„Irano konferencija“ – tai gyva ir apmąstymus skatinanti filosofinė pjesė. Veiksmas vyksta simpoziume Kopenhagoje, kur susirenka devyni unikalių sričių specialistai aptarti Artimųjų Rytų ir šių dienų Irano problemas: mirties bausmes, kankinimus ir kitus asmens teisių ir laisvių pažeidimus. Žengdami ant pakylos, intelektualai skaito pranešimus, tačiau diskusija greitai pereina nuo sociopolitinių aspektų prie pokalbių apie etinius skirtumus, dvasingumą, asmenines traumas ir dilemas, susijusias su šių dienų visuomenės krizėmis. Jų teiginiai iššaukia jautrią diskusiją apie aktualias problemas ir požiūrį į jas skirtingų kultūrų pasaulyje, kelia klausimus apie mūsų civilizacijos ateitį.
Jaunam režisieriui pavyko surinkti tokią aktorinę komandą, kokios pavydėtų dažnas patyręs kolega. Tai Juozas Budraitis, Algirdas Dainavičius, Gytis Ivanauskas, Toma Vaškevičiūtė, Airida Gintautaitė, Darius Meškauskas, Rytis Saladžius, Severina Špakovska, Arūnas Sakalauskas ir Paulius Tamolė. Pasak A.Rybakovo, toks sprendimas nebuvo atsitiktinis – jo kuriamai spektaklio koncepcijai reikėjo būtent šių aktorių.
„Ši pjesė nepasiduoda interpretavimui, jai reikia autentikos. Pjesės personažai yra žinomi, autoritetingi ir daug pasiekę asmenys, todėl ir aktorių norėjosi tokių pat. Visus šio spektaklio aktorius vaidmenims parinkau intuityviai. Nors nė kiek neabejoju kiekvieno talentu ir meistriškumu, vis dėlto, kiekvienas jų yra labai skirtingas, kaip ir pjesės herojai. Charakteris, temperamentas, elgesio ypatumai, komunikavimas – visi šie vidiniai bruožai skiria pasirinktus aktorius, nepaisant to, kad dauguma jų jau ilgus metus yra kolegos, besisukantys toje pačioje socialinėje ir kultūrinėje dirvoje. Man visuomet smalsu, kas slepiasi po ta galinga aktorine kauke“, – teigia režisierius.
Pasak aktoriaus G.Ivanausko, pakviestas prisijungti prie „Irano konferencijos“, jis nė akimirkos neabejojo.
„Kai man paskambino režisierius ir paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti, aš iš karto atsakiau „Taip“, net nepaskaitęs spektaklio medžiagos. Aišku, visų pirma „papirko“ aktorių kolektyvas. Su kai kuriais esame vaidinę ne viename spektaklyje, su kai kuriais – dar ne. Ar sunku įsilieti į jau pastatytą spektaklį? Esu sakęs, jog niekada daugiau to nedarysiu, nes tai sukelia labai daug streso. Aš neturėjau tiek repeticijų, kiek turėjo spektaklyje esantys aktoriai. Per tris ar keturis kartus trumpesnį laiką sugebėti išmokti tekstą, suvaldyti mizanscenas, sureaguoti į kolegų pasisakymus – tai tikrai kelia stresą. Bet man įdomi provokacija, ji mane visada žavi ir aš esu linkęs save provokuoti, todėl ir sutikau“, – pasakoja G.Ivanauskas.
Paklaustas, ar nebuvo baisu kalbinti tokias scenos žvaigždes vaidinti jauno, pradedančio režisieriaus spektaklyje, Artiomas buvo atviras.
„Be abejo, iššūkiai ir baimė yra mano nuolatiniai palydovai, bet noras sukurti kažką gražaus ir prasmingo yra didesnis. Šis noras dažnai aptemdo protą ir skatina veikti, veikti, veikti. Tokiais momentais, paklaustas „Kaip aš tai dariau?“, neturiu atsakymo – viskas gavosi tiesiog savaime. Noras yra stipriausias variklis“, – pasakoja A.Rybakovas.
Šis jauno režisieriaus spektaklis yra drąsus bandymas priartėti prie atsakymų, ieškoti pagrindinių žmonijos vertybių, pradėti diskusiją temomis, kuriomis dažnai nenorime kalbėti. Čia kuriamas asmeniškas ir poetinis pokalbis apie gyvenimo prasmę, jo iššūkius, viltis. Žiūrovui pateikiami skirtingi požiūriai ir jų priešprieša šiandienos diskusijose apie religiją, politiką bei socialines problemas visame pasaulyje.
Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“ – jau birželio 8 d., 18:30 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Šis spektaklis – tai bendras OKT/Vilniaus miesto teatro ir VšĮ Artišokai projektas.
