– „X tavyje“ apibrėžiate kaip asmeninių patirčių spektaklį. Ką tai reiškia?
– Arnas Danusas: Tai, kad žiūrovo vaidmuo spektaklyje yra daug svarbesnis nei aktoriaus. Apskritai šiame spektaklyje aktorius veikia kaip asistentas ar palydovas, padedantis žadinti ir atrasti kiekvieno asmeninę patirtį. Tas X, esantis kiekviename iš mūsų, priklauso nuo to, kaip ateisi į spektaklį, ką čia atrasi ir ką iš čia išsineši. Net žiūrovo sąvoka čia nelabai tinka – jis yra dalyvis.
– Gelminė Glemžaitė: Tai, kad esme ne aktoriai, o spektaklio palydovai, yra savotiškas rankų nusiplovimas, kai visa atsakomybė paliekama žiūrovui. Kiek jis dalyvaus, tiek ir išsineš iš spektaklio. Mes žaidžiame bendrą žaidimą, o rezultatas priklauso nuo to, kiek dalyviai nori jį priimti.
Arnas: Nors su režisiere (spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė – aut. past.) esame apsibrėžę tam tikras ribas ir nusistatę taisykles, kiekvieną kartą rezultatas gaunasi vis kitoks. Šis darbas nuolat atneša naujų patirčių ne tik dalyviams, bet ir palydovams.
Gelminė: Be to, spektaklyje išgyvenama asmeninė patirtis priklauso ne tik nuo dalyvio, palydovų, bet ir nuo kitų žiūrovų. Spektaklyje susikuria bendras santykis, tad spektaklio eiga labai priklauso nuo to, su kokia žmonių grupe jį stebėsi.
– Jei spektaklyje jūs ne aktoriai, o palydovai, tai kas pasitinka žiūrovus – tiesiog Gelminė ir Arnas, ar Gelminės ir Arno vaidmenyse atsidūrę aktoriai?
– Gelminė: Aš vaidinu spektaklyje, bet manau, jog išlieku Gelmine, o ne tampu sukurtu personažu.
– Arnas: Aš irgi taip manau.
Gelminė: Čia tiesiog nevaidini kažkokio personažo, o atskleidi kažkurią vieną savo dalį.
Arnas: Be to, dalyvis čia irgi vaidina. Spektaklyje ir sakome, kad X – tai nėra kaukė, kurią užsidedi. X yra tavo vaidmuo, kuris jau suformavo tavo vertybes, ir pagal tai su sąmoningai priimi sprendimus. Šis vaidmuo daro įtaką tavo gyvenime ir tam tikru gyvenimo etapu tuo naudojiesi.
– Šiuo atveju X nežinomasis ar kintamasis?
– Gelminė: Tai yra nežinomasis, kuris kinta.
Spektaklyje kiekvienas žmogus galės nuspręsti, koks jis nori būti ir su kokiu archetipu susipažinti spektaklyje.
– Arnas: Spektaklio pradžioje sakome, jog X yra nežinomasis. Todėl norime dalyvį su juo supažindinti, kad jis suvoktų, jog tas X yra gyvenimo nuolatinis kintamasis. Spektakliu ir norima pasakyti, kad mes kartais užstringame viename ar kitame kintamąjame ir kintamumas sustoja. Mes siekiame padaryti taip, kad gyvenimo kelionė tęstųsi, kad atsivertų naujos patirtys, ir kad dalyvis neįstrigtų viename X.
– Kurdami šį spektaklį rėmėtes Carol Piersen knyga „Herojus tavyje“, kurioje ji nagrinėja žmogaus ciklišką kelionę iš vieno vaidmens į kitą. Analizuodama žmogaus kismą ji išskiria šešis archetipus, kurie spektaklyje ir yra apibrėžiami kaip X. Kaip padėsite spektaklio dalyviams juos atrasti?
– Gelminė: Mūsų pirma užduotis yra supažindinti, kas yra tas X ir koks jis gali būti. Vėliau siekiama atrasti kiekvieno dalyvio X. Žinoma, mes neteigiame, jog duosime šimtu procentų tikslius atsakymus, – mes nesame psichologai, kad galėtume tai daryti. Bet mes tiesiog norime supažindinti su archetipais. Spektaklyje kiekvienas žmogus galės nuspręsti, koks jis nori būti ir su kokiu archetipu susipažinti spektaklyje.
– Arnas: Bet spektaklio dalyvis turi suprasti, kad čia yra teatras. Tai nėra paskaita, kurios metu mes duosime visus atsakymus. Mes tiesiog norime su tuo supažindinti. Ir manau, kad geriausia šio spektaklio pabaiga būtų tada, kai žiūrovas išėjęs galėtų pasakyti, kad kažką naujo savyje atrado arba kad kažkas jame pasikeitė.
– Tai kurie iš šešių archetipų – mago, našlaičio, ieškotojo, nekaltojo, kario, kankinio – esate jūs?
– Gelminė: Kai daugiau sužinai apie archetipus, tuomet nori būti tuo, kuris skamba „kiečiau“. Pirmą kartą darydama testą aš ir buvau priskirta tam „kietajam“ archetipui – magui. Bet tai buvo neteisinga, nes padarėme klaidą skaičiuodami. Dabar spektaklyje atstovauju ieškotojo archetipą. Bet aš nesu aiškiai išreikštas tik vienas archetipas – manyje dominuoja trys archetipai.
– Arnas: Pirmą kartą darant testą man iškrito našlaičio korta. Pamenu, kad kai tik pradėjome kurti šį spektaklį, režisierė mums liepė nesitapatinti su savo archetipais. Teatre visuomet gavus personažą pradedi jam atstovauti, būti jo advokatu. Čia mes kaip tik turime atsiriboti, nes tu nesi visiškas našlaitis, ieškotojas ar magas. Tu esi palydovas.
Gelminė: Mes porą kartų darėme tuos testus ir beveik visiems kiekvieną kartą gavosi skirtingi rezultatai. Pirmą kartą darant testą Giedrė neleido domėtis archetipų teorijomis, kad ateitume be jokio išankstinio pasiruošimo ir nieko nežinodami, kad testą padarytum intuityviai. Tada atsakymas yra tiksliausias. Antrą kartą darant testą pradedi svyruoti, nes jau žinai, kurie atsakymai kuriam archetipui priskiriami. Tuomet pasąmoningai pradedi strateguoti viską.
– Spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė buvo minėjusi, kad formuodama komandą ji siekė atrasti kuo įvairesnę archetipų paletę. Tad kaip atsidūrėte šiame spektaklyje?
– Arnas: Labai gerai atsimenu, kaip „Atviro rato“ studijoje grojau pianinu ir paskambino Giedrė. Ji manęs paprašė atlikti testą. Padarius tai ji man pradėjo pasakoti, koks aš esu. Jos klausiau, ką tai reiškia. O ji sako, paskaityk tą ir tą knygą. Mane tai labai sudomino, nes visi asmenybės testai man kelia azartą.
– Gelminė: Man buvo lygiai taip pat. Iš pradžių Giedrė manęs paprašė padaryti testą. Atlikau jį, nusiunčiau ir laukiau rezultatų. Jausmas toks, lyg lauktum informacijos, ar išlaikei egzaminą. Renkasi tave ir tu nežinai, ar tavo atsakymas buvo teisingas.
– Kai išlaikėte savo archetipų testą ir jus pakvietė į spektaklį, ar turėjote abejonių?
– Arnas: Ne, man tai pasirodė labai įdomus projektas.
– Gelminė: Giedrė yra mano kurso draugė, jau anksčiau buvome kartu dirbusios, tad nebuvo jokių abejonių. Man labai patinka jos stilius ir skonis. Su šiuo spektakliu Giedrė leido sau daryti tai, kas iš tikrųjų ją domina, o ne tai, ką reikia daryti.
– Spektaklyje akcentuojate, kad žmogus nuolat keičia vaidmenis. Ar jums besikeičiant keisis ir jūsų pristatomi archetipai?
– Arnas: Ne. Dėl to režisierė davė mums užduotį būti spektaklio palydovais. Matyt dėl šios priežasties spektaklį ir kuria aktoriai, o ne psichologai, psichiatrai ar kitų sričių specialistai. Kodėl aktorius dešimt metų iš eilės vaidina tame pačiame spektaklyje? Dėl to, nes sukūręs vaidmenį ir jį suvaidinęs per premjerą, po mėnesio taip pat gali atsiminti, kas ir kaip ten buvo. Manau, jog šiame spektaklyje yra taikoma tokia pati strategija. Tai, ką parodėme premjeros dieną, buvo mūsų repeticijų finalinis taškas. Dabar mes kaskart atsispiriame nuo jo. Aktorinė patirtis leidžia tą patį suvaidinti kaskart gyvai ir naujai, nors tai jau buvo kartota šimtą kartų.
– Spektaklis buvo kurtas laboratorijos principu. Kiek jūsų asmeninių patirčių čia atsispindi?
– Gelminė: Daugeliui žmonių net kyla azartas išsiaiškinti, kas čia buvo tiesa, o kas – sukurta ir išgalvota. Kai kuri, visada rėmiesi savo asmeninėmis patirtimis. Kūrinys, su kuriuo dirbi, nebūtinai turi būti susijęs su konkrečiais tavo gyvenimo įvykiais, bet vis tiek viską imi iš savęs. Ir šiame spektaklyje yra nemažai asmeninių dalykų. Bet mes nedeklaruojame, jog viskas čia yra iš mūsų asmeninio gyvenimo. Galbūt tai ir leidžia atviriau pasisakyti.
– Arnas: Visas savo patirtis mes turėjome perfiltruoti per teatro filtą. Mes esame aktoriai ir to negalime pamiršti. Net jei šiame darbe tokiais ir nesivadiname, mes naudojame visas teatrines technikas. Galbūt reikėtų palikti atvirą klausimą, koks pateikiamas procentas yra asmeninės patirtys ir koks procentas yra žaidimas.
Dėl to režisierė davė mums užduotį būti spektaklio palydovais. Matyt dėl šios priežasties spektaklį ir kuria aktoriai, o ne psichologai, psichiatrai ar kitų sričių specialistai.
– Svarbi „X tavyje dalis“ – gongų muzika, panardinanti į sapno realybę. Kokį jos poveikį pajautėte jūs?
– Gelminė: Iki repeticijų pradžios, nebuvau dalyvavusi gongų terapijos seasnse. Bet šis patyrimas man buvo labai įdomus. Pirmą kartą pajaučiau, kokios stiprios gali būti vibracijos ir kaip fiziškai galima tai jausti.
– Arnas: Man gongų terapija buvo labai didelis atradimas. Aš esu skeptikas ir pripažįstu, pavyzdžiui, baseino masažą, kai tau „išminko“ visus raumenis. O čia, atrodo, nėra tiesioginio kontakto su tavimi, bet poveikis yra labai stiprus.
Gelminė: Aš manau, kad čia yra tiesioginis kontaktas per vibracijas. Kai tave masažuoja, jauti tave „minkančias“ rankas, o čia visas oras vibruoja, tave „minko“ garso bangos.
Arnas: Dar vienas mano didelis atradimas – mūsų komandos narys, gongų meistras Vyrenijus Andrijauskas. Manau, kad jo darbas yra labai prasmingas. Kai pirmą kartą gongų seanse atsigulėme ant žemės ir apsigaubėme apklotais, girdint gongų muziką jautėmės pakylėti. Jausmas buvo toks, lyg kažkas tave veiktų ir valytų.
Gelminė: Po pirmo seanso pajutau, kad pradėjau blogiau matyti. Vaizdas tiesiog liejosi akyse. Vyrenijus man paaiškino, kad tai yra vienas iš laikinų šalutinių šios muzikos poveikių. Tada jauti, kad tavyje kažkas pasikeitė fiziškai. Gongų muzika kiekvieną veikia skirtingai – vienas gali užmigti, kitam pasidarys bloga, o kažkam gal pradės drebėti širdis. Ir jei toks stirpus yra fizinis poveikis, tai koks jis turėtų būti psichologinis?
– O koks yra tas sapnas?
– Arnas: Sapnas – tai susidūrimas su savo baime. Kai sužinojau apie šį archetipų testą, papasakojau Giedrei savo sapno patirtį, kurią vėliau pritaikėme ir spektakliui. Tas sapnas buvo mano vidinis „aš“ sakantis man, kad užstrigau viename taške, kad atėjo laikas pradėti keisti savo gyvenimą. Atsibudęs gulėjau lovoje ir verkiau, nes tas sapnas mane labai sukrėtė.
Pamenu, kaip po sapno dalies spektaklyje kažkokia mergina šluostydamasi ašaras apsikabino Gabrielių (aktorių Gabrielių Zapalskį – aut.past.) ir padėkojo už tai, kad jis jai atvėrė akis.
– Ar dažnai sulaukiate panašių reakcijų?
– Arnas: Po spektaklio prašome dalyvių mums parašyti laišką, tad reakcijų sulaukiame labai įvairių.
– Gelminė: Pirma galvojau, kad niekas nerašys laiškų. Spektaklis nėra trumpas, maniau, kad po jo visi norės skubėti namo. Bet įdomiausia ir keisčiausia yra tai, kad žmonės nori palaikyti grįžtamąjį ryšį. Didžioji dalis po spektaklio rašo mums laiškus.
Kai vaidini spektaklyje, dažniausiai vaidini visiems žmonėms, arba kartais išsirenkti vieną, kuris sėdi gale ar muistosi iš nuobodulio. „X tavyje“ tu nevaidini visai salei, nes čia yra labai daug individualaus kontakto su žmogumi. Net jei ir kalbi su atskira spektaklio dalyvių grupe, su kiekvienu atrandi kad ir mažą, bet labai asmenišką ryšį. Giedrė mums taip pat akcentuoja, kad po spektaklio sutikę dalyvius gatvėje turime juos atsiminti. Yra labai gera jausti, kad atradai kontaktą su žiūrovu. Žinoma, taip pat stipriai jauti, kai jo neatrandi. Tada norisi tą žmogų kažkaip paveikti, įtikinti, sudominti ir „pasiimti“ su savimi.
– Kiekvienas spektaklis yra gyvas ir niekada negali žinoti, kas čia nutiks, nes žiūrovai veikia tiesiogiai. Ar buvo pasitaikę daug netikėtų situacijų?
– Arnas: Denisas (aktorius Denisas Kolomyckis – aut.past.) pasakojo, kad vedėsi šešių žmonių grupę pasakoti savo istorijos ir viena mergina nustebusi paklausė jo, iš kur jis žinojo, kad reikia paruošti šešias kėdes, nes jo istorijos klausys šeši žmonės. Ir tai mums pasako, kad žmonės labia įsitraukia į mūsų istorijas. Mes, kaip aktoriai, galime užburti protą ir pripasakoti keisčiausių dalykų. Ir nuo spektaklio dalyvių asmeninės reakcijos ir paaiškės, kaip jie tai priima ir ką išsineša iš šio spektaklio.
– Ką jūsų kitom teatrinėm patirtim duoda šis spektaklis?
– Arnas: Galvodamas apie kuriamus personažus pasąmoningai juos priskiriu prie tam tikro archetipo. Tai padeda įsigilinti į personažą – žinodamas jį ir jo patirtį gali nuspėti, kokios yra jo baimės ar išsigelbėjimas. Manau, jog tai praturtina pačią vaidybą.
– Gelminė: Po šio spektaklio labai stipriai jaučiu, koks stiprus ir galingas yra asmeninis kontaktas su kiekvienu žiūrovu. Norėtųsi tai daugiau išnaudoti bei pritaikyti kituose darbuose – užmegzti ryšį su kiekvienu žiūrovu atskirai.
