Ši pjesė – pirmą kartą pastatyta Lietuvoje, o ją Klaipėdos dramos teatre praėjusių metų rugsėjo 8 d. pristatė jaunos kartos režisierius Adomas Juška. Šių metų spalį, gastrolių metu, vieninteliam rodymui Klaipėdos dramos teatras „Vakarų krantinę“ atvežė į Vilnių, bet po peržiūros kirba mintis, kad keliauti šiam spektakliui reikėtų dažniau. Tiesa, tai spektaklis, prieš kurį žiūrovai taip pat turėtų atlikti namų darbus, tik jie kiek sudėtingesni nei bilietų įsigijimas.
Pirmasis namų darbas žiūrovui – pažintis su pačiu dramaturgu, kuris, šiuo atveju, tikrai išskirtinis. Bernard'as-Marie Koltèsas, miręs vos 41-ierių, iškeliavo gerokai per anksti, bet visos pjesės, kurias spėjo sukurti, vertinamos ne tik Prancūzijoje, bet ir plačiai už jos ribų. Lietuviams iš jo pjesių jau turėtų būti gerai pažįstamos „Roberto Zucco“ (statyta Oskaro Koršunovo, taip pat Augusto Gornatkevičiaus ir kitų) bei „Medvilnės laukų vienatvėje“ (į Lietuvą su šiuo spektakliu buvo atvykęs aktorius Johnas Malkovichius), o dabar prie sąrašo prisijungia ir „Vakarų krantinė“.
Svarbu žinoti, kad visos šio dramaturgo pjesės siejasi su kertinėmis paties autoriaus temomis – vienatvės, neišsipildančių troškimų ir egzistencializmo. Jo pjesėse dažnai kalbama apie žmonių susvetimėjimą, smurtą ir visuomenės atskirtį, atspindinčią ir paties dramaturgo asmenines patirtis konservatyvioje visuomenėje.
Galima jausti, kad Bernard'ui-Marie Koltèsui didelę įtaką darė egzistencializmo ir absurdo tradicijos, įkvėpimo autorius neabejotinai sėmėsi iš Jeano Genet ar Samuelio Becketto. Kita vertus, būtent Bernard'o-Marie Koltèso stiliui būdingas lyrinis intensyvumas ir filosofinis gilumas, dažnai sukuriantis dviprasmiškumo ir neišsprendžiamos įtampos jausmą. Todėl, prieš žengiant į teatro salę, kurioje tą vakarą rodomas spektaklis būtent pagal šio autoriaus pjeses, pravartu bent šį informacijos ryšulėlį neštis su savimi kišenėje.
Antrasis neoficialus namų darbas žiūrovui – atėjus į spektaklį nusiteikti pasigilinti ir nueiti savo dalį kelio link taško, kur susitinka pjesės autorius, aktoriai, režisieriaus vizija ir scenografija. Aktoriai, režisierius ir scenografė savo dalį kelio šį kartą nueina tikrai su kaupu, bet jei žiūrovas knapsės, sėdės išsidrėbęs ir lauks, kol jį stimuliuos vaizdu, garsu beigi kuo paprastesnėmis scenomis – jungtis neįvyks. Taip, tam tikri nebylūs lūkesčiai žiūrovui keliami visada, bet šiuo atveju jei kankina savaitgalio mintys, nuovargis ar miego trūkumas – geriau apsilankymą ir peržiūrą atidėti kitam kartui, mat Bernard'o-Marie Koltèso sufleruojamas pasaulis bei realybė nėra tokie, į kuriuos ateitum lengvam ar juo labiau neįpareigojančiam pabuvimui. Pastaroji refleksija ir pastraipa kilo spektaklio pertraukos metu nugirdus frazę „o ką mes visi čia veikiame, apie ką išvis čia šitas spektaklis“ – tai tokie popieriaus plonumo klausimai, į kuriuos ir turėtų gebėti atsakyti pats žiūrovas. Bet jei jis nežino, ką vakare veikia teatre, tai jau tikrai ne spektaklio ar jo kūrėjų darbas brėžti orientyrus.
Grįžtant prie paties spektaklio ir teksto pradžioje minėto „išėjimo iš komforto zonos“, jis juntamai prasideda nuo režisieriaus. A.Juška, vieno iškiliausių Lietuvos režisierių Eimunto Nekrošiaus mokinys, jau turi savo ryškią teatrinę kalbą, geba sumaniai, bet ir šiuolaikiškai naudoti simbolius, konstruoti paveikias ir ilgam įsimenamas scenas. Kita vertus, šio spektaklio atveju zona, į kurią režisierių atveda Bernard'as-Marie Koltèsas, neatrodo visai komfortiška.
Pavyzdžiui, spektaklyje „Fikcijos“, kuris buvo rodomas Vilniaus Jaunimo teatre, galėjai aiškiai justi kūrybinę A.Juškos laisvę, tai buvo visiškai tolygiai sunertas kūrinys, kuriame režisierius valdė scenas, aktorius, simbolius ir bendrą ritmą.
Kita vertus, „Vakarų krantinė“ – sudėtingas naujas iššūkis režisieriui, bet A.Juška savo režisūrinį braižą ryškiausiai atskleidžia būtent antroje spektaklio dalyje. Pirmoje dalyje režisierius lyg ieško kompromisų su Bernard'o-Marie Koltès užduotu tonu, o štai antra spektaklio pusė yra ta dalis, kai pamatome režisieriaus viziją ir taiklius sprendimus. Jų plačiau aptarinėti nesinori, kad nebūtų atimtas ar sugadintas įspūdis, bet A.Juška taikliai pirmoje spektaklio dalyje užkoduoja kai kuriuos dalykus, kurie vėliau netikėtai suveikia antrojoje. Tad vien tokių sąsajų ieškojimas ar interpretavimas tampa džiuginančiu atradimu analizuojant spektaklį.
Verta pastebėti ir tai, kad kai kurios Bernard'o-Marie Koltèso pjesės, o tarp jų tikrai ir „Vakarų krantinė“, ne visada lengvai pasiduoda režisūrai, nes dramaturgas reikalaute reikalauja konkretumo ar tikslumo. Pavyzdžiui, pjesėje „Vakarų krantinė“ labai aiškiai nurodoma, kad vienas iš personažų būtinai turėtų būti juodaodis aktorius. Todėl tam tikros išlygos statant šio autoriaus pjeses neišvengiamos nepriklausomai nuo režisūros.
Dar vieną „Vakarų krantinės“ iššūkį perpus dalinasi tiek spektaklio aktoriai, tiek režisierius. Tai – pagrindinių personažų nebuvimas. Žiūrint spektaklį labai sunku pasverti, kurie aktoriai ar jų personažai tampa svarbesni, nes svarbūs, lygiomis dalimis, visi. Tokių spektaklių nėra daug, nes kai nėra vieno ar kelių pagrindinių veikėjų, tuomet dažniausiai visai niekur nejuda veiksmas, nes jį turėtų stumti pagrindiniai personažai. „Vakarų krantinė“ veiksmas juda, tačiau taip lėtai, kad reikėtų mikroskopo – visi spektaklio poslinkiai įvyksta visiems vienodai reikšmingiems personažams sąveikaujant tarpusavyje. Kiekvienas spektaklyje veikiantis veikėjas didina vienas kito atskirtį bei bendrą susvetimėjimo jausmą, kas ir tampa viską persmelkiančia tema. Negebėjimas vienas kito girdėti antrojoje spektaklio dalyje net keliskart pasiekia aukščiausią tašką, bet tai įvyksta tiek aktyvesnėse, tiek ramesnėse scenose. Už tai norisi nuoširdžiai žavėtis tiek aktoriais, tiek režisieriumi.
Klaipėdos dramos teatras spektaklyje pristato skirtingų kartų aktorius, kurie tarpusavyje taip pat formuoja gerai derantį kontrastą. Pavyzdžiui, Morisą Kochą įkūnijęs Darius Meškauskas vaidina užtikrintai, tiksliai ir paveikiai, kas labai pritinka pačiam personažui. Tuo metu režisieriaus Oskaro Koršunovo mokinė Digna Kulionytė, vaidinanti Klerę – visiškai laisva, gebanti scenoje suvaldyti savo energiją ir natūraliai įtikinama.
Tokių kontrastų atsiranda ir daugiau, o tarp jų paminėtini Renatos Idzelytės vaidinama Monika bei Eglės Barauskaitės Sesilė arba Igorio Reklaičio vaidinamas Rudolfas ir Lauryno Luotės Fakas.
Kaip ir parašyta pjesėje, spektaklyje veikia Abadas, kurį vaidina Michaëlis Nkenda – šis aktorius nė karto tiesiogiai nekalba jokia kalba su kitais veikėjais, bet jo buvimas aikštelėje visada gerai įaustas į bendrą veiksmą.
Visgi, ryškiausią įspūdį palieka Donatas Želvys ir jo kurtas personažas Šarlis. Jo sąveika su kitais veikėjais kiekvienoje scenoje darosi vis klampesnė, bet subtili vaidyba padeda atskleisti paties personažo pasimetimo tragizmą. Susvetimėjimo net su artimiausiais žmonėmis traiškomas personažas nori būti prisimintas, tačiau įrankių tam pasiekti nėra, trintis tarp visų veikėjų bei sukurta bendra įtampa per stipri. Šis spektaklis, kaip ir pjesė, ilgainiui tampa apie nekontroliuojamą pasmerkimą, destrukciją, kurią žmonės sukuria net nespėję įvertinti, nuo ko viskas prasidėjo. Galiausiai, tai net tampa nebesvarbu, nes viską gaubianti tamsa tokia tiršta, kad joje net dedant pastangas nieko nebeįžiūrėtum. Gali nebeišgirsti net artėjančio tvano.
Neabejotinai vienas ryškiausių šio spektaklio traukos taškų, jau įvertintas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“, yra scenografija. Tai, ką „Vakarų krantinei“ sukūrė scenografė Lauryna Liepaitė, dažnai atima žadą. Spektaklyje veikia daugiafunkcinės dekoracijos, tarp kurių sukurta įspūdinga dermė.
Pavyzdžiui, scenos viduryje telkšantis tikras vanduo, kuris ne kartą tampa sumanių režisieriaus sprendimų pagrindu, puikiai dera su šaltomis metalinėmis konstrukcijomis. Aktoriai po vandenį klampoja, murkdosi arba išnaudoja jį savo veiksmams įprasminti, bet tuo pat metu vanduo nuolat atsispindi ant salės paviršių, jis tampa tarsi papildomai atmosferą kuriančia bei praplečiančia priemone.
Taip pat nustebina metalinis žmogaus siluetą primenantis ilgas tunelis, kuris spektaklio metu dažnai perstumiamas ar pasukamas netikėtais, visą erdvę pakeičiančiais būdais. Taigi, scenografija šiame spektaklyje yra tiek gera, kad nenorint gilintis į personažus ar pjesę, bet mėgstant žiūrėti į įspūdingus dalykus, galima ateiti tiesiog paganyti akis į scenografinius „Vakarų krantinės“ sprendimus. Tiesa, prie šio išskirtinio kuriamo vaizdo juntamai prisideda ir šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninio pastatymo autorius Kornelijus Jaroševičius ir kostiumų dailininkas Nunilo Rumbutis.
Galiausiai, prisimenant spektaklio visumą, jo vizualinį išpildymą bei permirkusius aktorių rūbus, tikrai susidaro įspūdis, kad tai – stiprus konkrečios Bernard'o-Marie Koltèso pjesės pastatymas. Ar jis kiekvienam ir ar verta skubėti į teatro salę nieko nežinant? Šiuo atveju negali būti vieno atsakymo, nes viskas labai priklauso nuo žiūrovo. Ko gero, į salę žengti reikėtų prieš tai susipažinus bent su viena autoriaus pjese, nujausti bei suvokti jo žaidimo taisykles. Nes vieno standarto nėra, tiesiog nemėgstant tamsesnių ar emociškai klampesnių spektaklių net ir geras pastatymas, kaip šiuo atveju, gali suveikti priešingai.
Taip pat visas spektaklis gana unikaliai alsuoja Klaipėda – „Vakarų krantinė“ turi tą šiam miestui pritinkantį jausmą, stebint veiksmą atrodo, kad tai galėtų būti koks nors apleistas Klaipėdos dokas, jo šešėlyje besiglaudžiantys žmonės, su apsitrynusiomis tapatybėmis, o nusižudyti atėjęs vyras – buvęs garsus šalies verslininkas. Natūralus vandens efektas, režisieriaus taikliai parinkta devintojo dešimtmečio daina ir kai kada lėtesnės pauzės sukuria ilgesniam laikui išliekantį įspūdį. Prisėdus ant šios krantinės norisi dar ilgiau pagalvoti, pamąstyti apie susvetimėjimo įtrūkas visuomenėje, bet viską, kaip tvanas, netrukus nuplaus naujos informacijos, pojūčių ar patirčių bangos.
