Pagrindinė spektaklio tema – Violenos pasiaukojimas, susitapatinimas su Kristumi per jo žmogiškąjį atjautos pavidalą: bučinys, kurį ji skiria raupsuotajam, yra sąmoningas kančios ir pasiaukojimo pasirinkimas. „Apreiškimas Marijai“ kuriamas LNDT bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru.
Spaudos konferencijoje paklaustas apie jo spektakliuose vis pasikartojančius žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus, režisierius sakė: „Negali praeiti pro šalį, nes tos temos yra, jos skauda. Žvilgtelėjus atgalios, nežinau savo spektaklio, kur nebūtų tų temų – visuose kūriniuose, kurių imdavausi, aš atrasdavau dvasios gyvenimo sudėtingumą ir svarbą. Kažkokio nušvitimo nebuvo – kaip gyveno velnias manyje, kaip ir gyvena“.
J.Vaitkus teigia, jog pjesės „Apreiškimas Marijai“ tema yra universali. „Čia ir Dievas, ir velniškasis pradas yra labai arti. Tos temos tiek išsiplėtojusios ir visos suvestos, visos išrištos. Jos tarsi duoda tam tikrus atsakymus, bet kartu tu supranti, jog personažų gyvenimai vyksta toliau“, – teigė režisierius.
„Apreiškime Marijai“ vaidina ne tik scenos meistrai, bet ir jaunieji aktoriai, tačiau pats režisierius to per daug nesureikšmina – jo teigimu, kiekvienas kūrybinės grupės narys visų pirma yra žmogus, o tik paskiau menininkas: „Jei žmogui profesija yra nepagimdyta iš jo vidinio gyvenimo, darosi neįdomu. Visai kas kita, kai matai, jog žmogus gyvena ir supranta, kad be savęs paties jis negali to personažo, kurį kuria, pripildyti gyvastimi“.
Claudelis apie anapusybę tik užsimena, jis koncentruojasi į gyvenimą. Tai gali būti padugnės gyvenimas, bet jis yra būtinas dieviškajam stebuklui, – sakė A.Storpirštis.
Spektaklio scenografas Vytautas Narbutas teigė, jog tik pradėjus skaityti šią pjesę, viduje pajuto pasipriešinimą, tačiau ilgainiui tekstas jį labai įtraukė. „Toji dvasinė kelionė labai suskambėjo mano sieloje. Kalbėjimą apie du pasaulius – gyvenimo ir anapusinį – scenografijoje norėjosi perteikti netiesiogiai. Tai kartu ir dviejų pasaulių harmonija, ir disonansas“.
Aktorius Ainis Storpirštis sakė, jog prieš metus susipažinus su Jonu Vaitkumi apėmė keistas jausmas, tarytum jis jį būtų jau seniai pažinojęs. „Esu labai dėkingas ir Jonui, ir gyvenimui, ir Claudeliui. Viena mano svajonių buvo dirbti su J.Vaitkumi vienoje scenoje. Dėl to esu labai laimingas“.
A.Storpirštis pasakojo, jog pirmą kartą skaitydamas pjesę jis juokėsi ir manė, jog režisierius statys komediją – vėliau, supratus, jog klydo, buvo gėda. „Claudelis apie anapusybę tik užsimena, jis koncentruojasi į gyvenimą. Tai gali būti padugnės gyvenimas, bet jis yra būtinas dieviškajam stebuklui. Tai žadina tavyje meilę, atvirumą, žmogiškumą“, – sakė aktorius.
Tikiu, kad žmogus ateina į gyvenimą ne šiaip sau, kad mes ateiname su kažkokia užduotimi, – teigė A.Ravdo.
Jam antrino ir aktorė Agnieška Ravdo: „Kol esi jaunas, kiekvienas tau, rodos, perša skirtingas nuomones, o šita medžiaga sustato viską į savo vėžes. Tikiu, kad žmogus ateina į gyvenimą ne šiaip sau, kad mes ateiname su kažkokia užduotimi. Todėl gyvenime labai svarbu atrasti savo kelią ir gyventi vieniems dėl kitų“, – teigė ji.
Aktorius Marius Mielūnas tvirtino, jog „Apreiškimo Marijai“ statymas pakylėjo į nuo buities apvalytą būseną: „Neįsivaizduoju, kas bus, kai visa tai pasibaigs. Ši medžiaga taip įtraukia, jog eini gatve ir galvoje skamba citatos“.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė tvirtino, jog šis spektaklis ir jo kūrybinė grupė teatrui grąžina transcendentinį matmenį. „Gyvenimo klausimai, problemos, su kuriomis susiduriame, apsiriboja materialybės horizontu – rodome labiausiai sukrečiančius epizodus, mirties kultūros ženklus, net nesistengdami žengti mažo žingsnelio gėrio ir grožio link“, – sakė aktorė, įsitikinusi, jog šis spektaklis kalba apie slėpinį, amžiną žmogaus likimą.
Panašios nuomonės laikėsi ir aktorius Vytautas Anužis: „Šiandien tiek daug beverčių dalykų sukasi teatro lauke. Socialinis teatras užkeltas ant altoriaus, jau meldžiamasi, o man atrodo, kad socialiniame teatre gali ratus apeiti ir sugrįžti į tą pačią vietą, sprendimai, kuriuos ten randi, yra seklūs“, – sakė aktorius, pabrėždamas, kad teatras visų pirma turi kalbėti apie egzistencines problemas.
