Kitą savaitę jo vadovaujama nenormalaus teatro trupė „Teatronas“ žiūrovus kviečia į premjerą. Spektaklis „Make love“ kalbės apie vis dar visuomenėje nepatogią temą – seksą. Kurdami jį menininkai lankėsi ir seksologės konsultacijoje.
15min pokalbis su režisieriumi – apie spektaklio idėją, formą ir žinią, kurią kūrėjai nori perduoti žiūrovams. Jie, sako G.Aleksa, į premjerą turi ateiti pasiruošę išgirsti dalykus, kurie dažnai lieka už miegamojo durų. O gal nebūna pasakyti net ir jame.
– Apie tai, kad „Teatronas“ ruošiasi premjerai, žinojau, tačiau iki pat mūsų pokalbio nežinojau nieko daugiau, tik tai, kad premjera – spektaklis apie seksą. Keistai veikia žmogaus smegenys, įsimindamos tik tam tikrą dalį informacijos. Bet gal toks ir buvo tavo tikslas – kad žmonės įsimintų tą vienintelį žodį?
– Šis klausimas apie smegenis ar apie mano ketinimus? Jei apie ketinimus, taip – galbūt. Ši tema yra labiausiai nejauki visiems, o „Teatronas“ kažką nejaukaus ir tuo pačiu juokingo kuria beveik kaskart. Todėl ir pagalvojome, kad sekso tema yra ir labiausiai juokinga, ir labiausiai nejauki. Tačiau mūsų tikslas nėra nei šokiruoti, nei provokuoti.
Noriu, kad žmonės į premjerą ateitų pasiruošę ir žinodami, kur eina. Todėl labai aiškiai pasakau: šis spektaklis yra apie seksą. Juk atėjimas į spektaklį – kaip sutikimas, kuris labai svarbus ir lytiniame gyvenime, bet labai svarbus ir ateinant į spektaklį.
Apskritai, aš nežinau, ar teatras dabar yra saugi terpė – žmonės galbūt bijo, kad mes juos per daug provokuosime. Tačiau „Make love“ tikrai nebus interaktyvus spektaklis, jame nebus daug provokacijų.
Apie seksą pasakosime keistu formatu – dainomis. Kalbėsime apie tai, kas nejauku. Spektaklyje yra vietų, kur nežinai, ar susigūžti iš gėdos, ar šokti ir niūniuoti pagal skambančią dainą.
– Klausydama tavęs prisiminiau režisierės Kamilės Gudmonaitės „Paniką“, kur rodomas nuogas kūnas. Ir tikrai – lengvo nejaukumo toje akimirkoje yra. Sunku pasakyti, kodėl.
– Reiktų atsakyti į klausimą, kodėl žmogus eina į teatrą, nes žmonių lūkesčiai yra skirtingi. Kažkas ateina tikėdamasis, kad spektaklis jį pakylės emociškai, kažkas nori pamąstyti, o dar kitas – pasijuokti arba paverkti.
Taip, būna, kad nuogas kūnas ištinka netikėtai, o tu galbūt buvai pasiruošęs estetinei, o ne provokacinei patirčiai. Todėl yra nejaukumas.
Kartais pagalvoju, kuo skiriasi teatras nuo šokio? Šokyje, kai šokėjai nusirengia, tu irgi matai kūną. Tai nėra tabu, tame nėra nieko seksualaus. Matydamas išlavintą šokėjo kūną stebi, kiek žmogus gali, su atlikėju keliauji per spektaklį. O teatre yra naratyvai ir siužetai, todėl atrodo, kad tave provokuoja.
Bet... Premjera jau kitą savaitę, ir nė vieno nuogo kūno nebus.
Kai pradėjome statyti šį spektaklį, visų aktorių paklausiau: ar jums patogu išsirengti? Trys iš keturių pasakė, kad taip. Ketvirtas – iš dalies.
Bet... Premjera jau kitą savaitę, ir nė vieno nuogo kūno nebus. Nes, pasirodo, kad tam tikrų problemų turiu aš pats – savo spektakliuose nenoriu demonstruoti galios pozicijos ir reikalauti, kad aktorius išpildytų mano viziją, išeitų iš komforto zonos. Pagaliau – to nuogo kūno ir nereikia.
Mes norime kuo mažiau atstumti nuo temos ir kaip įmanoma daugiau įtraukti į pamąstymą ir potyrius. Spektaklyje ar po jo tikrai bus apie ką pamąstyti, ir daug. Nes kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių.
– Stebint tavo veiklą, ankstesnius darbus kažkodėl atrodo, kad patogiausiai pats ir jautiesi nepatogiose temose.
– Labai keistas klausimas. Man nepatinka nejaukumo jausmas. Bet, kai pats žiūriu pastarųjų metų savo spektaklius, suprantu, kad rodau vien tik nejaukias situacijas. Pats sau pakišu spąstus. Nežinau, kodėl. Man tiesiog taip išeina.
Antra vertus, nejaukumo jausmas yra liminali būsena, kai tu supranti, kad kažką įveikei. Kaip sporte – kai labai sunku, bet peržengi ribą. Tada kitą dieną būna mažiau sunku. Tas pats su protu, jausmais. Kai labai nejauku – irgi peržengi ribą.
Aš manau, kad teatras ieško įvairių būdų kalbėti apie tai, kas mums rūpi.
– Tai, kad sekso tema apskritai yra įdomi – nėra naujiena, tačiau kaip mintis, spektaklio idėja atsirado tavo mintyse?
– Tai nutiko po to, kai perskaičiau G.Boccaccio „Dekameroną“. Tai yra didžiulis kūrinys, kuris parašytas po maro epidemijos ir vienas iš pirmųjų atvejų literatūroje, kai labai atvirai kalbama apie moters lytiškumą, apie seksą kaip malonumą, o ne kaip ritualą norint susilaukti vaikų.
Man ši tema pasirodė įdomi, nes net ir dabartiniame laikmetyje seksas yra paslapčių kambarys.
Bet kuo daugiau skaičiau šį kūrinį, tuo aiškiau supratau, kad jame labai pasenusi informacija. Juk „Dekameronas“ parašytas XIV amžiuje. Mes, kaip visuomenė, nuo to laiko tikrai pajudėjome į priekį .
Man ši tema pasirodė įdomi, nes net ir dabartiniame laikmetyje seksas yra paslapčių kambarys. Visiems patinka skirtingi dalykai ir tu keliauji po pasaulį ieškodamas žmogaus, kuriam patiktų kažkas panašaus arba su kuriuo tu sutinki eiti į kompromisus, duoti ir gauti malonumą. Kad ir specifinį.
– „Make love“, matyt, yra pirmasis spektaklis Lietuvos teatro scenoje, prie kurio kūrybinės komandos galima įrašyti seksologę.
– Taip, mes su kūrybine komanda nusprendėme apsilankyti pas seksologę. Ją mūsų apsilankymui, beje, teko paruošti. Juk negaliu užsiregistruoti į konsultaciją ir staiga pasirodyti joje su visa kūrybine komanda. Tačiau seksologė Laura Butvilaitė labai apsidžiaugė, kad kuriamas toks spektaklis ir daug mums padėjo.
– Kuo?
– Informacija. L.Butvilaitė pradėjo nuo labai paprastos minties, kuri atrodo kaip ir savaime suprantama, bet dėl to kyla begalės problemų. Žmonės yra įsitikinę, kad yra vienas normalus būdas mylėtis ir kad kitaip tu esi nenormalus, nesveikas ir dėl to jauti gėdą.
Tačiau jei abi pusės sutinka ir jiems patinka – viskas yra normalu. Kas pasakė, kad reikia elgtis, veikti pagal bendras, kitų nustatytas taisykles? Juk tai tik tavo, niekieno kito reikalas.
– Kokios mintys kilo tau pačiam kalbantis su seksologe?
– Jų begalės. To paties, beje, klausiau ir aktorių, man buvo įdomu, kaip jie jaučiasi. Iš vienos pusės – informacijos perteklius, iš kitos – truputį liūdna, nes supranti, kiek maži dalykai, kurie įsikala mums į galvą, vėliau gadina gyvenimus. Konkrečiai. Ir tai apsiriboja ne tik lytiniu gyvenimu, bet liečia ir kitas sritis.
Kalbantis su seksologe eilinį kartą aplankė didžiulis nusivylimas vyriškąja gimine ir nuostata, kiek daug priklauso nuo penio.
Kalbėjomės apie tai, kiek daug mūsų gyvenime priklauso nuo sekso, kiek problemų kyla iš neišsipildžiusių intymių dalykų, iš nesusikalbėjimo. Kiek daug dėl to žmonės patiria nesaugumo.
Kalbantis su seksologe eilinį kartą aplankė didžiulis nusivylimas vyriškąja gimine ir nuostata, kiek daug priklauso nuo penio. Yra net penio tvarkaraštis ir atrodo, kad visa vyrų giminė – daugelis – paklūsta savo genitalijoms. Bet juk penis ne pulteliu valdoma mašinos antena!
Du dalykai labiausiai kirto į paširdžius. Pirmas, kad daugelis porų namuose pasiskirsto ne tik buities darbus, bet ir kaip turi elgtis lovoje – pagal tai, kokia tavo lytis. Kas yra vyriška, kas moteriška. Mes prisiimame lyčių vaidmenis. Tačiau kodėl tai negali būti asmeninis reikalas? Susitarimas. Net ir homoseksualios poros analizuoja, kas tu labiau esi santykiuose – labiau vyras ar moteris.
Taip pat mes labai daug kalbėjome apie vyrų problemas ir dar apie tai, kiek mažai yra gerų ginekologų, kurie gali sutvarkyti po gimdymo moterims kylančias problemas. Supranti, kad tai ir vėl sisteminės sveikatos apsaugos problemos. Gydytojai vadovaujasi sisteminiu požiūriu, o ne noru padėti. Kalbantis apie tai apėmė nevilties jausmas.
Jei šis spektaklis paskatins žmones bent jau kalbėtis apie savo problemas, poreikius – tai jau bus gerai. Gal šiuo spektakliu pavyks prisidėti prie sekso kultūros pokyčio? Juk tai visų pirma yra kultūros renginys.
Visa mūsų kūrybinė grupė yra heteroseksualūs žmonės, turintys antrąsias puses. Mes – kaip koks vinilas, viskas pas mus labai paprasta. Bet kūrybos procese teko galvoti, kad reikia kalbėti ne tik apie savo tipo žmones, tačiau apimti platesnį spektrą. Tuo pačiu – nelįsti ten, kur yra ne tavo reikalas.
– Kodėl spektaklio formatas muzikinis ir apie seksą kalbama dainomis?
– Į dainą telpa daug informacijos, o mums buvo svarbu per trumpą laiką perduoti jos kuo daugiau. Yra ir dar viena priežastis. Iš karto aš galvojau, kad mes statysime normalų spektaklį, tačiau jau ilgą laiką dirbame kartu su prodiuseriu, kompozitoriumi Jokūbu Tulaba.
Pastebėjau, kad žmonės, išėję iš „Teatrono“ spektaklių, dažnai kalba apie muziką, klausia, kada spektaklio muzikos galės pasiklausyti internete. Tada ir kilo idėja, kodėl neišnaudojus Jokūbo talento ir nesukurti spektaklio vien tik iš muzikos?
Pagaliau – trečioji priežastis yra ta, kad muzikos, dainų klausytis malonu. Reikėjo atrasti būdą, kaip kalbėti nejaukiomis temomis ir kad žmonės norėtų klausytis. Išsirengti ir vaidinti seksą? Taip, galime, bet tada visiems bus nejauku. O muzikos tu ironiškai nepadarysi. Muzika yra muzika – ji maloni, ji yra abstrakčiausias ir meniškiausias menas, raktas pasiekti žmones.
– Spektaklis nėra ilgas, kiek daugiau nei valanda. Kodėl?
– Tikrai ne todėl, kad šia tema nebūtų ko pasakyti. Apskritai „Teatronas“ turėtų vadintis „Vilniaus šortais“ – dėl neilgos trukmės spektaklių. Tačiau ir per gerą valandą tikrai galima pasakyti daug.
Džiaugiuosi, kad surinkome labai gerą kūrybinę komandą – aktoriai Milda Naudžiūnaitė, Roberta Sirgedaitė, Karolis Kasperavičius, Kasparas Varanavičius, jau minėtas Jokūbas Tulaba, taip pat viena įdomiausių šiuolaikinių choreografių Agnietė Lisičkinaitė, dramaturgė Kristina Marija Kulinič.
Labai laukiu premjeros. Tiesą sakant, nežinau, kaip reaguos žiūrovai. Galbūt jie atsistos ir iš spektaklio išeis?
***
Spektaklio „Make love“ premjera gegužės 12 d. Kauno miesto kameriniame teatre, gegužės 13 d. – Menų spaustuvėje Vilniuje, gegužės 19 d. – Elektrėnų kultūros centre.
