– Kaip atsiradote teatre MI?
– Kaip ir daugelis kitų. Šiam teatrui buvo renkami aktoriai, tad nuėjau į atranką ir jau ketveri metai kaip esu šiame teatre.
– Kaip nusprendėte statyti spektaklį pagal Horace'o McCoy'aus romaną „Nuvarytus arklius nušauna, ar ne?“?
– Tiesą sakant, medžiagą man pasiūlė teatro MI įkūrėjas Michailas Mitroninas. Kai užsiminiau vadovui, kad turiu noro režisuoti, vienas iš kūrinių, kurį man pasiūlė, buvo šis romanas. Skaičiau knygą ir pradėjau ją matyti vaizdiniais. Tolyje stovėjo mergina, kuri man bandė kažką pasakyti, bet aš nieko negalėjau išgirsti. Šalia buvo jūra, ir per jos šniokštimą balso nesigirdėjo. Spektaklis gimė dėl to, kad aš bandžiau išnarplioti, ką gi ši mergina norėjo man pasakyti.
– Ar šis spektaklis yra Jūsų režisūrinis debiutas?
– Seniau pats vaidinau spektakliuose, ilgą laiką buvau režisieriaus asistentu, tačiau paties režisieriaus kėdėje atsidūriau pirmą kartą. Spektaklio premjera įvyko praeitų metų gegužės pabaigoje.
– Kas statant „Nuvarytus arklius“ Jums buvo svarbiausia? Ką šiuo spektakliu norėjote atskleisti?
– Pradėdamas kurti ir kalbėdamas su aktoriais turėjau konkrečių minčių, koks šis spektaklis turėtų būti: kokias temas noriu paliesti, ką noriu juo pasakyti... Iš tiesų nemanau, kad režisierius turėtų atskleisti, ką savo kūriniu jis nori pasakyti. Man atrodo, kad spektakliu visuomet pasakoma tai, ką žiūrovas, kritikas ar teatrologas suprato – nei daugiau, nei mažiau. Tad apie spektaklio idėją daugiau turėtų kalbėti jie, bet ne režisierius.
– Kaip vyko kūrybinis procesas?
– Kūrybinis procesas vyksta iki šiol. Juk žiūrovo „atvedimas“ į spektaklį – taipogi kūrybinis procesas, tačiau spektaklis tuo neužsibaigia, mes iki šiol aktyviai repetuojame, iki šiol tiksliname užduotis, iki šiol bandome surasti naujas prasmes. Išeina taip, kad kūrybinis darbas vyksta jau pusantrų metų.
– Kaip atsirinkote aktorius?
– Man kūrybiniame procese pats svarbiausias dalykas yra dialogas su tais, kurie šiame procese dalyvauja. Svarbu diskutuoti, ginčytis ir spręsti kartu. Be to, man tai yra labai natūralu. Tad atsirinkdamas aktorius taikiau tuos pačius kriterijus: man svarbu, kad aktoriai norėtų kalbėtis, palaikyti su manimi kontaktą.
– Kokia pozicija Jums artimesnė – režisieriaus-statytojo ar režisieriaus-bendraautoriaus?
– Kur kas artimesnis man yra bendraautorystės principas. Aš suprantu tuos režisierius, kurie neina į savo spektaklių peržiūras. Juk tuomet veiksmo nebegalima sustabdyti ir pataisyti. Tad čia randame bendraautoryste paremtą praktiką: jeigu aktoriai pasiryžta būti atsakingi už savąjį vaidmenį, tuomet spektaklis vyks sklandžiai. Juk repeticijų procesas – tai vaidmens atsakomybės perleidimas aktoriui.
– Kas gi yra Jevgenijus Belkindas?
– Man atrodo, kad į šį spektaklį esu sudėjęs svarbiausias savo gyvenimo patirtis. „Nuvaryti arkliai“ ir yra tai, kuo galiu save prisistatyti. Šį darbą apibūdinčiau kaip begalinį troškimą bendrauti tomis temomis, kurias laikome svarbiausiomis. Juk spektaklį statai tokį, kokį būtų įdomu žiūrėti pačiam. Šioje vietoje kūrėjas turi būti labai sąžiningas. Tuomet reikia viltis, žiūrovas yra atviras ir norintis kalbėtis...
Spektaklį „Nuvaryti arkliai“ galite pamatyti vasario 25, 28, kovo 5 ir 24 dienomis.
Bilietus platina: Teatrai.lt ir Tiketa
