Dramaturgė kalbasi su aktorėmis Nele Savičenko, Rasa Samuolyte, Viktorija Kuodyte, Aldona Vilutyte, Virginija Kuklyte, Severina Špakovska ir Gintare Latvėnaite apie teatrą, vidines baimes ir pamokas.
– Daugumoje klasikinių pjesių pagrindiniai vaidmenys skirti vyriškiems personažams. Tačiau nors moterų vaidmenų teatre mažiau – dažnai jie tampa nepamirštamais. Kuris jūsų kurtas vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?
Nelė: Kai tu, būdamas dar studentu, gauni vaidmenį teatre, tai ir tampa įsimintiniausiu vaidmeniu. Ir nors jis labai sunkiai sekasi, lyginant su profesionalais šalia, esi nerangus, vaidmuo kerėpliškas ir nelabai vykęs – labai juo tiki. Pirmas toks buvo M.Gorkio „Dugne“, Natašos personažas. Paskui buvo kitas etapas. Tikriausiai ryškiausias ir visai kitoks amplua teko J.Sartre'o „Už uždarų durų“, Estelės vaidmuo. Kiekvienas periodas turėjo svarbų vaidmenį. Visi OKT kurti vaidmenys – įsimintini, brangūs, sudėtingi, kiekvieną kartą reikalaujantys naujo impulso.
Gintarė: Nelė priminė apie pirmuosius vaidmenis. A.Morgan pjesėje „Švelnumas“ vaidinau Hen. Nuo šio vaidmens viskas ir prasidėjo. Jį pamatęs, Marius Ivaškevičius pasiūlė Tuminui paimti mane į „Madagaskarą“. O šiaip, ryškų pėdsaką ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime paliko Celinos vaidmuo Ivaškevičiaus „Mistre“.
Rasa: Dabar galvoju, kas tas „įsimintinas“ vaidmuo. Kaip ir neklasifikuoji tų vaidmenų. Gal įstringa tie, kurie arba daug kančių sukelia, arba daug džiaugsmo. Tie, kurie susiję su stipriomis emocijomis arba kažkokiu vidiniu supratimu.
Atsimenu, repetavom M.Maryenburgo „Ugnies veidą“, kai supratau, kad visiškai nemoku vaidinti. Niekaip nesuprantu, „iš kokio galo“ reikia pradėti, o intuicija tyli. Kažkaip buvo toks laikas. Prieš tai buvę vaidmenys tarsi vedė mane, atrodė, kad jau buvai daug supratusi, jau buvo kokie du trys metai po akademijos baigimo, bet ten buvo visiška duobė. Žodžiu, buvo toks jausmas, kad kažkas tave „meta iš akademijos“. Tik, šiuo atveju, pati „mečiau save iš akademijos“. O, pavyzdžiui, po „Romeo ir Džiuljetos“ supratau, kas yra laisvė.
Aldona: Nors ir neklasifikuoji, vis tik norėtųsi įvardyti tris spektaklius, net ne vaidmenis, spektaklius, kurie man yra svarbūs. Tai buvo kriziniai etapai, tuo metu mano gyvenime keitėsi dalykai, vyko permainos. Išėjimai iš teatro, asmeniniai pokyčiai. Buvo keistas ir įdomus procesas, kai mes keturiese repetavom spektaklį pagal keturiasShakespeare'o pjeses „Juokdario mirtis arba kas nužudė Shakespeare'ą“. Pusę metų nagrinėjom Shakespeare'ą ir po to padarėm tokį kaip ir koliažą. Pats žaidimas Shakespeare'u man buvo atradimas kaip aktorei, žaidimas teatru. Bet žodyje „žaisti“ nėra tik smagumas, į tą žodį telpa labai daug dalykų.
Po to nusprendžiau išeiti iš visų teatrų ir stoti į magistrantūrą. O į magistrantūrą aš stojau gal po dešimt metų nuo studijų baigimo. Tuo metu įsiminė su Vaitkumi ir Bagdonu kurtas spektaklis „Juodvarnis“. Ir kitas spektaklis, kurį iki šiol vaidinu, ir kuris man labai brangus – „Mašininkai“. Tai yra vaidmenys ir spektakliai, kurie tampa žymiai daugiau, nei tik vaidmenimis.
Viktorija: Man, kaip ir Nelei, vaidmuo, kurį pasiūlė kurti akademijos baigimo metu, pasiūlymas vaidinti profesionalioje scenoje buvo vienas keisčiausių ir įsimintiniausių. Tai buvo Nekrošiaus „Mažosios tragedijos“, pagal Puškiną. Kaip ir Rasa, aš supratau, kad nors jau ir esu baigusi akademiją, visiškai nieko nesuprantu apie teatrą.
Žinoma, suvokti Nekrošiaus pasaulį yra dar sudėtingiau, ypač būnant tokio amžiaus. Ten vaidinau Laurą, kapų mergaitę, kuri tiesiog lakstė po sceną su balta suknele, truputį dainavo, truputį šoko, per fortepijoną su koja braukė… O man, ką tik baigusiai fortepijoną, kilo nemažai klausimų dėl tokių sprendimų. Bet tiesiog dariau, ką liepė režisierius. O keisčiausia buvo, kad buvau nominuota geriausiam antraplaniui vaidmeniui ir tada aš dar labiau įsitikinau, kad suprasti, kas yra ta „sėkmė“ yra neįkandama mįslė.
O paskui visa kita plejada vaidmenų yra, vienareikšmiškai susijusi su tuo, kas vyko gyvenime. Aiškiai atsimenu, kas vyko su „Trim seserim“, tai buvo šeimos kūrimas. Tas pats buvo su Hamletu, buvo kita situacija, tas pats su Makbetu.
Ir po Nekrošiaus plejados staiga papuoliau pas Gintarą Varną. Kaip tik tada mirė mano tėtis – ir tuo metu kurtas vaidmuo man tiesiogiai siejosi tik su mano tėvu, atrodo, tarsi nieko bendra su kūrybos procesu, kaip šešėlių atspindžiai.
Dar įstrigo visiškai kitokia patirtis spektaklyje „Aš tave labai myliu“. Tai buvo Gyčio Ivanausko režisuotas šokio spektaklis. Tuomet, kaip tik su Rasa, buvom tik ką pasigimdžiusios po vaiką. Tu ką tik po gimdymo, tavo kūnas pasikeitęs, iškankintas ir tau vėl siūloma grįžti į teatrą ir dar šokti – atsimenu, savo reakciją: „o ką, juk mes stiprios, mes juk galim“. Tai buvo tarsi kažkoks spyris į užpakalį – noras kažką sau įrodyti.
Virginija: Man vienas iki šiol sukurtas vaidmuo yra užsifiksavęs taip pat dėl asmeninių patirčių. Kai kūrėm spektaklį „Tetos“. Tai buvo autobiografinis spektaklis, turėjau vaidinti savo mamą. Tai tikrai buvo iššūkis – suvaidinti savo artimą žmogų
. Ir tuo metu dar buvo laikotarpis, kai visa šeima buvo nusiteikusi, kad čia ne mano kelias ir laukė, kol praeis tie ketveri metai ir pagaliau ateisiu į protą bei pasirinksiu normalią specialybę. Mano vyresnė sesuo labai laukė premjeros. Ji vis man primindavo „o pameni, mūsų mama dar taip daro, taip daro“. Taip išėjo, kad kai pristatėm premjerą, sesuo jau buvo žuvusi ir negalėjo jos pamatyti.
Po šio vaidmens pradėjo viskas verstis aukštyn kojomis – prasidėjo pasiūlymai, apdovanojimai. Toks jausmas, tarsi ji mane lydi šiuo keliu. Dar tokia detalė iš vaikystės, atsimenu, sėdėjom su sese ir suaugusieji aptarinėjo mus su mama, sakydami, kad „Nu jau labai gražios tavo dukros, o ypač viena, jau tokios akys didelės, gražios“. Atsimenu atsisėdau, išpūčiau akis ir laukiau, kol ir apie mane ką nors pasakys, o jie vis tiek nieko nesakė. Po to, vienoje iš „Tetų“ recenzijų, rašė, „didžiaakė aktorė V.Kuklytė“ – toks irgi tarsi simbolinis sutapimas.
Severina: Aš pamenu, kaip vaidindama spektaklyje „Blogieji“, supratau, kas yra emocijos teatre. O vėliau pirmas nepriklausomas projektas buvo pjesės „Anglija“ pastatymas – kur nei dėstytojai padėjo, nei savų nebuvo.
– Kiek kuriant vaidmenį svarbi asmeninė patirtis, temos artimumas?
Viktorija: Buvo generalinė „Trijų seserų“ repeticija, buvau po nemiegotos nakties, tąnakt labai dramatiški įvykiai vyko šeimoje. Turbūt jie tiek paveikė psichofiziką – esi tarsi robotas, viską vykdai, viską darai, bet „nepasijungi“.
Nekrošius sustabdė repeticiją ir sako: „Kuodyte, kas parašyta remarkėj?“. Sakau, „Irina verkia“. Jis man: „Tai kur ašaros?“ Praėjo repeticija, jis mane pasivedė į šoną ir sako: „Man nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniam gyvenime, bet čia yra kitas pasaulis, ir būk maloni, atstovauk šitam pasauliui, kuriame dabar esi“. Tai buvo labai aiškiai sudėti taškai. Gera mokykla.
Gintarė: Tarp kitko, man „Trijose seseryse“ buvo ta pati situacija. Irinos vaidmuo, irgi Tumino klausimas: „Tai kur ašaros? Atšalom, Latvėnaite, atšalom? Tai gal kažkaip užsikuriam?“
Viktorija: Įvykiai, kurie vyksta šeimoje, atrodo taip tau padės, dabar jau „kaip dėsi“ ir nieko – visiškai atvirkščiai suveikia.
– Kartais nebūnate susidūrusios su situacijomis, kurias patyrė personažai. Ar ieškote emocinių atitikmenų ar kažkokiu būdu tai patiriate per personažą?
Nelė: Kaip būna gera, kai išmoksti iš personažo kažkokių dalykų, kai patiri jausmą, kurio gyvenime nepatyrei, sužinojai, kaip gali būti, atradai kažkokią charakterio savybę ar tiesiog, sužinojai kaip galima elgtis vienokioj ar kitokioj situacijoj – tai užkrečiama.
Žinoma, patirties labai trūksta, kol esi jaunas. Kai per teksto, pjesės analizę suaugę, patyrę žmonės, galėdavo iš karto įvardyti, kas tai, kad „čia jau aiškiai pavydo scena“. „Iš kur jie mato?“, – galvodavau. Taip laukiau, kada aš sugebėsiu įvardyti tuos dalykus – perskaitai tris puslapius ir gali dviem sakiniais paaiškinti esmę. Tai labai padeda, viskas stoja į savo vietas.
Kita vertus, tas nemokėjimas, nežinojimas, labai užaštrina patyrimą. Dabar aš jo pasiilgstu. Kiekviena naujai patirta informacija viduje prigydavo, tu tapdavai tarsi naujas žmogus, lyg apsinešdavai nuo jos. Ta patirtis, viena vertus, labai gerai, kita vertus, ji atima šitą šviežumą.
Aldona: Diplominiuose vaidinom Čechovo „Žuvėdrą“, aš vaidinau Mašą ir tik po nemažai metų supratau, kad viską blogai tuo metu dariau. Repetuoju kokį nors spektaklį ir staiga suprantu, ką reikėjo daryti toj „Žuvėdroj“, ką reiškia viena ar kita scena, viena ar kita frazė. „Tai va, apie ką ten buvo!“. Atrodo, tai buvo prieš dvidešimt metų, bet iki dabar prisimenu ir atrandu. Tarsi užuominos, kurios tau buvo duotos tada, paaiškėja tik dabar, su visai kitu vaidmeniu, visai kitame kontekste.
Rasa: Kai esi jaunas, savęs dar nepažįsti, negali „prisimatuoti“ situacijų, jų atpažinti. Atsimenu, buvau ketvirtam kurse ir vaidinom spektaklyje, kurio pastatymas buvo labai asketiškas – visi sėdėjom ant kėdžių. Ten buvo toks principas, kad kol sėdi, turi tiek emociškai viduje užaugti, kad, kai jau pakyli – esi pilnoje emocijoje, personaže. Aš tą emociją taip augindavau ant tos kėdės, viskas versdavosi, atrodė.
Ir vieną kartą, prisimenu, taip viskas užaugo, kad aš jau tuoj, tuoj sprogsiu ir Vaitkus sako, na, viskas, šiandien jau baigiam. O aš tą emocinį krūvį užauginus ir nežinau, kur jį nuleisti, kaip tas įžeminimas vyksta. Tai po repeticijos iki tualeto nuėjau, apsiverkiau, išsiliejau.
Procesas buvo labai įdomus, gera mokykla buvo. Eidavau į tą spektaklį labai pasiruošusi, kokias keturias dienas iki spektaklio gatvėje ieškodavau situacijų, kur kažkas dramatiško vyksta, kur skauda. Bet, būdavo, atrodo, prikaupi visos tos tragedijos ir dramos, skausmo daug, bet ta visa patirtis taip šone ir lieka, tu visai „į kitą pusę vaidini“.
– Žiūrovams, matantiems aktorius scenoje, atrodo, kad jie – bebaimiai, savimi pasitikintys ir drąsūs žmonės. Kaip yra iš tikrųjų? Ar aktoriai turi kompleksų, galbūt net – viešo kalbėjimo ar scenos baimę?
Rasa: Man labai reikėdavo kovoti ir nugalėti tą baimę, prieš einant į sceną. Aš daug metų šokau ir nuostabiausias dalykas man būdavo repeticijos. Koncertuose jau užsidėdavai kostiumus, turėdavai būti kažkoks „įspraustas“, o repeticijose – laisvė. Tas pats ir su spektakliais. Spektaklis geras, turi įvykti premjera, o baimė kausto. Su patirtim, aišku, keičiasi dalykai, save pradedi pažinti.
Nelė: Visada yra baimė, kad tave išduos intuicija, kad nepataikysi, kad nepavyks.
Virginija: Nesijaudinu prieš spektaklį. Atrodo, visą dieną ramu, o lieka trys sekundės iki išėjimo ir viską pakerta. Kojas, rankas, teksto neatsimeni – o tada išeini ir vėl viskas susidėlioja į vietas, bet per tas tris sekundes atrodo, kad į komą įkrenti.
Gintarė: Kažkokiais etapais užeina tas baimės jausmas. Baisiausia, kai galvoji, kad tu sugadinsi spektaklį. Kai pradedi jausti, kad spektaklis rutina, jausmų gal pradeda mažėti, tada kojas kerta, atrodo tu tą spektaklį jau mintinai žinai, bet pakerta, nebeatsimeni teksto. Atrodo, kad gal žiūrovai tau kažko blogo linki, bet dabar jau galvoju atvirkščiai – juk žiūrovas ateina į šventę, jis nori tave matyti. Dabar ėjimas į sceną visai kitoks, tu jaudiniesi, bet tas jausmas geras, azartiškas.
– Dažnai teatras įvardijamas kaip vieta, kuri turėtų liesti visuomenei aktualias, nepatogias temas. Ar yra temų, kuriomis sunku kalbėti net ir prisidengus personažu?
Aldona: Nežinau, ar teatras turi liesti aštriausias ar dramatiškiausias temas. Man atrodo, teatras turi liesti empatiškas temas, tai, kas visiems rūpi, su kuo susiduriam viduje ar išorėje.
Rasa: Man atrodo, kad teatras gali kelti labai įvairius klausimus, nėra temos, kurios jis negalėtų liesti. Tik klausimas, kaip ji veikia ir kur tai veda.
Nelė: Aš irgi galvoju, kad nėra teatrui neįmanomų temų. Bet svarbu kaip tai pateikiama ir ar nėra tuo piktnaudžiaujama.
Rasa: Yra tokia kaip taisyklė kad teatre neturi būti šunų ir vaikų. Bet pasižiūrėjus R.Castelluci spektaklį kažkaip kyla klausimas, kodėl? Ar reikalingas toks ribotumas?
Virginija: Kartais, kai vadovaujamasi tik aktualumo rodikliu, aplink staiga pamatai daugybę spektaklių ta pačia tema. Tuomet, natūraliai, kyla atmetimo reakcija.
– Pjesę jums siunčiau prieš daugiau nei metus. Kokios mintys kilo ją perskaičius?
Rasa: Kai atsiuntei pjesę, kaip tik buvo mirusi draugė. Tada net nežinojau, kas kokiems vaidmenims numatyta, atsimenu, kad mane sujaudino, pasirodė artima. Atrodė, kad galima apie tai kalbėti.
Nelė: Man irgi pasirodė, kad tema verta kalbėjimo, buvimo joje. Pjesė darė poveikį, atpažįstami momentai buvo ir gyvenime, todėl labai įdomu.
Aldona: Aš labai stipriai atsimenu, kad man buvo atmetimo reakcija. Norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi. Liga yra per arti manęs ir aš iš tų žmonių, kur, turbūt, nepriima šitos temos, nori kuo toliau nuo jos bėgti. Kol yra galimybės, aišku, nes tai labai arti.
Nusprendžiau, kad šita medžiaga man pačiai asmeniškai yra kaip būdas prisijaukini, išmokti, priimti, kalbėti apie tai. Bet pirmos repeticijos, dar prieš skaitymus, buvo emociškai labai intensyvios ir stiprios. Būdavo, kad prieš repeticiją tualete gerai išsiverkiu ir tik tada ateinu repetuoti. Bet mokausi būti su tuo. Ne tik spektaklyje, bet ir gyvenime, būti su ta tema.
