Pirmą kartą teatro scenoje kaip partneriai susitinkantys aktoriai, susėdus su jais kalbėtis, netrunka patvirtinti mįslingo ir prieštaringo L.Grozos apibūdinimo. I.Jankauskaitė ir D.Meškauskas papildo vienas kito mintis ir pratęsia jas – pakanka poros gairių ir jie patys tarpusavyje nuaudžia pasakojimą apie partnerystę, savo demoniškus personažus bei byrančią, iliuzijose paskendusią visuomenę.
Spektaklio premjera – rugsėjo 26 ir spalio 17 d. Klaipėdos dramos teatre.
– Kalbėdami apie repeticijas minėjote, kad režisierė jums suteikė labai daug kūrybinės laisvės, kaip tą laisvę galite paaiškinti?
I.Jankauskaitė. Nereikia pamiršti, kad šiuo atveju laisvė buvo sąlygota ne tik asmeninių režisierės savybių, bet ir kalbinių niuansų. Mes vaidiname lietuviškai, o ji latvė. Tarpusavyje komunikavome rusiškai ir angliškai, vien dėl to nebuvo įmanoma diktatoriaus pozicija. Bet iš tiesų dirbome labai laisvai ir kūrybingai. Režisierė atvyko turėdama labai aiškią koncepciją, be to, daug ką diktavo scenografija, gal dėl to galėjome laisvai atsispirti nuo aktorystės, nebuvo kažkokių ribojančių dalykų.
D.Meškauskas. Kaip sako Volandas, be saulės nėra šešėlio. Laisvė gimsta nelaisvėje. Kai konkrečiai žinoma tema ir apie ją daug kalbėta, ji tampa mūsų rėmais, nelaisve. Tos temos rėmuose jautiesi laisvas ir pradedi žaisti. Kažkas tokio vyko ir šiuo atveju – mes improvizavome ir žaidėme, bet tai darėme tam tikros temos ribose. Kai savo improvizacijomis ir pasiūlymais pataikome į režisierės numatytą rėmą, jai labai lengva visą tai inkorporuoti į spektaklį.
– Buvote laisvi patys kurti savo personažų charakteristikas?
D.Meškauskas. Bandėme, taip.
I.Jankauskaitė. Jei gerai moki skaityti medžiagą, viskas yra paslėpta kableliuose, užuominose, pačiame tekste. Svarbu ir istorinio fono žinojimas. Tarpusavyje nemažai filosofavome, kalbėjomės, apie ką norime kurti spektaklį. Kol jaukiniesi tekstą – jame ieškai komiškų kampų, vėliau judi gilyn, kol galiausiai imi savęs klausti ne koks mano herojus, bet apie ką pats spektaklis, dėl ko mes visi susirinkome, kas turi įvykti su mumis ir su žiūrovais.
D.Meškauskas. Ir ką šiandien tai reiškia.
I.Jankauskaitė. Beje, tokia ir viena iš spektaklio temų – santykis tarp menininko ir žiūrovo. Ar žiūrovas reikalingas? Manau, kad mes su Dariumi bendraminčiai – menas be žiūrovo, be to, kas turi būti menu paskiepytas – neįmanomas ir beprasmiškas.
D.Meškauskas. Menas be recipiento neegzistuoja.
I.Jankauskaitė. Todėl mums tikrai ne tas pats, koks bus žiūrovas, ką jis išsineš, ką supras, priims ar nepriims. Nepriimti irgi ne blogiausias dalykas. Blogiausia, jei žmogus iš spektaklio išeina toks, koks atėjo.
– Režisierė minėjo, kad jūsų duetas nepaprastai stiprus, bet įvardindama duetą kartu naudojo ir prieštaringą žodį – dvikovą. Ji vadino jus partneriais ir oponentais – kaip galite pakomentuoti tokį įvardinimą?
D.Meškauskas. Ingos minėti kableliai ir tai, kas tarp eilučių – visi tie dalykai mūsų profesijoje yra kaip detektyvui įkalčiai nusikaltimo vietoje. Pagal tekstą, įkalčius susidarome įspūdį, kas vyko tarp veikiančių personažų. Tai yra aktoriaus veikimo pagrindas. Kai „atknisame“ santykį, va, tada gimsta duetas. Geras partneris turi humoro jausmą ir mato bei girdi savo porininką, ne tik save. Tada labai sveika ir linksma dirbti. Duetas gimsta, kai užsiimi ne tik savo personažo eksponavimu, bet ir partnerio manipuliavimu – bandai jį paveikti, išmušti iš vėžių.
I.Jankauskaitė. Nežinau ar būsiu teisingai suprasta, bet dirbant su geru partneriu atrodo, kad vaidinti nebereikia. Tai nekainuoja tų pastangų, kurios lyg ir turėtų būti dedamos. Viskas tarsi vyksta savaime. Kai yra tikra partnerystė, maitiniesi partnerio reakcijomis į tave ir todėl tau nereikia iš savęs nieko dirbtinai pumpuoti ar kurti – tiesiog sąveikauji.
D.Meškauskas. Lyg žaistum tenisą.
I.Jankauskaitė. Tu bandai nuspėti partnerį. Nuspėji. Jei nenuspėji, žinai, kad jis tai pamatė, o kad nesitėkštum, pakiš pagalvę. Jei teškiesi – uždeda pleistrą.
D.Meškauskas. Geriausios scenos nėra sugalvotos, jos tiesiog atsitinka. Svarbiausias dalykas žvejoti tuos atsitikimus.
I.Jankauskaitė. Tu, Dariau, turi kur kas daugiau patirties teatre. Bet man dar nebuvo taip, kad tokia gyva ir tikra partnerystė būtų įmanoma, jei žmonės tarpusavyje nerastų kažkokių bendrų sąlyčio taškų arba jų požiūris į profesiją, humoro jausmą nebūtų panašus. Nėra taip buvę, kad dirbtum su sau visiškai svetimu žmogumi ir scenoje įvyktų stebuklas. Bet gal būna ir taip.
D.Meškauskas. Vienas svarbiausių kriterijų dirbti ar nedirbti kažkokį darbą – ar tau malonu dirbti su tais žmonėmis, ar yra kažkokia tarpusavio chemija. Banalu pavadinti partnerius bendraminčiais. Mes nežinome, ar esame bendraminčiai, bet yra nuojautų teritorija, kurioje matai, kad tave suprato iškart ir be žodžių.
I.Jankauskaitė. Esu sau seniai suformulavusi vieną dalyką, kurį per šio spektaklio statymo procesą dar kartą pasitikrinau. Profesionalas nuo mėgėjo skiriasi tuo, kad mėgėjas viską priima asmeniškai. Įsivaizduojate, kaip būtų baisu, jei repetuojant tavo partneris pradėtų viską priimti asmeniškai, užsidarytų vietoj to, kad padėkotų už provokaciją.
D.Meškauskas. Kaip partneriai mes turime vienas kitu manipuliuoti ir ta manipuliacija turi būti absoliučiai tikra. Kaip pokeris. Apgaudinėti vienas kitą, stebinti vienas kitą – tai aktoriaus teritorija.
Kaip partneriai mes turime vienas kitu manipuliuoti ir ta manipuliacija turi būti absoliučiai tikra. Kaip pokeris.
– „Saulės vaikų“ režisierė vienoje iš latviškų publikacijų buvo apibūdinta kaip feministinės krypties. Inga, gal šis klausimas labiau jums adresuojamas, kaip tai jutote kūrybinio proceso metu?
I.Jankauskaitė. Kartais aršusis feminizmas man atrodo esąs ne kas kita kaip rafinuotai paslėpta neapykanta moterims. Man nepasirodė, kad L.Groza nekęstų moterų.
D.Meškauskas. Spektaklyje ryškinami konfliktai tarp vyro ir moters, pabrėžiamas patriarchalinis požiūris į moterį, daugeliu atveju bendravimas su ja vyksta iš viršaus į apačią, o moteris nori dėmesio. Manau, kad su lyčių nelygybe susijusios temos režisierei yra nesvetimos ir asmeniškos. Meno aktas gali įvykti tik tada, kai jis asmeniškas. Repetuojant L.Groza dažnai naudojosi asmeninėmis patirtimis, situacijomis.
I.Jankauskaitė. Man pasirodė, kad jei reikėtų išskirti režisierei artimiausią personažą, tai būtų mano Jelena. Bet ji labai universali. Pasakykite, ar yra moteris, kuriai nebūtų trūkę dėmesio, ypač ilgalaikiuose santykiuose? Skiriasi tik tai, kaip reaguojame į tuos dalykus ir kaip radikaliai juos sprendžiame. Spektaklio žiūrovams – tiek vyriškai, tiek moteriškai auditorijos daliai, nemažai situacijų bus atpažįstamos. Tai – ne visada geras dalykas, ypač teatre, nes tada yra pagunda viską suprasti labai pažodžiui. Tikimės, kad taip nenutiks.
D.Meškauskas. Ir spektaklis, ir pjesė kalba apie gyvenimo imitaciją. Iš tikrųjų žmonės myli ne savo meilės objektą, bet savo meilę. Tai neturi nieko bendro su tikra meile. Tikroji meilė, kai kitame žmoguje pamiršti save. Per tikrą meilę vyksta savo ego atsisakymas. O „Saulės vaikuose“ visi personažai egocentriški.
I.Jankauskaitė. Dar ir kaip.
– Papasakokite šiek tiek apie pažintį su „Saulės vaikais“, kaip jaukinotės šią pjesę, kaip jūsų požiūris į kūrinį keitėsi spektaklio statymo metu?
I.Jankauskaitė. Pirmą kartą pjesę perskaičiau vasarą. Sėdėjau ir galvojau, kaip tokį naftaliną paversti šiuolaikiniu kūriniu ir kalbos, ir skambesio prasme. Iš pirmo perskaitymo neatrodė, kad „Saulės vaikai“ gali skambėti aktualiai. Paskui buvo antras, trečias skaitymas, bendras darbas ir staiga kažkoks pasaulis atsivėrė. Pirmoji nuostaba buvo, kad tai juokinga, labai kokybiška komedija. Nors skaitant nėra nė vieno išrašyto pokšto, anekdotinio „cha cha“ – viskas iš situacijų, jų absurdiškumo.
D.Meškauskas. Humoras bendravime, o ne literatūroje.
I.Jankauskaitė. Kito etapo užduotis, supratus, kad tai, kas juokinga ir liks juokinga, kaip neironizuoti patiems savęs. Kaip vaidinti tarsi nežinant, kad tuoj juoksitės. Čia paslysta tradicinės juokinimui skirtos komedijos.
D.Meškauskas. Ir mano pirmas įspūdis buvo, kad tai – didžiulė nuobodybė. Tradiciškai M.Gorkio „Saulės vaikų“ personažai vaizduojami kaip elegantiški, nušvitę, mandagūs, atitrūkę nuo realybės žmonės. Bet kai įsigilini, suvoki, kad tos asmenybės nuo pasaulio atitrūkusios ne dėl savo šviesumo, bet dėl egocentriškumo. Jie laiko save pranašesniais už kitus, išrinktaisiais, atsisakančiais išeiti iš savo komforto zonos. Neišvengiamai į galvą ateina Frydricho Nyčės filosofija. Žinau, kad ir M.Gorkis buvo ja susižavėjęs, ypač 1905 m. Šioje pjesėje nėra jokio socializmo. Pavlo Protasovo monologai labai arti Jozefo Gėbelso ar Adolfo Hitlerio ideologijos.
I.Jankauskaitė. Repetuodami kalbėjome, kad visai tikėtina, jog Pavlas su Jelena rūsyje turi slaptą kambarį, kuriame eksperimentuoja su žmonėmis, o paskui pakilę į viršų vaidina gražų gyvenimą.
D.Meškauskas. Juk Protasovas nori sukurti homunkulą. Valdyti materiją, tokiu būdu pradėti naują rasę. Kas tai, jei ne J.Gėbelso eksperimentai? Tai – ėjimas prieš gamtą. Kuo šiuolaikiškas Pavlo sesers Lizos personažas? Ją galima gretinti su pranaše Kasandra, ji vienintelė mato, kuo tai gali baigtis – žmonijos kolapsu ir Žemės sunaikinimu. Tarp kitko, panašiai ir šiuolaikinis aktyvus jaunimas supranta žmogaus veiklos pasekmes. Pasaulio politikai įsižeidžia, kai Greta Thunberg su jais nemandagiai kalba, bet kaip ji gali būti mandagi, kai iš jos kartos atimama ateitis.
I.Jankauskaitė. Jau repeticijų metu prisiminiau apsilankymą Aušvice. Pačioje stovyklos teritorijoje, grubiai tariant, šimtas metrų už krematoriumo buvo kalėjimo prižiūrėtojo namas. Su sodu, sūpuoklėmis, barbekiu. Jis dienomis žudydavo, vakare ramiai grįždavo namo – kepdavo mėsą ant grotelių, gerdavo konjaką, mylėdavosi su žmona. Jam tai buvo normalus gyvenimas. Nuo vidurio proceso pradėjo persekioti panašus jausmas – fasado ir vidinės gelmės. Kas slypi žmogaus viduje, iš kokių paskatų jis veikia.
D.Meškauskas. Niekada nesi tikras, kad mūsų demonai tam tikromis aplinkybėmis neišlįs ir vėl. Nors yra pasaulyje vietų, kur jie paleisti. Manau, kad šiuolaikinė situacija pasaulyje panaši į Gorkio laikus.
I.Jankauskaitė. Net ligų prasme, kas galėjo pagalvoti, kad visi turėsime tokį pat aktualų klausimą, kaip anuomet cholera. Viskas taip kartojasi, kad nugara pagaugais eina.
– Vadovėlinis paaiškinimas, kad kiekvienas personažas atspindi kažkokį priešrevoliucinės Rusijos visuomenės aspektą, bet Lauros Grozos spektaklis tarsi atsisako laiko ir geografinių nuorodų. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo personažus?
I.Jankauskaitė. Konformistai.
D.Meškauskas. Hedonistai.
I.Jankauskaitė. Atrodo, kad Pavlas ir Jelena nesutaria, bet tarp jų ideologinio konflikto nėra. Jie vienas kitą jaučia ir palaiko. Jų konfliktas švariai vyriškas-moteriškas. Štai, man trūksta dėmesio...
D.Meškauskas. ...o aš neturiu laiko.
I.Jankauskaitė. Jie gyvena iliuziniame pasaulyje, kuriame viskas privalo būti gražu ir savo vietoje.
D.Meškauskas. Šiandieniniai žmonės taip pat yra įtikėję, kad virtualus pasaulis yra svarbesnis nei realus. Taip ir Protasovas – gyvena savo susikurtame chemijos ir eksperimentų pasaulyje. Įsivaizduoja, kad yra svarbus mokslininkas, nors iš tiesų jis yra savamokslis ir diletantas. Visas tas mokslas – tik širma, už kurios slepia savo nepilnavertiškumo kompleksą.
I.Jankauskaitė. Ir vidutinio amžiaus krizę. Tai labai justi žiūrint į Jeleną. Ji tokio amžiaus, kai bet kokią vidinę tuštumą turėtų užpildyti užsidirbti dalykai – arba mėgstama veikla, arba šeima, vaikai. Ji to neturi, bet nori būti dėmesio centre. Atsiveria vidinė tuštuma, bet juk neatsisuksi į save ir nepasakysi, kad ta tuštuma yra mano pačios pasirinkimų pasekmė.
D.Meškauskas. Veikėjų tragedija – jų infantilume. Pastarąjį suvokiu kaip baimę prisiimti atsakomybę ir daryti sprendimus. Jie savo problemas visą laiką permetinėja kitiems. Vieną gražią dieną problemos susikaupia ir sprogsta, materializuojasi. M. Gorkis labai žiaurus savo personažų atžvilgiu, labai negailestingai iš jų juokiasi. Nežinau, kodėl tradiciniuose pjesės pastatymuose jie vaizduojami tokie idealizuoti. Mūsų užduotis atrakinti „Saulės vaikus“. Tai nėra graži pasakaitė.
