Čarlio Gordono, kurio itin mažas protinis intelektas po operacijos šokteli į viršų, išgyvenimai tik aštriau ir garsiau užduoda klausimus, kurie iškyla kiekvieno mūsų gyvenime.
Balandžio 16 dieną paskutinį kartą šį sezoną aktoriaus Šarūno Banevičiaus įkūnijamas Čarlis Gordonas susitiks su žiūrovais Menų spaustuvėje. Kaip prasitaria pats aktorius, sunkiausia užduotis jam – gana skausmingą dialogą su žiūrovu paversti pozityviu pašnekesiu.
Kuo tau yra įdomi Čarlio Gordono istorija?
Jeigu man dabar reikėtų sudominti žiūrovą, tai pradėčiau nuo to, jog pati istorijos idėja yra utopinė, kalbama apie operaciją, kurios niekad nebuvo ir vargu, ar artimiausiu metu ji bus. Mes puikiai suvokiame, kad galime keisti žmogų plastinėmis operacijomis, padaryti jį gražesnį, tobulesnį, bet yra sunkiai įsivaizduojama, kaip galima žmogų operacija padaryti protingą. O ar galima padaryti tokią operaciją, jog žmogus taptų laimingesnis?
Kas šioje istorijoje yra svarbiausia?
Kaip ir kiekvienoje istorijoje čia svarbiausia žmogus, kaip ir kiekvienoje istorijoje yra kovos momentų, o šioje istorijoje kovojama su pačiu stipriausiu priešininku – savimi. Čia vyksta susidūrimas su pačiu savimi iš labai arti, labai pavojingu atstumu.
Pagrindinis spektaklio veikėjas nori būti protingas kaip ir kiti žmonės. Ką reiškia būti protingu kaip kiti?
Į šį klausimą atsakysiu citata iš pjesės, kuri nuskamba personažo lūpomis, kaip vienintelė ir neginčijama tiesa: „Jeigu tu esi protingas – tu turi daug draugų, su kuriais gali kalbėtis apie viską ir niekada nesijausti vienišas.“
Ar esi gyvenime susidūręs su protinę negalią turinčiais žmonėmis?
Tiesiogiai su protiškai atsilikusiais žmonėmis nesu susidūręs, tačiau dažnai susiduriu su emociškai atsilikusiais. Manau, kad tai yra daug opesnė problema.
Kada šioje neeilinėje istorijoje įvyksta pokytis, lūžis?
Kaip ir visose gerose istorijose – kai vyras sutinka moterį.
Kas tau asmeniškai sunkiausia atliekant vaidmenį spektaklyje „Mano vardas Čarlis“?
Kad ir kaip banaliai beskambėtų, didžiausias iššūkis yra susidūrimas su žiūrovu iš labai arti be jokių teatrinių pagražinimų. Čia ne aktorius kontroliuoja situaciją scenoje, o pasiduodama kūrimo procesui čia ir dabar. Pats kaip aktorius tampi nesuvaidinto eksperimento dalimi, kuriame negali būti jokio falšo ar teatrinių gudrybių. Didžiausias iššūkis, jog pakankamai skausmingas dialogas įvyktų neskausmingai ir net pozityviai.
Kokį žiūrovą norėtum, kad surastų šis spektaklis?
Spektaklis savo kitokiu požiūrio kampu yra aktualus paprastiems ir nepaprastiems, realiems ir nerealiems. Nepaprastai sunku būtų įrėminti žiūrovą, bet Čarliui Gordonui patiktų, jog tas žiūrovas būtų draugiškas bei noriai ir drąsiai kalbėtųsi, o gal net geriau, jog įdėmiai klausytųsi.
