Tomo Stirnos režisuotame spektaklyje veikiantys Ežiukas, Kiškis, Meškiukas, Voveraitė ir Lapė žaismingai suraizgo gerai pažįstamų gyvūnų ir žmogiškų tipažų savybes. Naivūs ir nuoširdūs, tačiau spėję persismelkti žmogiškų pojūčių, baimių ir nutylimų klausimų veikėjai kuria sunkiai žodžiais apibūdinamą atmosferą. Scenoje susimaišo pasakos, filosofinių pamąstymų ir paprastų, kasdienių akimirkų elementai, panardinantys žiūrovus į vis labiau tirštėjantį rūką.
„Šio spektaklio nereiktų mėginti kažkaip specialiai suprasti, jam reikia tiesiog atsiverti. Siužete yra daugybė nekonkrečių pokalbių ir situacijų, supintų su buitiniais paveikslais. Vienas iš tokių – Ežiuko ir Voveraitės santykiai, kuriuos būtų galima palyginti su itališka pora. Vieną akimirką jie „prietemiauja“, kitą su saulės zuikučiais žaidžia, o trečią daužo indus. Kiek laiko vienas kitam šypsosi, tiek pat vėliau rėkia vienas ant kito, tačiau be abejonės – vienas be kito negali“, – pasakoja Ežiuko vaidmenį spektaklyje atliekantis aktorius Saulius Baltrūnas.
Spektaklyje „Ežiukas rūke“ sunku būtų įžvelgti nuoseklų siužetą. Sutrupėjusių dialogų junginys drąsiai supurto žiūrovų mintis, neleisdamas joms sugulti į vieną, aiškiai nubrėžtą liniją. Kaip juokauja patys spektaklio aktoriai, ne kartą po spektaklio matė žiūrovus, išeinančius su virš galvų pakibusiais klaustukais. Režisierius T.Stirna sako, kad „Ežiukas rūke“ savo interpretacijos platybėmis ir patraukia skirtingos auditorijos dėmesį, sau aktualių akimirkų čia gali rasti asmenys nuo 14 iki 114 metų amžiaus.
