„Tariamas ligonis“– paskutinė didžiojo prancūzų komediografo pjesė, kurią šis parašė sunkiai sirgdamas.
„Kalba apie patį kūrybinį procesą būtų ilga. Kodėl pasirinkau tokį kūrinį? Aš manau, kad Moljeras yra vienas didžiausių pasaulio komediografų.
Taip pat manau, kad mums trūksta giedros nuotaikos, juoko, saulės, tai – kaip antidepresantas, koks ir yra Moljeras.
Juolab kad jis – kontroversiška asmenybė. Nors pats rašė komedijas, tačiau gyveno siaubingą asmeninį gyvenimą. Nuolatos riejosi su perpus jaunesne žmona, jo vaikai mirė vienas po kito.
Moljeras pripažinimą įgijo labai sunkai, dažnai scenoje buvo apmėtomas supuvusiais obuoliais, bet rezultatas – jis tapo karaliaus Liudviko XIV globotiniu, vaidino jo rūmuose. Šlovės viršūnėje, vaidindamas ketvirtą „Tariamo ligonio“ premjerą, autorius viduryje spektaklio mirė“, – sakė I.Paliulytė.
Režisierė sako, kad pjesėje yra labai daug šiuolaikiškumo.
„Moljeras šaiposi iš medicinos, iš žmonių godulio, iš noro atkreipti į save dėmesį“, – kalbėjo I.Paliulytė.
Pjesė „Tariamas ligonis“ Paryžiuje buvo suvaidinta 2200 kartų, tai – pjesė, kuri buvo pristatoma pirmuoju numeriu visose Moljero suburto teatro gastrolėse.
„Todėl ir galvoju, kad niūrioje mūsų politinėje ir gamtinėje padangėje saulės tikrai reikia. Moljeras ir yra saulė“, – kalbėjo režisierė.
Spektaklio režisierė šmaikščiai perrašė „Tariamą ligonį“, pagrindinį vaidmenį patikėdama pačiam Moljerui.
Veiksmas vyksta ir dramaturgo namų aplinkoje, ir teatro scenoje, kur jis įkūnija „Tariamo ligonio“ personažą Arganą. Tokiu būdu režisierė, pati būdama aktore, siekia atskleisti ir sudėtingą aktoriaus prigimtį per asmeninę autoriaus dramą.
Spektaklyje ryškios dvi paralelės – žmogaus, besiblaškančio tarp idealų, ir gyvenimiškos realybės.
Tiesa, kalbėti apie galutinį rezultatą, pasak I.Paliulytės, yra keblu, mat jį režisierius visad regi kitaip.
„Bet tai yra padarytas didžiulis darbas ir mano, ir visos kūrybinės grupės. Turėjau puikią kūrybinę grupę, kuria visiškai pasitikiu.
Kartu dirbo kompozitorius Raigardas Tautkus, kuris žongliruoja muzikiniais žanrais, kurio rankose prabilo barokiniai instrumentai. Baroko epocha, kur visko – puošybos, farso – yra per daug. Spektaklyje skamba ir tango, ir valsas, ir operetė, o mes juokiamės, kol pilvai plyšta“, – kalbėjo kūrėja.
Atspindėti baroko epochą – tokia užduotis teko dailininkei-scenografei Kotrynai Daujotaitei, o choreografė Marija Baranauskaitė daug dirbo su aktorių judesiais.
„Man labai norėjosi, kad būtų daug žaidimų, farso elementų, triukų. Galiausiai spektaklyje jaunieji aktoriai skraido teatro palubėje. Barokas – beprotiška epocha, epocha, kurios metu atsirado tokia sąvoka kaip etiketas“, – sakė I.Paliulytė.
Prieš prasidedant repeticijoms, spektaklio aktoriai dalyvavo šiuolaikinės klounados trenažuose.
„Perrašiau pjesę, o penkios scenos yra mano sumąstytos. Reikėjo parašyti begalę medžiagos, tyrinėti Moljero gyvenimą, o paskui prasidėjo darbas su kūrybine grupe.
Dirbom ilgai ir kruopščiai, o didžiausias mano noras matyti ne atpažįstamus aktorius, kurie vaidina organiškai ir gražiai, bet kad jie kurtų personažus. Kad tai būtų išdidintos ydos. Aktoriai gerai dainuoja, o jaunieji aktoriai puikiai valdo kūną. Malonu dirbti su žmonėmis, kurie nori žaisti, stengiasi, nebijo apsiversti ore ir iš meilės skraido padangėm“, – sakė I.Paliulytė.
Moljero ir Argano vaidmenis atlieka aktorius Kęstutis Povilaitis. Ryškius, charakterinius personažus įkūnija Martyna Gedvilaitė, Inesa Paliulytė, Ugnė Žirgulė, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Andrius Gaučas, Arnas Ašmonas, Egidijus Stancikas, Gintautas Bejeris, Henrikas Savickis, Gytis Laskovas, Nijolė Lepeškaitė, Arūnas Stanionis bei „Mano teatras“ auklėtinės Greta Dobožinskaitė, Austėja Vikonytė, Luiza Aarflot.
Spektaklio premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre – vasario 3, 4, 13 dienomis. Vasario 4 dienos rodymas pritaikytas žmonėms su klausos negalia.
