Spektaklio scenografė – Ona Juciūtė, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, Kriauklės instrumento autorė — Elena Laurinavičiūtė, šviesos dailininkas – Julius Kuršis, vaizdo projekcijų autorė – Ieva Kotryna Ski, choreografė – Erika Vizbaraitė. Vaidina Rasa Samuolytė, Vitalija Mockevičiūtė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Darius Gumauskas, Povilas Jatkevičius.
Siūlome pokalbį su E.Švedkauskaite, kuri šiais metais buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia 2022 metų režisierė, rašoma pranešime spaudai.
– Spektaklis paremtas dokumentiniais faktais ir tikromis biografinėmis detalėmis. Du šimtai dvidešimt devyni lapeliai, po keturiasdešimt vienerių metų rasti stiklainyje, užkastame po bijūno krūmu. Ketveri metai po Grinkevičiūtės mirties. Būdama dvidešimt trejų ji pradėjo juos rašyti. Neįtikėtinai jaudinantys tekstai. Kokie faktai ir detalės Tau tapo svarbiais ir kodėl?
– Svarbiausias dalykas yra Dalios Grinkevičiūtės šio kūrinio rankraščio atsiradimo istorija. Apskritai visa istorija: kaip jis buvo parašytas ir paslėptas, kaip ir kodėl jo nerado grįžusi po šešerių metų... Ir tai, kad vėliau šį savo kūrinį perrašė jau kiek kitokia kalba, kitokia maniera. Ir kad tas kūrinys „išlindo“ netyčia iš žemės Grinkevičiūtei jau mirus... Šis faktas man pasirodė kaip tam tikras lobio radimas. Norėjosi surasti būdą, kaip kurti apie tai. Mane labai sužavėjo tas faktas, kad šis kūrinys buvo užkastas po bijūnų krūmu. Paveikė ir estetiškai.
Du kūriniai – „Atsiminimai“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – net nesulyginami. „Atsiminimuose“ rašoma viskas, kas prisimenama. Tai yra ir didelė emocinė įkrova, viskas aprašoma smulkiai, nes įvykiai – ką tik nutikę. O jau vėliau, po dviejų dešimtmečių iš esmės surašoma pagrindinė informacija, pavardės, kad būtų tiksliau viskas užfiksuota. Antras kūrinys – daugiau liudijimai. O „Atsiminimų“ rašymas, manau, buvo vienintelė veikla, kad neišprotėtum, nes turi ką nors daryti, kol slapstaisi. Aišku, tai labai „švieži“ prisiminimai.
Mane labai sužavėjo tas faktas, kad šis kūrinys buvo užkastas po bijūnų krūmu. Paveikė ir estetiškai.
Sprendžiau, kaip elgtis su šiuo faktu, nes yra dar gyvų autorės giminių. Tai realūs žmonės. Aš „skolinuosi“ faktą, kad Dalia Grinkevičiūtė turėjo brolį, o jis turėjo vaikų, bet mes padarėme tam tikras prielaidas iš rankraščio, kad galbūt tarp Grinkevičiūtės ir jos brolio nesusiklostė geri santykiai. Bet čia padėjome tašką ir pradėjome meninį tyrimą – nusprendėme kurti fikciją.
– Spektaklio tekstas buvo kuriamas per repeticijas. Kodėl ryžaisi pati imtis šio nelengvo darbo?
– Pradžioje galvojau, kad rašysiu inscenizaciją, bet prasidėjus darbui supratau, kad tai nėra tas tekstas, kurį galima adaptuoti. Tuomet pradėjau ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti šią istoriją. Tapo aišku, kad aš pati noriu tyrinėti šitą tekstą. Man svarbios temos – santykis su tėvais, seneliais, su savo praeitimi, su tautos praeitimi. Jeigu būčiau kvietusi kitą dramaturgą, reikėtų labai specifiškai prašyti to, ko aš noriu. O vis dėl to dramaturgas yra kitas menininkas. Tu negali jam duoti griežto užsakymo, pasakant, kad reikia parašyti tai, ko man reikia.
– Ar Tavo šeimą yra palietusi tremtis?
– Tai, kad mano senelis taip pat buvo tremtinys, labai svarbu. Per šį faktą susisiejau su teksto autore. Senelis liko gyvas, grįžo į Lietuvą, bet aš jo beveik neprisimenu. Jis mirė, kai buvau dvejų metų. Vieną prisiminimą, susijusį su seneliu, „padovanojau“ spektakliui. Įdomu negalėti prisiminti žmogaus, kurio gyvenimo istorija nulėmė ir mano gyvenimą.
– Koks Tavo asmeninis santykis su tremties tema? Dėl ko ši tema iš esmės yra svarbi?
– Kad būčiau nuoširdi, turėčiau pasakyti, kad ši tema man taip pat kelia nevienareikšmiškų minčių. Minėjimai ar atminties saugojimo būdai manęs iš esmės neliečia. Aš negaliu su tuo susitapatinti. Tai yra vyresnių žmonių reikalas. Manau, kad daugeliui mano kartos žmonių tremtis yra tolima. Tai yra kažkas, ką mini vyresni žmonės, susitikę prie paminklų. Teatre apie tai sudėtinga kurti, kad tai netaptų vien šios temos reprezentacija ir kad tai netaptų vien atkartojimu to, kas ir taip žinoma.
Manau, kad daugeliui mano kartos žmonių tremtis yra tolima.
Dėl ko spektaklio išeities tašku pasirinkau visą šį rankraščio „detektyvą“? Dėl to, kad tai yra dramaturgiška situacija. Gali atsirasti žmonių, kurie nebūtinai džiaugiasi tuo, kad jie yra atmenami gyvi, žmonių, kuriems per skaudu tai prisiminti, kuriems prisiminimai sukelia blogas asociacijas, pažadina nenorimus išgyventi jausmus ir t. t. Tremtis teatre dažnai reprezentuojama kaip tam tikras paminėjimas, bandymas atkurti vaizdinius, bet man tai atrodo ir nebeįdomu, ir meniškai nebereikalinga. Žiūrovui reikia jau kažko daugiau. Tai reiškia, kad šią temą reikia analizuoti jau dabartyje.
– Ar susimąstei, tarkim, apie tokias paraleles? Dalia Grinkevičiūtė, būdama Tavo metų, dvidešimt devynerių, jau buvo patyrus tokius išbandymus: 1941 – tremtį į Altajaus kraštą, vėliau – į Trofimovską (Jakutijos šiaurė). Po pabėgimo į Lietuvą 1950 suimta ir kalinta Suchobezvodnojės (Gorkio sritis) kalėjime, 1953 ištremta į Jakutską...
– Kai pirmą kartą skaičiau, buvo mintis parašyti kino scenarijų pagal šią istoriją. Ir tai bandžiau daryti karantino metu, bet aišku, man nepavyko, neturėjau tam įgūdžių. Idėja liko neišplėtota. Bet tuomet skaitydama ir suvokiau, kad Grinkevičiūtė buvo dvidešimt trejų metų mergina, kai jai teko savo rankomis laidoti motiną... Daliai iš antro karto pavyko pabėgti iš Sibiro. Kažkokiu būdu ji sugebėjo ne tik pabėgti, bet ir sergančią motiną išgabenti iš ten. Iš pradžių su ja slapstėsi... Po mamos mirties ją laidojo namo rūsyje, pati iškasė kapą... Šie faktai mane emociškai labai stipriai veikė. Tai – vienas ryškiausių patyrimų skaitant šitą knygą. Tai yra susitapatinimas – o kas, jeigu man reikėtų taip padaryti? Ar aš pajėgčiau? Šioj istorijoj labai ryškiai mačiau Grinkevičiūtės kelią – ji, tokia jauna, tiek visko daug išgyveno. Lyginau savo ir jos likimus. Apie tai buvo eskizinis „Fossilijos“ tekstas lapkričio mėnesį vykusioje „Versmėje“. Jis buvo parašytas per tokią perspektyvą – ji ir aš, aš ir ji.
Ruošdamiesi šiam spektakliui visi skaitėme profesorės Danutės Gailienės tekstus, kurie tyrinėja okupacines traumas. Ir iš tikrųjų, tu negali nuspėti, kaip tas išgyvenimas persiduos tolimesnėms kartoms. Vieniems tai išugdo labai didelį atsparumą, kitiems – jautrumą, bejėgystės jausmą... Dėl to turbūt ir tyrinėja mus kaip visuomenę, nes yra skirtingų prisitaikymų prie gyvenimo po tokių istorijų.
Ruošdamiesi šiam spektakliui visi skaitėme profesorės Danutės Gailienės tekstus, kurie tyrinėja okupacines traumas.
– Tekste yra trys sluoksniai – šiandien vykstantys žmonių dialogai, Grinkevičiūtės originalūs intarpai, bandymas „nupiešti“ pačią Grinkevičiūtę...
– Taip, konstrukcija trinarė – šeimos pasakojimas, kuris vyksta čia ir dabar, Dalios Grinkevičiūtės tekstų ištraukos ir mano tam tikri vaizduotės konstruktai, tam tikros asociacijos, tekstai, kurie gimsta mąstant apie Grinkevičiūtės geografinę vietovę, kurioje ji turėjo ištverti. Ir iš to gimstantys jūros, vandenyno, kūno vaizdiniai, kurie ir yra ta trečia tekstų dalis. Nė vieno iš šių tekstų nesinori pašalinti, visi iš jų turi būti. Bandymas nutapyti Grinkevičiūtę gal atsiranda visų šių tekstų jungtyje. Tiek daug skaitant šio kūrinio rašymo manieroje neišvengiamai atsispindi tam tikra įtaka, kai kurie vaizdai gimę iš Grinkevičiūtės vaizdų. Kaip po rudeninio skaitymo gražiai suformulavo Rasa Samuolytė, tai yra noras pratęsti bangą, kurią ji sukėlė manyje. Noras tapti kita banga. Nesinori sustabdyti ir užrakinti Grinkevičiūtės jos laike, norisi, kad tai prasitęstų į šiandieną.
– Tekste rašai, kad tai nėra istorinė rekonstrukcija ar objektyvi tiesa. Kas yra objektyvi tiesa šiandien?
– Taip rašau dėl to, kad mes „simuliuojame“ Grinkevičiūtės sūnėno šeimą. Negali rašyti, kad taip buvo, nes galiu įžeisti jo šeimą. Kažkokie giminės yra, bet aš sąmoningai nubrėžiau tam tikrą ribą priešais tuos, kurie gali ką nors pasakoti.
– Fosilija – tai suakmenėjusi, suanglėjusi, mumifikuota arba sušalusi organizmų mikro ir makro liekana. Kokius atspaudus ar veiklos pėdsakus ji atspindi Žemės sluoksniuose? Gal galėtum dešifruoti šį spektaklio pavadinimą?
– Mums fosilija turi skirtingas reikšmes. Pirmiausia tai yra objektas, iškastas iš žemės (mūsų atveju, – stiklainis), įspaudas kažkokios veiklos (mūsų atveju, – tremtis) tautos kūne. Spektaklyje naudosime kriauklę kaip instrumentą. Tai yra nuoroda į rastą seną instrumentą. Šioje kriauklėje išdurtos trys skylutės, ji gali leisti įvairius garsus. Tai yra seniausias instrumentas, kuris irgi yra fosilija. (Tai ypač retas paleolito laikotarpio kriauklinio pučiamojo rago pavyzdys – 17 000 metų senumo kriauklė – D. Š.)
Mums fosilija turi skirtingas reikšmes.
Pučiant į mūsų kriauklę tas vos vos girdimas garsas man taip pat metaforiškai susisieja su šia tema – tai yra aidas to, apie ką mes mąstome. Ne tos tremties garsas, bet aidas.
– Kaip suvokei šią medžiagą, kaip pavyksta nuo jos atsitraukti? Turinys – ypatingo sudėtingumo ir be galo jaudinantis.
– Emociškai sunku būti šioje temoje, sunku skaityti tekstą. Apie tai ir „Fossilijos“ tekste rašau, kad jeigu tu nori ką nors padaryti su tuo tekstu, jį turi ne tik skaityti, o įsigilinti į jį. Nes vos tik pradedi skaityti, tave užplūsta tai, kas įkrauta tame tekste. O kad žmogui reikėjo tai išgyventi, labai sunku suvokti. Tai nėra pirmas spektaklis, kurio temoje taip stipriai gyvenu.
– „Aš ėmiau vengti traukinių. Kelionė traukiniu tapo nepakeliama. Traukinio pajudėjimas iš vietos man sukėlė panikos priepuolį. Tas trūktelėjimas.“ Kaip Tave pačią veikia šie įvaizdžiai?
– Rašymo procesas man nėra įprastas, nes iki šiol aš niekad to taip nuosekliai nedariau. Šiek tiek rašiau, bet ne tiek ir ne tokio sudėtingumo. Tie vaizdiniai, matyt, sukaupti iš skaitymo, kai esi temoje, jie išnyra. Kiekvienas patyrimas savaip transformuojasi ir virsta tekstu. Viena vertus, aš rašau, kita vertus – ne aš, o tai, kas yra sukaupta manyje, kas giliai nusėdo mano smegenyse ir susidėjo į vientisą tekstą.
– Kaip pasirinkai savo kūrybinę komandą? Kodėl būtent šie aktoriai?
– Šiuos aktorius rinkausi kaip šeimos įvaizdį. Šiek tiek lyginau su savo šeima, ieškojau aktorių, kurie primintų mano tėvus. Žinojau, kad tai turi būti šeima, o šalia – žmogus, tyrinėtojas, atstovaujantis ir mane, ir pačią Grinkevičiūtę. Žinojau, kad man reikia šeimos modelio – tėvai, du vaikai ir dar vienas žmogus šalia. Stengiausi juos parinkti ir vizualiai, ir pagal charakterius.
– Kaip dirbate? Ar skiriasi darbo principas nuo anksčiau kurtų spektaklių?
– Skiriasi. Niekada dar taip nekūriau: atnešu parašytas scenas ir bandome, kuriame etiudus, ieškome per asociacijas. Toks sintetinis kūrimo būdas, skirtingos strategijos... Kartais būna net taip, kad kuriame etiudus tam, kad vėliau galėčiau tekstą parašyti. Labai nustebino ir pradžiugino, kad aktoriai patys pradėjo nešti pasiūlymus. Tai įrodymas, kad jiems svarbu. Kol kas man kiekvienas procesas naujas.
– Spektaklis kuriamas išskirtinai šiuolaikinėmis priemonėmis. Nuo ko tai priklauso?
– Apie šį spektaklį pradėjau mąstyti atsispirdama nuo to, kad manęs nežavi ir kaip menininkę erzina nuolatiniai tie patys įvaizdžiai, kurie yra naudojami kine, kuriant filmus šia tema. Tai yra, tam tikros schemos, tam tikri vaizdai, kaip, pavyzdžiui, Nidos kopose vaidinamas Sibiras, nes nėra galimybės kitur filmuoti, skarmalai, ištepti veidai, kančia, – visa tai lyg bandymas tai daryti holivudiškai, siekiant emocinio poveikio... Iškart atsispyriau – noriu padaryti kūrinį be viso to. Ir kaip tada papasakoti nebandant iliustruoti tremties patirties? Dėl to mes naudojame ir daug videomeno, daug mąstome ir apie tai, kaip, tarkim, nufilmuoti nenaudojant lokacijų, gamtos, neimituojant šalčio... Dėl to man labai naudinga dirbti su choreografe (Erika Vizbaraitė), kuri, beje, visiškai neseniai buvo perskaičiusi šią knygą. Ji labai nustebo, kai jai paskambinau ir pakviečiau dirbti kuriant šį spektaklį. Ji sako, kad kai perskaitė Grinkevičiūtę, daugiausia svarstė apie kūną: ką mes turėtume daryti, kaip tas mūsų kūnas, dabar gyvenantis, neturėdamas tokios baisios atminties, pašiurptų? Kaip mes galėtume priartėti prie to, nes mes visi bandome galvoti, o kaip visa tai buvo.
Apie šį spektaklį pradėjau mąstyti atsispirdama nuo to, kad manęs nežavi ir kaip menininkę erzina nuolatiniai tie patys įvaizdžiai, kurie yra naudojami kine, kuriant filmus šia tema.
Galėčiau kalbėti tradicine teatro kalba, nes ją suprantu, netgi mėgstu, bet negaliu tiek sau leisti, nes tuomet atrodys, kad ne tam kuriu. Labiau kuriu tam, kad priversčiau save kažką atrasti.
– Ar tavo tikslas šią temą pristatyti, ar teigti tam tikras nuostatas? Grinkevičiūtės pagrindinė misija rašant „Atsiminimus“ buvo gyvenimo vertės atradimas. O kokia šio spektaklio misija?
– Ieškau supratingumo, noriu surasti būdą padėti sau suprasti tuos, kurie yra arčiau tų įvykių. Suprasti – reiškia priimti, nepykti, neatmesti, dėl to, kad tie žmonės uždari, nenori pasakoti, nenori tų istorijų prisiminti. Noriu suprasti tą grupę žmonių, kurie atšiaurūs, nekalba, nemini šio reiškinio.
– Prieš tremtį į Sibirą, kai Dalia Grinkevičiūtė mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, tėtis ją supažindino su teatru ir opera, kurie visą gyvenimą liko jai įkvėpimo šaltiniu. Ar apie tai galvoji? Šis darbas – lyg savita dovana jai.
– Dalia Grinkevičiūtė iš tikrųjų labai mėgo operą, tą reginį, kuris tikrai įtraukia. Tas tarpukario teatras!.. O kaip ji pasakoja apie Omsko operą! Panašu, kad ji tame „kitokiame pasaulyje“ rado tam tikrą priebėgą. Teatre visiškai kitokia realybė, nerodanti pliko skausmo. Ją labai gerai suprantu.
Per skambu sakyti, kad aš jai galiu įteikti dovaną. Tai aš gavau dovaną iš jos.
– Kas vyksta su žmonėmis, kad jie nenori atsiverti, yra nekalbūs, nors daug patyrę?
– Iš naujo galvoti apie baisius išgyvenimus sunku. Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrino tremtiniai labai greitai tapo niekam neįdomūs. Jie dalyvavo Sąjūdyje, bet po Nepriklausomybės atkūrimo pasaulis taip greitai veržėsi į priekį... Devyniasdešimtaisiais pradėjo suktis mafija... O tremtiniai liko nuošaly. Jie liko neišsakytam skausme, niekas jų nebeklausė, jų istorijos niekam nebuvo aktualios. Šie žmonės tarytum „suplaukė“ į kažkokią salą. Lietuvoje jiems daug kas tapo svetima. Neužilgo jie nebeatpažino Lietuvos, už kurią ir dėl kurios tiek daug paaukojo. Dėl to ir įvyko šis užsisklendimas.
Eglės Švedkauskaitės režisuojamo spektaklio „Fossilia“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks balandžio 21, 22 ir 23 dienomis.