Vilnius City Operos meno vadovė dažnai lankosi įvairiose mokymo įstaigose, tikėdama, jog nuo pat pirmųjų dienų reikia kurti tvirtą ryšį tarp meno ir būsimų verslo žmonių, skiepyti jiems poreikį klasikinei kultūrai, skatinti jų kūrybiškumą. Verslo ir vadovavimo srityse studijuojančiam jaunimui būtina susidurti su įvairių patirčių žmonėmis, suprasti, kad tos pačios problemos gali būti sprendžiamos įvairiais būdais. Tad kaip įgyvendinti savo svajones ir pakeliui nepasiduoti užklumpantiems sunkumams?
Populiariosios interneto „tautosakos“ kūrėjai šmaikštauja, jog yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės taip niekada ir neįgyvendina užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Dažniausiai kelią pastoja tai „tas“, tai „anas“, kažkas kažkam kažko neduoda... „Tų“ ir „anų“ Vilnius City Operos įkūrėjos D. Ibelhauptaitės kūrybiniame kelyje buvo daug, tačiau šiandien kelių dešimtmečių darbo patirtį scenoje sukaupusi režisierė atvirai sako, kad yra kur kas daugiau nei režisierė. „Šiame 21 – ame amžiuje negali būti vienpusiško žmogaus. Norint pasiekti išskirtinių rezultatų, privalai savyje rasti ir išsiugdyti daugiau savybių negu kiti. Turi išmokti derinti protą su intuicija ir nebijoti ja pasikliauti – nesvarbu kokias tvirtas strategijas ir planus susikūrei – nebijok improvizuoti! Manyje yra absoliutus susidvejinimas, – vienu metu dirba abu smegenų pusrutuliai – ir meninis režisieriaus, ir logiškasis – prodiuserio, finansininko“ – sako „bohemiečių“ vadovė D. Ibelhauptaitė ir dalinasi patirtimi, kaip savo turimas svajones paversti tikrove.
Atrasti kelias prigimtis
D. Ibelhaputaitė sako, kad šiais laikais meno kūrėjas negali viso savo laiko skirti tik kūrybai, laukdamas, kol atsiras tie, kurie pasirūpins, kad jo kūryba būtų matoma. Retai kas sutinka tą kitą žmogų, dažniausiai kūrėjas yra pats atsakingas už daug kitų darbų, tokių kaip rėmėjų pritraukimas, idėjos pristatymas, reklamos ir viešo matomumo generavimas, bilietų pardavimas. Pati režisierė dėl to nepergyvena bei tame įžvelgia ir teigiamų aspektų. „Ar aš norėčiau tik kurti spektaklius? Aišku, kad taip. Ar Vilnius City opera egzistuotų, jeigu aš daryčiau tik tai? Aišku, kad ne. Tad nėra ko ir jaudintis dėl to, ko negali pakeisti.“. Anot D. Ibelhauptaitės, svarbiausia atrasti kelias sritis, kurių darbus galima daryti gerai ir tuos skirtingus darbus suderinti. „Taip, jie kartais labai konfliktuoja su mano vidiniu menininku,“ – sako režisierė ir pataria, kaip suderinti kelis turimus gabumus, kurie padeda pasiekti savo tikslų.
„Aš, tarkime, pradėjau nuo menininko. Nuo penkių metų grojau pianinu, dešimt metų lankiau muzikos mokyklą, teatre režisavau nuo penkiolikos, vėliau išvažiavau mokytis režisūros į Maskvą. Nors mano mama buvo fizikė ir matematikė, man šie dalykai sekėsi itin blogai, nes per tiksliųjų mokslų pamokas skaitydavau literatūros kūrinius. Kai mama prispirdavo, kad jai bus gėda prieš visus kitus, tada jau truputėlį pasimokydavau ir fizikos su matematika. Dabar esu labai dėkinga už tai, nes esu viena geriausių buhalterių Vilnius City Operoje. Nuo manęs niekas negali nusukti nė cento. Ir kiekvieną kartą, kai antrą valandą ryte tikrinu visas biudžeto eilutes ir žiūriu, kas apačioje parašyta, miniu mamą gerais žodžiais,“ – juokiasi režisierė.
Aiškus savo spektaklių ir pergalių planavimas
D. Ibelhauptaitė brėžia aiškia liniją ne tik tarp šių ir senesnių laikų darbo skirtumų kultūros pasaulyje. Anot menininkės ryškiai skiriasi ir meno kūrimas Rytuose ir Vakaruose. Rytų Europoje menininkus įprasta vadinti genijais, o Vakarų Europoje režisierius – viso labo darbininkais. Tiesiog jo darbas meninis. „Žinote, anuomet buvo nepaprastai gera būti menininku. Kai mano studijų laikais, pavyzdžiui, E. Nekrošius, repetuodavo spektaklius, niekada nebuvo aišku, kada bus premjera. Jis pradeda repetuoti ir tai gali daryti iki šešių mėnesių. Visi mėnesių mėnesiais repetavo, ne tik jis vienas – tai buvo bendra tradicija. Aktoriai gali susirinkti kokioms trims valandoms ir visai nieko nesukurti, nes „įkvėpimas neatėjo“. Tada nebuvo galutinės datos, kada turi „atiduoti“ spektaklį, kada ta premjera. Kai pasirengdavai, tada ją ir parodydavai. Tas pats buvo ir Maskvoje mano studijų laikais“ – atsimena D. Ibelhauptaitė.
„Šiandien vienam sudėtingiausių operos pastatymų „Pelėjui ir Melisandai“ aš turiu lygiai tris su puse savaitės! Solistai suvažiuoja iš kelių šalių, tad snausti nėra kada. Gruodžio 3 d. – premjera ir tiek žinių. Repetuoju po 10 valandų į dieną, o per kiekvieną pertrauką dar ir po prodiuserinį susitikimą įvyksta. Aš minučių tikslumu žinau, kokia sceną kada repetuosiu. Be tokio pasiruošimo, niekada nesugebėtum pastatyti tokios apimties kūrinio. Gerai, kad muzika čia – nepaprasto grožio, siužetas, – lyg intrigų persunktas erotinis kriminalas, o solistai aukščiausio profesionalumo lygio... kitaip lauktų kūrybinė savižudybė.“
Vakaruose kuriantys menininkai kūrybai skirtą laiką vadina prabanga. Dėl to jis yra griežtai planuojamas, atsitiktinumo beveik nėra, o atvykus iš svetur neretai nustebina prie kitokio darbo greičio pripratusius kūrėjus.
„Įsivaizduokite, koks man buvo šokas nuvykus į Angliją, kai man pasakė, kad man duoda spektaklį „Valpurgijos naktis“, o jo premjera bus po keturių savaičių. Aš tada klausiau, kas bus, jei nepasiseks? Aš nemoku kurti spektaklio per keturias savaites, aš to niekada nedariau. Man atsakė „visi bilietai jau parduoti“. Ir tada aš supratau, kad kito klausimo: „ar galima tuos žmones su bilietais tiesiog paleisti?“ užduoti, matyt, nereikia...“ – kultūrinį šoką atsimena D. Ibelhauptaitė.
Tada režisierė sako supratusi, kad egzistuoja dvi visiškai skirtingos mąstymo sistemos. Kuriant meną vakaruose nepakanka būti tik kūrybinį polėkį ir puikių idėjų turinčiu kūrėju. Viskas privalo būti kruopščiai apgalvota nepamirštant net menkiausių smulkmenų. „Supratau, kad jei nori savo gyvenime kažko pasiekti kaip menininkas, privalai turėti labai kietą struktūrą, kietą planą ir labai aiškų įsivaizdavimą ne tik apie tai, kada tavo premjera, bet ir kokią valandą, kokią sceną tu repetuosi šiandien ir rytoj, ir visas penkias savaites, kiek valandų ir minučių tu skirsi konkrečiam veiksmui ir apskritai, kaip tu atvyksi į premjerą – triumfališkai ir sėkmingai, o ne taip, kaip Dievas duos.“
Vadovavimas „ne nuo debesėlio“
Geras vadovavimas ir lyderystės įgūdžiai yra viena iš labiausiai apkalbėtų socialinių mokslų ar verslo sričių, o klausimas „lyderiu gimstama ar tampama“ regis niekada neturės vienareikšmiško atsakymo. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar gero vadovavimo dovana įgauta iš gamtos ar įkalta vadovėlių, vis tik yra keli vadovavimo būdai, kuriuos verta išgirsti buriant komandą.
„Niekada nepamiršiu, kaip sėdėjau Peterio Steino „Trijų seserų“ repeticijoje. Žiūriu į sceną ir matau žmones, kurie aplink jį dirba kaip tobulai sustyguotas laikrodis. Jie kaip armija: kiekvienas žmogus žino savo funkciją ir to proceso metu Peteris nesėdi kaip koks dievas debesyje – jis viskam vadovauja, jis žino, kur kiekvienas žmogus turi kažką daryti. Ir tada aš supratau, kad jeigu nebūsi strategas, jeigu nebūsi kietas savo meno ir laiko prodiuseris, tai Vakaruose niekada neišgyvensi arba būsi kokio nepriklausomo mažo teatriuko veikėjas“, – teatro legendos pavyzdį pateikia D. Ibelhauptaitė.
Režisierė nurodo, kad ir pati „bohemiečiams“ vadovauja panašiai. „Vienas iš vadovavimo stilių yra toks, kai tu atsisėdi ir visiems aiškini, ką reikia daryti, visada būni vienas teisus ir t.t. Esi toks visiškas „control freakas“, o aš tai moku daryti fantastiškai. Aš esu visiškas „control freakas“, nes, patikėkite, aš darau visus darbus viena, ir man atrodo, kad aš juos darau geriausiai. Tai yra visiška tragedija,“ – juokauja menininkė. „O kitas stilius atrodo taip: tu suburi puikią komandą ir sustyguoji ją taip, kad ji dirba kaip geras šveicariškas laikrodis.“ Ji priduria, kad visi geri vadovai privalo būti kūrybiškas ir galėti valdyti skirtingas situacijas tam, kad gautų, ko nori. Niekada negali parodyti koks tu „control freakas“, nes geriausi darbai įvyksta bendradarbiaujant, komandoje. Režisierė visada randa laiko išgerti arbatos ar kartu pavakarieniauti su žmonėmis, kurie kartu generuoja idėjas ir vėliau jas įgyvendina scenoje. Žmones su kuriais dirbi reikia mylėti...
Vidinė jėga prisiimti atsakomybę
„Niujorke mačiau, kad dauguma teatro pinigų yra privatūs pinigai. Tai tėra mūsų „biedno“ mąstymo padariniai, – jeigu spektaklis yra remiamas privačių pinigų, kažkodėl jis yra vadinamas komerciniu, mažiau vertingu ar nemeniniu. Tai nesąmonė – remiantis tokiu požiūriu mes ir Mikelandželą, ir Karavadžo, ir visus kitus pasaulio genijus nurašytumėme, nes jie visi buvo remiami privačių užsakymų, o jeigu jų negaudavo, merdėdavo ties skurdo riba. Taigi: menas yra menas. Drįsčiau teigti, jog jeigu jis yra remiamas privačių pinigų, jis yra padaromas gerokai rimčiau, nes yra prisiimama žymiai didesnė atsakomybė. Aš ateidama prašyti verslo pinigų savo menui, prisiimu atsakomybę, kad turiu padaryti geriausiai, nes jie turi jausti, kad man tuos pinigus davė ne už gražias akis,“ – pasenusį požiūrį į privačiomis lėšomis remiamą kultūrą kritikuoja D. Ibelhauptaitė.
Režisierė įsitikinusi, kad gebėjimas prisiimti visą atsakomybę už savo darbą yra privalomas visiems, kurie nori būti sėkmingi bet kokioje srityje. Visad reikia ieškoti dėl panašių dalykų pamišusių žmonių, kurie patikėtų ir patys prisijungtų prie netikėčiausių idėjų. „Kai tą galimybę jau gauni, tūkstančiu procentų prisiimi pilną atsakomybę, kad į premjerą atėję žmonės pamatys geriausia. Ir labai noriu akcentuoti, bet kokioje profesijoje nuo labai jaunų dienų reikia įsikalti į galvą vieną dalyką: privalote turėti vidinės jėgos prisiimti atsakomybę už bet ką. Tai gali būti labiausiai „crazy“ svajonė, bet jeigu jūs mokėsite ją papasakoti, jūsų klausantys žmonės žinos, kad gali jumis pasitikėti. Jeigu turi svajonę, negali į tai žiūrėti formaliai.“
