Vaidina Birutė Mar, Aleksandra Metalnikova ir Saulė Emilija Rašimaitė. Kompozitorius – Antanas Kučinskas, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijų dailininkas – Marius Vilčinskas, choreografė, režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas.
Pateikiame skaitytojams pokalbį su spektaklio autore, režisiere ir viena iš aktorių B.Mar.
– Birute, Tavo teatrinėje kūryboje ryški linija jungia spektaklius, vienaip ar kitaip gvildenančius brutalios jėgos, prievartos, okupacijos ir – neužgniaužiamos laisvės, nesunaikinamo orumo, šviesaus žmogiškumo temas, kalbant ne tik apie asmenybių, bet ir apie ištisų tautų likimus: užtenka paminėti spektaklių diptiką „Ledo vaikai“ ir „Buda palėpėje“, neseniai aukštai įvertintą „Solo teatro“ gastrolėse Japonijoje. 2022 m. drauge su poetu Vainiumi Baku, Ukrainos dainininkėmis Halyna Pšeničkina, Ksenija Bakhritdinova, lietuvių muzikantais Egidijumi Ališausku, Aiste Bružaite sukūrėte meninį vyksmą, „Liepsnos geltonos ir mėlynos“ – scenoje įkūnijamą, poezijos ir muzikos kalba išgyvenamą „karo dienoraštį“. Tuomet sureagavote labai greitai. Ar keičiasi Tavo pačios išgyvenimai ir apmąstymai, susiję su šiandieniu karo Ukrainoje?
– Karas Ukrainoje palietė labai stipriai, kaip turbūt kiekvieną. Ištiko patirtis ir suvokimas, kad visas mūsų taikus, laimingas gyvenimo laikas akimirksniu gali virsti tos laimės prisiminimu. Giliai genuose tai tikriausiai rezonuoja ir su tėvų bei senelių likimų istorija, kurią sudėjau į pjesę ir spektaklį „Ledo vaikai“: vieną giedrą birželio dieną tūkstančiai Lietuvos žmonių atplėšti nuo namų ir ištremti į Sibirą... Prasidėjus karui, būtinybė apie tai išsyk prabilti scenoje kartu su bendraminčiais, su atvykusiais ukrainiečiais, pirmiausia mane pačią veikė kaip terapija: esame stiprūs, nepaduosime, būsime kartu.
Nors jau tada neapleido nuojauta, kad karas greitai nesibaigs. Dabar jau tarsi susitaikėme su nauja neišvengiama realybe, liūdesį ir skausmą vis stumiu gilyn, bet jo nemažėja. Skauda regėti, kaip istorija kartojasi, kaip diktatūra baimėje laiko demokratišką pasaulį, mėginantį užmerkti akis. Vėl lyg leitmotyvas skamba tėvų ir senelių naivi viltis: „Gal išvaduos Amerika?..“ Ir suvokimas, kad Amerika neišvaduos. Kad karas šiandien vyksta Europoje. O Europa vis tikisi, gal kažkaip viskas savaime išsispręs, kad tik nesugriūtų geras ir patogus gyvenimas...
– Dabar pristatomoje premjeroje „Mąstanti barakų širdis“, spalį parodytoje Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje, vėl iškyla karo, įkalinimo, asmenybės ir apskritai žmogiškumo žlugdymo kontekstas. Šį kartą spektaklis grindžiamas nacių nužudytos Nyderlandų žydaitės Etės (Etty) Hillesum, Rusijos politinių kalinių lagerių siaubą išgyvenusios Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės ir ukrainietės Natalijos Skrinnik, mėnesį praleidusios rusų nelaisvėje netoli Bučos, prasidėjus tebevykstančiam karui Ukrainoje, liudijimais. Nepaisant skirtingų epochų, skirtingų prievartos sistemų, skirtingų kančių, kurias kiekvienai iš šių moterų teko patirti, spektaklyje jos kalba apie labai panašius dalykus?
– „Mąstanti barakų širdis“ – spektaklis apie tai, kas vyksta šiandien. Jį įkvėpė panašiu metu perskaitytos knygos – į lietuvių kalbą išversti žydaitės Etės Hillesum Vesterborko tranzitiniame lageryje rašyti laiškai (ji žuvo Aušvice 1943 m.) bei lietuvės, Stalino lagerių kalinės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knyga „Likimo išbandymai“. Kilo mintis susieti šių dviejų stiprių moterų istorijas, bylojančias tą patį: kaip išbūti, išlikti nužmogėjusiame pasaulyje? Buvau jau bepradedanti rašyti scenarijų, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tuomet sužinojau istoriją Natalijos, mėnesį praleidusios rusų okupuotame kaime prie Bučos, pačioje karo pradžioje – supratau, kad nuo jos turi prasidėti spektaklis, kad herojės bus trys.
– 1982 m. Nyderlanduose pirmą kartą išleidžiama Etės Hillesum (1914 Midelburge–1943 Aušvice) laiškų iš tranzitinio Vesterborko lagerio knygelė „Het denkende hart van de barak“, vėliau ne kartą perleista. Ši jauna moteris, gabi literatė, Amsterdame studijavusi teisę ir slavų kalbas, artima meno bei intelektualų pasauliui, išgarsėjo dar 1981 m., kai buvo pirmą kartą išleistas jos dienoraštis, rašytas 1941–1943 metais („Het verstoorde leven: Dagboek van Etty Hillesum 1941–1943“). Etty Hillesum, kaip ir Anne Frank, pripažinta viena iš talentingiausių Nyderlandų autorių, taip ryškiai ir paveikiai paliudijusių Holokaustą. Spektaklyje kurdama Etės paveikslą, rėmeisi ir laiškais (lietuvių kalba „Mąstanti barako širdis“ pasirodė 2013 m., vertė Aušra Gudavičiūtė, išleido „Abigailė“), ir dienoraščiu, pati verteisi jo ištraukas. Kaip Etės dienoraštis ir laiškų knygelė papildo vienas kitą? Kokių Etės asmenybės spalvų atradai jos dienoraštyje?
– Etės asmenybės ligi tol nežinojau. Esu dėkinga už Tavo išverstą ir padovanotą jos laiškų knygą. Vėliau susiradau ir dienoraščius – tie tekstai išties sukrėtė. Dienoraščiai byloja apie tą patį, ką ir laiškai – tai Etės pokalbiai su Dievu, jos spontaniškai užrašytos maldos Dievui, kuriomis ji laiškuose pasidalina su artimais žmonėmis. Sunku protu suvokti, kaip tai įmanoma aplinkoje, kurią Dievas, regis, apleido.
Perskaičius Etės užrašus, aplankiau Aušvicą, Dachau koncentracijos stovyklą prie Miuncheno. Giliai išgyvenau žydų tautos patirtus siaubus. Etė nevilties akivaizdoje gręžiasi į Dievą, nesunaikinamos Šviesos šaltinį. Ir kaip kraupiai nūdieną primena šios jaunos moters dienoraščio eilutės: „Man vis aiškiau darosi viena: šiandien, Dieve, tu negali mums padėti, bet mes galime padėti tau padėti mums.“ Tikrai. Šiandien taip aiškiai regime, jog toji naikinanti blogio ranka vis atauga, tautų genocidas ir laikas, kai Dievas tarsi bejėgis mums padėti, tęsiasi.
Spektaklio pavadinimas – tai E.Hillesum dienoraščio eilutė. Pasak Etės, reikia būti „mąstančia barakų širdimi“, net baisiausiais istorijos tarpsniais sąmoningai liudyti, suvokiant visa ko prasmę, žmogiškumo vertę. Man tai tarsi šio laikmečio metafora: ir mes šiandien, regėdami nūdienos įvykių siaubą, privalome būti „mąstančia istorijos barakų širdimi“ – nenusigręžti, melstis Šviesos šaltiniui, tai daryti per sceną, šokį, paveikslus, muziką, mintimis… Liudyti ir iš visų jėgų gręžtis į Šviesą. Spektaklyje dalis apie Etę Hillesum paskutinė – tarsi apibendrinimas, koda.
– 2011 m., jau nuslūgus lietuvių tremtinių atsiminimų knygų bangai, pasirodė gydytojos Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės (g. 1928 m.), buvusios politinės kalinės, kalėjusios daugelyje Rusijos lagerių, išgyvenusios Norilsko sukilimą, knyga „Likimo išbandymai“, išleista šeimos lėšomis. 2013 m. „Likimo išbandymus“ iš naujo išleido „Versmės“ leidykla, į knygą atkreiptas dėmesys, ji netgi įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašus. „Nors apie zoną stovėjo būriai kareivių su atkištais automatais, kulkosvaidžiais, nukreiptais į mus – jautėmės laisvos. Tai buvo stebuklas. Ne, neišėjome į laisvę per spygliuotas vielas, niekas mūsų neišlaisvino, mes pačios savo dvasią pajutome esant laisvą. Laisvė, be kurios blanksta visi troškimai, buvo mūsų visų sukilėlių didžiausias siekis. Mes siekėme pakeisti savo dalią. Gal kas manė, kad mes norėjome pakeisti, pagerinti savo buitį? Ne! Dabar pagrindinis mūsų siekis buvo laisvė.“ – taip autorė aprašo 1953 m. Norilsko sukilimą. Papasakok apie savo įspūdžius, perskaičius šią knygą.
– Joana itin nuoširdžiai aprašo savo gyvenimo kelionę, kuomet pokario gimnazistė buvo suimta už tai, jog siuvo partizanams raiščius ant rankovių – išsiuvinėdavo trispalvę. Kalėjo Kauno kalėjime, paskui buvo vežama iš lagerio į lagerį, atsidūrė Norilske. Čia dalyvavo ir buvo liudininkė bene pirmojo tokio masto kalinių sukilimo.
Joana liudija savo kaip asmenybės brendimą sunkiausiomis sąlygomis, apie bundančios vidinės ir nesunaikinamos laisvės jėgą, kuri padėjo išlikti. Knygą skaičiau, tarsi žiūrėčiau filmą apie jaunutę Kauno gimnazistę vasariniu paltuku, traukiniu išvežamą patirti visų pragaro ratų... Pažintis su Joana (jai dabar devyniasdešimt šešeri!) dar labiau įkvėpė – tai retos išminties ir vidinės šviesos žmogus.
– Garbingoji Joana matė pirmąsias spektaklio peržiūras, atvyko ir į Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį Varėnoje, kur spektaklis „Mąstanti barakų širdis“ pelnė žiūrovų prizą. Ar sulaukėte autorės atsiliepimų, galbūt netgi patarimų, kaip perteikti vieną ar kitą knygos ištarmę?
– Nuostabioji Joana su savo vyru filosofu, profesoriumi dr. Juozu Mureika ne tik atvyko į Varėną, bet matė ir ankstesnes spektaklio repeticijas, taip pat aplankė bene visus „Solo teatro“ spektaklius. Jos patarimai kuriant spektaklį, pasakojimai apie lagerių realybę – tikras lobis. Tai su kolegėmis aktorėmis ir choreografe Sigita Mikalauskaite mėginome atkurti spektaklyje – Joanos vaizdingai papasakoti lagerių kalinių darbai spektaklyje virto savitais šokiais.
Taip pat iš Joanos sužinojau nepaprastai svarbių nustebinančių detalių: ji papasakojo, kaip lageriuose iš rankų į rankas keliavo nepublikuotos Salomėjos Nėries eilės, pavyzdžiui, eilėraštis „Maironiui“. Arba, pasak Joanos, kalinės lietuvės atėjus pavasariui kartodavo S. Nėries eilutes: „O mylimas pavasari, manęs jau neberasi...“ S. Nėries eilėraščiai lageriuose teikė jėgų, stiprybės. Kaip dabar lengva kažkam teisti S. Nėrį ar Justiną Marcinkevičių, visapusiškai nežinant istorijos, ano meto kontekstų... Taip spektaklyje atsirado iš rankų į rankas perduodamų eilėraščių skaitymo – „literatūrinės valandėlės“ lageryje – scena.
– Natalijos Skrinnik prisiminimai nuo XX a. moterų – žydės ir lietuvės – pasakojimų skiriasi tuo, kad ši gretimoje šalyje krauju rašoma istorija tebėra gyva, deganti, jos baigties dar nežinome, todėl ir palengvėjimo, kuris aplanko perskaičius Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės knygą, tikėtis dar per anksti. Kaip Natalijos pasakojimas papildė, paaiškino tai, ką girdime ir matome žinių laidose apie karą Ukrainoje?
– Natalijos istoriją sužinojau iš jos kolegės, Lietuvoje apsistojusios Kijevo operos solistės Ksenijos Bhakritdinovos. Gal ta istorija ir niekuo ypatinga, viena iš tūkstančių: Natalija mėnesį praleido rusų okupuotame kaime, ten matė nuo šūvių krintančius žmones, prievartą, patyčias. Bet jai pavyko išvykti į Vokietiją, ten gauti psichologinę reabilitaciją ir po metų grįžti į jau išvaduotą savo kaimą. Pokalbį su ja įrašėme per nuotolį. Spektaklyje Natalijos pasakojimas – tik įžanga, būtent todėl, kad tebėra gyva ir deganti – ji tarsi prologas prieš kelionę laiku atgal.
– 1943 m. nacių įkurtoje tranzitinėje Vesterborko stovykloje Nyderlanduose, laukdama deportacijos į Aušvicą, Etė Hillesum rašė: „Sielos ir dvasios teritorijos yra tokios didelės ir begalinės, kad tas truputis kūno nepatogumų ir kančios visgi neturėtų būti tiek daug sureikšminta. Nesijaučiu taip, lyg iš manęs būtų išplėšta mano laisvė, ir iš esmės niekas man negali padaryti nieko bloga. Taip, brangieji, taip yra – aš kliaujuosi keistai liūdnu pasitenkinimu savąja būsena. Jeigu kada jums parašiau nevilties kupiną laišką, nepriimkite jo pernelyg skausmingai‘ – tai tebuvo akies mirksnis, nes galime kentėti, bet dėl to neturime jaustis beviltiškai.“ Spektaklio anotacijoje įvardijote, kad tai pasakojimas apie gyvenimą barakuose, kai „nevilties akivaizdoje pabunda vidinė laisvė – stipresnė už prievartą, atverianti žmoguje slypinčias neregimas galias“. Visgi tokio herojizmo verčiau mums netektų patirti. Kaip šią su šventumu besiribojančią patirtį, šį ėjimą skustuvo ašmenimis, šią beprotišką išmintį perteikti scenoje? Kaip jums, trims aktorėms, sekėsi dirbti su tokia nelengva medžiaga?
– Taip, neduok Dieve tai patirti. Turbūt tik taip tampama šventaisiais. Be abejo, tai nelengva medžiaga – scenoje mes, aktorės, susitinkame pirmą kartą, esame skirtingų kartų – bet dirbome, sakyčiau, kaip tikros seserys. Tai tapo kūrybine ir žmogiška laboratorija: buvo svarbiau kalbėtis apie mus supantį pasaulį, kai norisi šaukti dėl jo neteisybės... Jėgų sėmėmis ir viena iš kitos, ir iš mūsų herojų.
– „Mąstanti barakų širdis“ – ir apie tai, kaip nepakeliamomis gyvenimo aplinkybėmis gelbsti ir stiprina tikėjimas, malda, daina, bendrystė. Skaitant tiek Etės Hillesum laiškus, tiek Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės atsiminimus, klausantis ukrainiečių liudijimų neviltį malšina šviesios akimirkos, suteikiančios trumpą atokvėpį. Dailininkė Indrė Pačėsaitė visas tris spektaklio pasakotojas aprengė baltai. Tad žiūrovai po spektaklio neturėtų išeiti labai prislėgti?
– Scenoje visados paveikiausi kontrastai. Spektaklyje „Ledo vaikai“ kalbu balsu mergaitės, dar nežinančios, kas yra blogis, mirtis. „Mąstančioje barakų širdyje“ mes, aktorės, į sceną išeiname vilkėdamos baltas lengvas sukneles; plazdančių suknelių leitmotyvas – ir scenografijoje, ir vaizdo projekcijoje. Ir kalbame mes ne tik apie tamsą, bet ir apie gyvenimo džiaugsmą. Nes koks bebūtų šis poliariškas pasaulis, iš jo niekada neišnyks džiaugsmas, juokas, gebėjimas pažvelgti į viską iš šalies. Neišnyks daina, šokis. Meilė. Paskutiniai spektaklyje nuskamba Etės Hillesum dienoraščio žodžiai: „Koks stebuklas yra gyventi Tavo pasaulyje, nepaisant to, ką mes, žmonės, darome vieni kitiems...“
