Spektaklio personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo: „Nėra dokumento – nėra žmogaus“.
„Auksinis drakonas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphennigo pjesę, kurioje dominuoja migracijos tema. „Ši pjesė mano stalčiuje guli jau nuo 2010-ųjų. Vis užklysdavo mintis dėl jos perkėlimo į sceną, tačiau migracijos tema tuo metu pas mus buvo tik menama, tuo žmonės nekvėpavo. Dabar tai yra pasikeitę – Lietuvą atranda vis daugiau žmonių. „Kaip priimti kitokį?“, kad ir paprastame lygmenyje, šis klausimas iškyla vis dažniau“, – apie pjesės pasirinkimą pasakoja A.Jankevičius.
Spektakyje atkreipiamas dėmesys ne tik į pačių migrantų istorijas, tačiau ir į visuomenės elgesio modelį bei žmogaus prigimtyje užkoduotą stebėtojo vaidmenį: pramogų troškimą, paskalas ir lyg greitą maistą vartojamus, stebimus kitų žmonių gyvenimus. „Žmogus negali gyventi be stiprių pojūčių ir emocijų, kaip įsimylėjimas, kelionės ir t.t. Tą jausmų injekciją galima panaudoti dvejopai: savęs formavimui arba tiesiog, kaip maistą. Per tokį nutukusį europietišką gyvenimo būdą būtent ir pasakojama nelegalių migrantų išlikimo istorija. Žmonių, kurie teisiškai net neegzistuoja“, – tragikomedijos temą komentuoja „Auksinio drakono“ režisierius.
Pasak režisieriaus migracijos tema pjesėje atskleidžiama neįprastai – per mitologinį šydą, kuris turi pasakinių ir juodojo humoro motyvų. Nors kūrinio problematika yra pažįstama daugeliui, kūrėjas kvestionuoja galimų pokyčių migracijos tema tikimybę. „Radikalėjimas į vieną ar kitą pusę vyksta anapus mūsų burbulo ribų. Ši segregacija, mano galva, yra labai pavojinga uždelsto veikimo bomba, tačiau nepaisant skambių politikų pasisakymų ir diskusijų, šios dvi „stovyklos“ niekada taip ir nesusitinka, dėl ko ir toliau gyvename iliuzijų pasaulyje. Kas turi atsitikti, kad atsirastų žmogiška, empatiška jungtis?“, – retoriškai klausia Agnius.
„Žmogus yra toks padaras, kuriam patinka gyventi taip, kaip yra pripratęs. Tam, kad jis padarytų daugiau dėl kito, manau, jis pats turi būti sužeistas, žinantis, kas yra kito skausmas“, – iškeltą retorinį klausimą garsiai apmąsto kūrėjas.
„Drįstu teigti, kad tai bus iš aktorinė pusės ryškus reginys, kurio metu galima prisiliesti prie to, kas gali būti įvardijama kaip atjauta“, – pokalbį užbaigia „Auksinio drakono“ režisierius A.Jankevičius. Spektaklyje vaidina: Goda Piktytė, Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Mindaugas Gargasas ir Karolina Jablonskytė. Muziką kūrė Simonas Gilys, pjesę iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė.
Spektaklio prodiuseris – Teatras „Mens publica“, koprodiuseriai: VDU teatras ir Kauno miesto kamerinis teatras. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
