Būtent šio pasirodymo pagrindu tapo vaistų vartojimo instrukcijos lapelis. Performanso metu žiūrovas nenuklysta į siužeto vingius, draminius išgyvenimus ar peripetijas, vietoje to jis panyra į hipnotizuojantį ritualo pasaulį.
Lyg utopinėje šachmatų lentoje, kurioje žaidžia vien baltos figūros, šviesiais marškiniais ir kelnėmis apsivilkę aktoriai atlieka tiek ligonio, tiek gydytojo vaidmenį. Atlikėjai tampa muzikos instrumentais, savu balsu, skirtingais tonais ir pustoniais varijuojančiais tekstą įvairiomis melodijomis ir ritmais. Naujasis libretas atkreipia mūsų dėmesį į vaistų naudojimo rituališkumą. Žiūrovas susipažįsta su griežtomis vartojimo instrukcijomis, kurios palaipsniui apauga skirtingų emocijų kuriamais išgyvenimais – juoką keičia pagieža, nerimą – pyktis.
Nors įsivaizduoti spektaklį be realaus siužeto ir konkrečių personažų sunku, visgi šiandienos teatras drąsiai imasi naujų sprendimų, net jei tai reiškia dramos teksto atsisakymą. Mūsų trūkinėjančioje, socialinių tinklų „sienas“ primenančioje nuotrupų kupinoje kasdienybėje lieka vis mažiau nuoseklumo. Teatras, savo ruožtu, atsako į aplinkinio pasaulio pokyčius.
„Žmogėjančios“ beždžionės „Telefonų knygoje“
Minėtą J.Miltinio mintį 2010 m. įgyvendino Vidas Bareikis su tuometiniu jo įkurtu teatro judėjimu „No Theatre“, pristatęs spektaklį „Telefonų knyga“. Veiksmą pradėję nuo sąmoningai absurdiškos Stanley Kubricko filmo „2001: Kosminė odisėja“ parodijos, kurioje valgydamos telefonų knygos lapus beždžionės „žmogėja“, vėliau kūrėjai atskleidžia, jog tai – tik spektaklis spektaklyje. Po jo sekė humoro pripildytas jaunos trupės pasirodymas, kuriame, tuo metu dar tik pradedantys aktoriai aktualiai reagavo į savo profesiją, jos keliamus klausimus, sunkumus, esamą pasaulio situaciją. Jie vis spręsdavo, ar likti teatre, ar ne ir vis grįždavo prie telefonų knygos, protarpiais paskambindami atsitiktiniam numeriui ir paklausdami, kada atsiliepęs žmogus paskutinį kartą buvo teatre. Taip, iš juokelio gimusi idėja pastatyti spektaklį „pagal telefonų knygą“, tapo ir pretekstu scenai, ir kiekvienam jaunam menininkui aktualia tema – kiek ne teatro žmonėms šis menas iš tiesų aktualus?
Teatras, savo ruožtu, atsako į aplinkinio pasaulio pokyčius.
Minčių fiksavimas ir remiksavimas – Tim Etchells
Kalbant apie „ne teatro“ žmones teatre, garsios britų trupės Forced Entertainment įkūrėjas Tim Etchells savo spektakliuose yra naudojęs net ne savo paties, o gatvėje nugirstų pokalbių ištraukas. 2014 m. jis pristatė savo monospektaklį „A Broadcast / Looping Pieces“ (angl. „Transliacija / Besikartojančios dalys“). Šio kūrinio esmė – gyvas Etchellso užrašų knygelės puslapių remiksavimas. Spektaklio medžiaga yra jo paties sąsiuvinių, chaotiško raštų rinkinio fragmentiškos idėjos, žodžių žaidimai, „copy-paste“ tekstai iš naujienų reportažų, iškirptos ir įklijuotos citatos tiesiai iš laikraščių straipsnių, nugirsti pokalbiai, ilgesnės istorijos, spektaklių idėjos...
Etchellsas kurdamas dažnai besikartojantį kalbos srautą, spektaklyje vis iš naujo ir iš naujo jį redaguoja, taip sukurdamas naujus dialogus ir prasmes. Daugelį metų užrašų knygoje saugoti tekstai pasiekia teatro sceną. Menininkas pristato spektaklį, kuriame leidžia pažvelgti į savo kūrybinį procesą – būdamas vienas scenoje pjausto atmintį į dalis ir vėl jungia į naujas aranžuotes.
Tekstu atbundantys gyvenimai
Artimas A.Bumšteino vokalinio performanso žanrui galėtų būti prancūzų dramaturgo Joris Lacoste inicijuotas meninis projektas „Encyclopédie de la parole“ (pr. „Žodžio enciklopedija“), paremtas dokumentų rinkiniu, kurį sudaro originalūs kažkur, kažkada, kažkieno lūpose skambėję žodžiai. 2013 m. J. Lacoste su komanda ėmėsi kurti keturių „Chorinių siuitų“ ciklą. Jos visos grįstos tuo pačiu principu: dokumentų, paimtų iš „Encyclopédie de la parole“ garso kolekcijos, atkūrimu scenoje. Projektu siekiama ištirti žodinių formų įvairovę.
Vienas iš spektaklių – „Suite No2“ – panaudoja įvairius ir eklektiškus aktorių balsų skambesius, kurie susijungia į muzikinę kompoziciją. Šiame spektaklyje jau nebe aktoriai suteikia gyvybę balsams, o patys kažkada žodžius tarę žmonės, melodija, unikaliu tonu, savo kvėpavimu grįžta kalbėti iš praeities per aktorių. Kūrinys tampa savotišku dvasių teatru su gyvais vaiduokliais, kurie kalba, šnabžda, šaukia, kreipiasi, juokiasi, pasakoja, aiškina, pamokslauja ir guodžia.
Legendos – Robertas Willsonas ir jo senelė
Na, o pabaigai, kelionėje per pjesės nenaudojančius kūrėjus negalima nepaminėti gyvos vizualiųjų menų legendos, amerikiečio Roberto Wilsono. Du įspūdingus operos reginius Lietuvoje pristatęs režisierius karjeros pradžioje kūrė nebylius performansus, o 1974 m. Italijoje, vėliau ir Prancūzijoje (Paryžiuje) pristatė savo trijų valandų operą (taip pavadintą vien dėl to, kad niekas nerado termino novatoriškam veikalui) „A letter to Queen Victoria“ (angl. Laiškas karalieneim Viktorijai“). 1975 m. Brodvėjaus sceną pasiekęs spektaklis buvo įkvėptas Christopher‘io Knowles‘o, 14 metų berniuko, turinčio autizmo spektro sutrikimų, poezijos.
Pasirodymų Paryžiuje metu, į sceną lipo ir Wilsono senelė Alma Hamilton, kuriai tuo metu buvo 88 metai. Iš pradžių režisierius ją buvo pakvietęs atvykti stebėti premjeros. Kai Alma pagaliau atskrido iš gimtojo Teksaso ir išsilaipino Paryžiuje, ją oro uoste pasitikęs anūkas paklausė, kaip ji jaučiasi, į ką moteris atsakė: „Oi, visai gerai, bet Bobai, tu turėtum žinoti, kad per dieną turiu išgerti penkias tabletes, kad išgyvenčiau. Trys diabetui, dvi vitaminų, viena kraujospūdžiui... Be jų aš tiesiog susmukčiau.“ Tuomet Wilsonas paklausė, ar ji norėtų dalyvauti spektaklyje ir Alma sutiko, o anūkas jai patarė scenoje pasakyti tą patį „monologą“ apie vaistus. Ir ji iš tiesų pasirodė scenoje, apsirengusi kaip karalienė Viktorija. Kaip pasakoja legenda, Alma Paryžiuje tapo „didžiuliu hitu“.
Kaip ir šiame pasakojime, ir mūsų kasdienybėje, taip ir „Big Pharma“ performanse – viskas nuo tabletės, iki tabletės.
