Vos per su du mėnesius kaunietis Andrius Gaučas sukūrė keletą vaidmenų skirtingose W.Shakespeare‘o pjesėse: „Periklis“, „Klaidų komedija“ ir „Dvyliktoji naktis“ (rež. Brendan O’Hea ir Isabel Marr). Po viena paskui kitą vykusių premjerų ir spektaklių serijos „Globe“, Kenterburyje, aktorius su trupe išvyko į Pietų Kalifornijos (JAV) Čarlstono mieste vykstantį „Spoleto“ festivalį. Nieko keisto, kad interviu su Andriumi, pradėtas dar Londone, tęsėsi Atlantos oro uoste, o baigėsi Čarlstone.
– Andriau, 2017 m. baigęs magistro studijas prestižinėje „East 15 Acting School“ mokykloje Esekso universitete Londone, nedvejodamas grįžai į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir sėkmingai kūrei vaidmenis spektakliuose „Lė-kiau-lė-kiau“, „Vasarvidis“ pagal Shakespeare‘o pjesę, „Vietiniai“ ir t.t. Tačiau po daugiau nei metų vėl pakėlei sparnus ir esi „Globe“ teatre Londone. Kas tai? Atsitiktinumas, o gal nuoseklaus darbo rezultatas?
– Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, kai esu čia, jaučiu, kad tai – darbo rezultatas ir sėkmė.
– Kokie reikalavimai keliami į „Globe“ kviečiamiems aktoriams. Kas svarbiausia: balsas, išvaizda, judesys, kalba?
– Visi išvardintieji! Tiesą pasakius, šie reikalavimai keliami visur, o tai, man atrodo, sąžininga. Pridurčiau, kad balsas labai svarbus – teatras nenaudoje jokios įgarsinimo sistemos, tad kasdien vyksta scenos kalbos užsiėmimai, darbas su tekstu.
Daug dėmesio čia skiriama aktoriaus asmenybei ir jo požiūriui į darbą, pasaulėžiūrai. Prodiuseriai stengiasi formuoti trupę, kurioje dominuotų teigiama kūrybinė atmosfera, atvirumas ir didelė pagarba tiek savo kolegoms, tiek kostiumų skyriaus vedėjai.
– Prašau plačiau pristatyti sukurtus vaidmenis.
– „Periklyje“ vaidinu Antiochą ir Kerimoną. Tai tu kardinaliai skirtingi vaidmenys. Antiochas – blogio sėkla, dėl kurio Periklis ir pasileidžia į paieškas, o Kerimonas – gerumo ir tyrumo ženklas. Jis ir išgelbėja Taisą, sugrąžina ją į gyvenimą.
Stebėdamas kolegų scenas, suvokiau, kad aktoriaus teatras – nemiręs.
„Dvyliktoje naktyje“ vaidinu Oliviją. Šį vaidmenį tame pačiame teatre kūrė garsus aktorius Markas Rylance‘as. Iš pradžių jutau atsakomybę, nerimą, tačiau repeticijų procesui įsibėgėjus, viskas pasikeitė. Buvo be galo įdomu kurti Olivijos vaidmenį, analizuoti jos psichologiją. Ją įsimylėjusį Orsiną vaidina moteris, kaip ir kitus veikėjus, taigi, buvo be galo daug netikėtumų ir prasmingų atradimų. Na, o „Klaidų komedijoje“ esu Antifolas iš Efeso. Sakyčiau, šis spektaklis – sprogimas, viskas prasideda ilgu monologu, kuris, atrodo, žada dramatišką ir niūrią įvykių eigą, tačiau vos pasibaigus pirmajai scenai, prasideda tikras karnavalas. Šis spektaklis reikalauja daug fizinio pasiruošimo, greitos ir aštrios minties, tad nuolat grįžtu prie teksto, pastabų, analizės.
– Darbas su režisieriais Brendanu O’Hea ir Isabel Marr. Jeigu galima, trumpai apie stilių ir metodiką.
– Viskas prasideda nuo teksto analizės, pilno pjesės skaitymo. Procese dalyvauja ir teksto analitikas Gilesas Blockas, kuris atsakingas už bet kokį teksto trumpinimą. Šiuolaikinėje dramoje viskas gerokai laisviau, tačiau trumpinti W.Shakespeare‘o tekstus – keblu, – dingsta niuansai, įvykiai praranda prasmes. Dėl to visų spektaklių tekstai beveik autentiški. Tai mane įkvepia ir jaudina, nes aktorius skatinamas pasitempti, plėsti savo žinias, stiebtis iki medžiagos aukštumų, nerti į jos gelmes, o ne atvirkščiai: paprastinti, lengvinti ir vengti.
Režisieriai čia itin stebi aktoriaus siekiamybes, gyvybę scenoje. Užkerta kelią vaidybai „ant koturnų“, patosui. Shakespeare‘as ir jo tekstai įdomūs ir itin galingi, kai atrakinami veiksmu, tiesa, neapkraunami emocijomis.
Šiame teatre beveik nenaudojama butaforija, o scenografija – realistinė. Dėl to svarbi mizanscena. Stebėdamas kolegų scenas, suvokiau, kad aktoriaus teatras – nemiręs. Aktoriaus energija, sceninė švara, veiksmingas tekstas – didžiulės ir kartais, deja, pamirštamos vertybės.
– Kuo tau pačiam artima W.Shakepeare‘o kūryba?
– Pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau iki skausmo aktualios šiandien. Kas gi tai, jei ne genialumas? Žinoma, dabar, kuriant vaidmenis trijuose spektakliuose, iš tikrųjų jaučiu, kaip parašytos scenos, kaip sudėlioti įvykiai. Sakyčiau, kad artima aukšta temperatūra, karšti herojų temperamentai, kaip antai Antifolas iš Efeso. Galėčiau dar ilgai tęsti.
– Esi pirmasis lietuvis aktorius dirbantis „Globe“ teatre?
– Taip, esu pirmas.
– Tavo dabartiniai kolegos – aštuonių aktorių kolektyvas. Esate bičiuliai, konkurentai? Kokia atmosfera tvyrojo repeticijų metu?
– Vaidinu su aktoriais iš Airijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių valstijų. Repeticijų procesas buvo itin sudėtingas, nes per du mėnesius turėjome pastatyti tris spektaklius. Greitis iš tiesų stulbinantis: iki tam skirtos datos tekdavę mokėti tekstą, mizanscenas, kurias fiksuoja režisieriaus asistentas.
Nepaisant to, repeticijų metu išvengėme nerimo ar tamsių tonų, nors buvo ir ribinių momentų. Repeticijos čia planuojamos valandos tikslumu, taigi žinojimas, kad tu privalai padaryti, ko iš tavęs tikimasi, labai padeda, mobilizuoja. Kolegos iš tikrųjų stengėsi vieni kitiems padėti. Požiūris, kad scena ir spektaklis bus sėkmingas tada, kai visi scenoje esantys jausis stabiliai ir užtikrintai, įkvepia. Tiesa, konkurencija yra, tai natūralu, tačiau mes visi labai skirtingi. Paklausa ir pasiūla čia didžiulė, stengiamasi išvengti tipažų. Jokios įtampos nejutau, priešingai, didžiulę motyvaciją matydamas, kaip puikiai visi dirba su tekstu, kokių įdomių pasiūlymų pateikia per repeticijas.
– Trys premjeros įvyko per vieną savaitę! Pirmasis užplūdęs jausmas?
– Euforija. Žinoma! Tačiau spektaklių laukia tiek daug ir taip dažnai, kad viskas dar tik prasideda. Labiausiai trūksta laiko mėgautis ir džiaugtis. Atrodo, nuolatos skubi, nori padaryti dar geriau, atrasti daugiau, bet iš tiesų svarbu neužmiršti sustoti ir leisti sau pasimėgauti. Antraip, viskas pataptų rutina.
– Kokia ta „Globe“ scena? Asmeninėje Facebooko paskyroje parašei: „Šiuo metu dirbu Shakespeare'o „Globe“ teatre. Tai viena iš galingiausių erdvių, kurioje kada yra tekę kurti“.
– Scena – milžiniška, erdvi, žiūrovai sėdi beveik 360 laipsnių kampu, taigi mizanscenos kuriamos atsižvelgiant ir į tai. Atrodo, turėtų būti sunku atrasti niuansus, pustonius vaidyboje, tačiau priešingai – teatre girdimas menkiausias šnabždėjimas, matomasis kiekvienas judesys. Nenusakomas jausmas, kai 1600 žiūrovų kartu su manimi kvėpuoja finaliniame Antifolo monologe.
– Neabejoju, kad spėjai susipažinti ir „Globe“ teatro organizacine puse. Kaip sudarinėjamas repertuaras, formuojama trupė? Matyti, kad teatras daug išmonės skiria edukacijai.
– Repertuaras sudaromas vasaros ir žiemos sezonams, balansuojant tarp žanrų. Taip suteikiama galimybė įvairiai publikai rasti sau tinkamą, norimą spektaklį. Aktoriai renkami atrankų būdu – esi laimingasis, jeigu pasibaigus projektui, gauni pasiūlymą kurti vaidmenį naujame pastatyme (juokiasi).
Atrodo, nuolatos skubi, nori padaryti dar geriau, atrasti daugiau, bet iš tiesų svarbu neužmiršti sustoti ir leisti sau pasimėgauti.
Mano manymu, dėmesys edukacijai – viena iš didžiausių šio teatro stiprybių, nes ji padeda teatro lankytojams, ir ypač jaunimui, suvokti, kad Shakespeare‘o pjesės, tekstai ir mintys – ne muziejinė informacija. Jie atveria duris ir pakviečia susipažinti su magišku ir galingu šio autoriaus pjesių pasauliu, sudomina lankytojus, o galiausiai, sulaukia žiūrovo. Statistika rodo, kad teatrą lanko didesnė dalis Didžiosios Britanijos gyventojų. Dauguma jų keliauja iš aplinkinių miestų, atidžiai seka repertuarą.
– Studijuodamas Londone lankeisi ir įvairiuose pastatymuose. Po vieno iš jų netgi buvai susitikęs su aktore Ruth Wilson. Gal ir vėl teko patirti panašų nuotykį su kita žvaigžde?
– Teko „Bridge Theatre“ spektaklyje „A German life“ („Vokiškas gyvenimas“, aut.) pagal Ch.Hamptono pjesę stebėti aktorę Dame Maggie Smith. Tai buvo jaudinanti, nepakartojama patirtis. Žaviuosi jos kuriamais vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, o taip pat ir jos ištikimybe profesijai.
– Į Londoną atvykai ne vienas – su ištikimuoju draugu auksaspalviu retriveriu Bachu. Kaip sekėsi adaptuotis jam?
– Gyvenu viename gražiausių Londono rajonų – Grinviče. Prie namų – milžiniškas parkas, taigi Bachas jaučiasi itin komfortiškai. Britai labai myli šunis, kiekvienas parke sutiktas praeivis džiaugiasi juo, o taip užsimezga dialogas ir sutinku daug šiltų žmonių.
– Pabaigai, ar sulauksime tavęs Nacionaliniame Kauno dramos teatre?
– Nacionalinis Kauno dramos teatras – mano namai, čia kolegos, kuriuos branginu. Šiame teatre įgijau reikalingos patirties, vertybių, supratau, kaip svarbu komanda. Taigi, visada norisi dalintis naujomis žiniomis ir patirtimis.
