakojamą istoriją bei režisūrinį kontekstą.
Augustei įsimintiniausia operiniam spektakliui „Doriano Grėjaus portretas“ choreografių kurta scena buvo „Sūkurys“, kur vaizduojama penkiolika prabėgusių Doriano metų, kurie nėra aprašomi O.Wilde‘o knygoje. Ši scena išryškina, kaip protagonisto gyvenimas pradeda suktis tamsesne linkme.
„Čiurlioniukų“ tradicija, dėl kurios mokiniai kasmet kuria operas pagal įvairių epochų literatūros klasikinius kūrinius, ne tik skatina kūrybinį išsivadavimą, bet ir leidžia jauniesiems menininkams įgyti reikšmingą sceninį patyrimą.
Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos operos kūrėjų pastangos gali tapti įkvėpimu kitoms meno mokykloms ir bendruomenėms eksperimentuoti su menu bei kurti ką nors naujo ir unikalaus.
