Plačiau apie spektaklį, jo prasmę bei atsiradimą pasakoja „Meno artelės“ vadovė ir spektaklio režisierė Laura Šakurskytė-Žilinskienė bei jos kolegė režisierė Aistė Rekašiūtė. Savo įspūdžiais pasidalijo ir moksleivės iš Klaipėdos „Vydūno“ gimnazijos Meda Ostrianicaitė ir Elzė Vainoriūtė.
– Kaip kilo idėja pradėti kurti ir statyti spektaklius būtent su „Klaipėdos vilties“ gyventojais?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: 2014 m. „Klaipėdos viltis“ mane pakvietė vienam projektui. Pradžioje turėjau daug abejonių, ar sugebėsiu. Pradėjau klausti bičiulių, ar jie padėtų sukurti muziką, kostiumus. Atsisakė. Ir perspėjo, kad, susidėdama su „tokiais“, pati „tokia“ netapčiau. Gal tai ir buvo pagrindinė priežastis ten „nueiti“ iš principo, iš smalsumo.
Pirmasis apsilankymas buvo labai įdomus – net neįsivaizdavau, kur einu, kokie tie aktoriai ir ar su jais susišnekėsiu.
Tačiau mane pasitiko aktorius Tomas – lengvai bendraujantis, linksmas, nuoširdus. O mano galvoje – abejonė: „Negaliu tikėti, ką jis šneka – juk jis turi sutrikusio intelekto negalią...“
– Kas privertė Jus pasilikti?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Jų nuoširdumas, nesuvaidinta meilė ir tas jų gyvenimo sąlygų neatitikmuo – sienos nusilupusiais dažais, nutrupėję laiptai, sulūžusios durys – galutinai padėjo apsispręsti, kad noriu likti su jais ir parodyti žmonėms, kad jų nėra ko bijoti. Juk dažniausiai bijom to, ko nežinom.
Pastačius pirmą spektaklį, paklausiau ,,Vilties“ aktorių: „Kokia jūsų svajonė?“
Tomas atsakė: „Mes norim, kad mūsų spektaklį pamatytų kuo daugiau sveikų žmonių, nes tik tarp jų ir mes jaučiamės sveiki.“ Tuomet supratau, kad čia turiu daug ką nuveikti.
– Ar yra dalykų, kurių išmokstate iš šių aktorių?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Esu labai emocionali – kai įsijaučiu į repeticiją, vis garsiau pasakau: „Kur eini? Ar gali pastovėti? Ką sakai?“
Kartą viena aktorė jautriai sureagavo ir išbėgo iš scenos. Puoliau vytis, atsiprašiau, pažadėjau, kad kalbėsiu tyliau, kad „aš nepiktai...“ Tuomet pagalvojau, kad – o jei šią patirtį parsinešiu į savo šeimą, prieš šaukdama ant savo vaiko, pirmiausia įkvėpsiu, iškvėpsiu ir gražiai paprašysiu. Ir, žinokit, suveikė!
Galiu pasakyt, kad jie – meilės mokytojai. Visuomet laukia, pasitinka, apkabina, pasako „kaip pasiilgom“, „gražiai atrodot“, „ačiū, kad esate su mumis“. Mokyklose ar kituose kolektyvuose beveik niekada to neišgirsi. Kartais pagalvoju, kurie iš tiesų esame „nesveiki“.
-
Ar esame panašūs į skandinavus? Gyvenimas su negalia Lietuvoje ir Švedijoje
-
Kodėl žmonėms su negalia išskristi atostogų paprasčiau nei nuvykti į polikliniką?
-
Per dieną – dar 11 laimikių: Lietuvos neįgalieji sportininkai Tailante šluoja medalius
-
Ar žinote, kaip prekes parduotuvėje atskiria neregintis žmogus?
Aistė Rekašiūtė: Iš teatro ,,Drugelis“ aktorių bei moksleivių išmokau daugybę dalykų. Atrodo, kad tiek moksleiviai, tiek teatro aktoriai papildo vieni kitus ir tai suteikia bendrą vidinį džiaugsmą.
Jau keletą metų esu pažįstama su šio teatro aktoriais, kurie – labai jautrūs, nuoširdūs ir geri žmonės. Jie pastebi kiekvieną aplink save ir mato pačias geriausias kiekvieno asmens savybes. Jie pastebi, kai man būna blogai, kai stresuoju (ypač prieš premjerą), paklausia, kaip jautiesi, apsikabina, padeda. Taip jie ir mane, ir moksleivius moko būti jautresniais ir nuoširdesniais pasauliui, kuris juos supa.
– Kas, Jūsų nuomone, yra labiausiai įsimenama spektaklio metu ar jau po jo premjeros?
Aistė Rekašiūtė: Man atrodo, kad spektakliai niekada nesibaigia tuo momentu, kai žiūrovai atsistoja ir pradeda ploti – jie tęsiasi ir po pasirodymo. O svarbiausia spektaklio dalis – refleksija.
Kaip tik neseniai turėjau pokalbį su moksleiviais, kurie vaidino. Mes visi kartu kalbėjome apie spektaklį, kaip mums sekėsi. Kalbėdama asmeniškai su kiekvienu mokiniu, suteikiau jiems galimybę atsiverti apie patyčias, įvairias šeimos ar kitas problemas. Bandžiau kiekvienam suteikti viltį ir kiekvienu pasidžiaugti, leisti jiems pajausti, kad jie yra priimti tokie, kokie yra iš tiesų.
Manau, kad tokie maži žingsniai ir pokalbiai gali pakeisti žmonių požiūrį į tam tikras problemas, bendruomenes ir tokiu būdu prisidėti prie bendros gerovės.
– Pasidalinkite spektaklio statymo procesu.
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Šiais metais Klaipėdos Vydūno gimnazijos teatro mokytoja Karolina Remeikienė pašnekino 8 klasės mokinius ir visa klasė, net 30 žmonių, sutiko! Pagalvojau, kad šiam sumanymui įgyvendinti reikia daugiau pagalbos, nes pastebėjau, kad mokiniai nori greitai, neaukojant papildomo laiko turėti rezultatą.
Man ir teatro mokytojai Karolinai į pagalbą atėjo Aistė Rekašiūtė – ji pagal mokinių amžių pritaikė scenarijų, sugalvojo masines scenas, kartu ieškojome režisūrinių sprendimų. Mat vienu metu užimti 36 aktorius, kuriems nuo 14 iki 18 metų, – rimtas iššūkis.
Spektaklį pastatėme per 3 mėnesius. Ir stebuklas – nepabėgo nė vienas aktorius. Mane labai nustebino 8-okų branda: tokių atsakingų, principingų ir reikalo esmę suprantančių 14-mečių nebuvau sutikusi, o čia – visa klasė.
– Ką jautė aktoriai, suvaidinę šį spektaklį?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Visi aktoriai jautėsi pakylėti. Kai paklausiau, ar jie supranta, ką jie padarė ir koks šio spektaklio tikslas, 8-okai atsakė, kad „čia – apie mus visus, kurie bijome to, ko nežinome; kad mes labai skubame klijuoti vieni kitiems lipdukus, pasmerkti kitą, paniekinti, nurašyti“.
Šių žmonių kasdienybė nėra labai turininga: dėl neįgalumo jų nepriima į darbą, jie gali studijuoti tik keletą specialybių. Teatras ir jo repeticijos, spektakliai, gastrolės – vienas iš būdų pasižmonėti, praskaidrinti kasdienybę.
Moksleivė Meda Ostrianicaitė: Labai mėgaujuosi kiekviena repeticija. Buvo ir sunkių dienų, bet manau, kad visi sunkumai mus dar labiau suvienijo, o kiekviena pažintis atnešė naujų patirčių. Esame režisierėms labai dėkingi už darbą, kantrybę ir pasitikėjimą.
Su „Drugelio“ teatru įgavome ypatingą patirtį – kiekvienas jo narys yra ypatingas, turi savo pomėgių, talentų. Po bendros veiklos visi pakeitėme požiūrį į juos ir supratome, kad jie niekuo nesiskiria nuo mūsų, todėl suvokėme, jog šį požiūrį reikia skleisti visiems.
Moksleivė Elzė Vainoriūtė: Statyti šį spektaklį buvo tikrai įdomi patirtis. Iš pat pradžių tai skambėjo labai paprastai: „Kas čia tokio sudėtingo pastatyti spektaklį su neįgaliaisiais?“
Bet buvo ir sunkumų, kuomet reikėjo padėti, suprasti, būti kantriems. Buvo ir linksmų akimirkų, kai vieni su kitais šiltai bendravome, vieni kitiems padėjome, vienas kitą palaikėme. Šis projektas man suteikė galimybę dirbti su sutrikusio intelekto žmonėmis ir suprasti, kad jie ne ką prastesni už „mus“.
Ačiū „Drugelio“ teatrui, kad suteikė galimybę susipažinti su tokiais žmonėmis, išgirsti jų istorijas ir kartu kurti nuostabius dalykus!
– Ar sutiktumėt, jog buvimas teatre šiems žmonėms – vienas geriausių būdų plėsti akiratį, patirti įvairių emocijų?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Šių žmonių kasdienybė nėra labai turininga: dėl jų neįgalumo jų nepriima į darbą, jie gali studijuoti tik keletą specialybių. Teatras ir jo repeticijos, spektakliai, gastrolės – vienas iš būdų pasižmonėti, praskaidrinti kasdienybę, papildyti emocinį bagažą.
Nesinori verkšlenti, bet žmonių požiūris į neįgalius – vis dar stigmatizuotas. Galbūt jie neina į spektaklius, bijodami „užsikrėsti negalia“, galbūt jiems atrodo, kad bus „per sunku“, sukels per daug emocijų. Teko griebtis visokių gudrybių – kviesti garsius atlikėjus, statyti su profesionaliais aktoriais, o šįkart – mokinius.
Nesinori verkšlenti, bet žmonių požiūris į neįgalius – vis dar stigmatizuotas. Galbūt jie neina į spektaklius, bijodami „užsikrėsti negalia“.
Aktoriai scenoje jaučiasi puikiai. Jaučiasi reikalingi. Stengiuosi atskleisti jų „supergalias“. Geriausias komplimentas jiems iš žiūrovų: „Jei būtumėt nepasakiusi, kad vaidina neįgalūs, būtume net nesupratę.“
– Ką norėtumėte patarti žmonėms, kurie atšiauriai žiūrį į žmones su negalia?
Laura Šakurskytė-Žilinskienė: Aš prieš spektaklius kalbu, kad mes niekada negalime žinote, koks rytojus mūsų laukia. Ne visi aktoriai gimė su negalia: kiti ją įgijo nelaimingo atsitikimo metu ir visam gyvenimui liko su diagnoze.
Prieš įskaudindami, atstumdami „kitokį“, pagalvokim, ar mums patiktų, jei su mumis taip elgtusį. Mūsų, „sveikų“ žmonių, santykiuose pastebiu daugiau melo, netikrumo, nemeilės. O „Drugelio“ aktoriai mus moko, kaip reikia mylėti. Aš juos vadinu angelais, kurie atėjo pas mus, kad pamokytų gerumo.
Aistė Rekašiūtė: Manau, Lietuvoje problema yra ne tik su žmonėmis, kurie turi negalią. Kiekvienam žmogui atšiaurumas ir vengimas ateina iš to, kad mes tiesiog jų nežinom bei nepažįstam. Kuo daugiau tokių žmonių mus supa, tuo labiau pradedame juos priimti, nes jie mums tampa svarbūs ir artimi.
