Atidarydamas parodą teatro „Meno fortas“ direktorius Audrius Jankauskas teigė: „Ji yra apie žmogaus, kuris savo teatru supažindino visus su savo vertybėmis ir pasaulėjauta, palikimą. Jis išdrįso pasakyti, kad šiandien mes švenčiame ne tai, kad tarp mūsų maestro jau nebėra daugiau kaip metai, tačiau švenčiame jo palikimą ir galimybę tęsti jo veiklą.“
Parodoje eksponuojami režisieriaus kūrybinių bendražygių Nadeždos Gultiajevos ir Mariaus Nekrošiaus sukurti spektaklių scenovaizdžių elementai, piešiniai, eskizai, kostiumai ir fotografijos iš asmeninių archyvų.
Jungsis skirtingos medijos
Anot parodą drauge su Julija Reklaite kuravusio Audronio Liugos, dviejų savaičių renginių ciklas, skirtas E.Nekrošiui, turi tris atramos taškus: praeitį-atmintį, dabartį ir ateities nuojautą. Kuratoriaus teigimu, būtent šiose laiko koordinatėse egzistavo E.Nekrošiaus teatras. O renginių metu jos savaip susijungs per teatrą, kiną, dailę ir galbūt filosofiją.
„Tai M.Nekrošius ir N.Gultiajevos rankomis sukurta paroda. Sakyčiau, [žiūrovą] apima tarsi dvejopas jausmas, kurį įėję pajusite. Pažįstantys E.Nekrošiaus teatrą, matėte, kaip galerijoje esantys objektai tiesioginė prasme ant scenos degė nuo karščio, nuo aktorių, mizanscenų, režisieriaus idėjų. Dabar tai tarsi atšalusi magma, prie kurios prieiname, ją matome ir liečiame.
Tai retas jausmas apskritai, kurį galima patirti su daiktais, buvusiais scenoje. Galbūt XX a. istorijoje tai galime pasakyti tik apie Tadeuszo Kantoro teatrą, kurio daiktai, panašiai kaip ir E.Nekrošiaus, virsdavo kažkuo kitu. Prisiliesdami žvilgsniais ir rankomis prie šių daiktų, jūs turite šio teatro atmintį <…>. Mes esame su ta atmintimi, ir santykis su ja ir tuo, ką matome dabar, tampa parodos įvykiu“, – sakė A.Liuga.
NDG vadovė Lolita Jablonskienė teigė: „Parodos atidarymas vyksta ne ten, kur visada. Simboliška, nes šiuo metu NDG erdvės užimtos atskirų asmenybių, kurios kiekviena turi savo taką, vedančia link jos. Didžiojoje salėje pristatome Augustiną Savicką, vestibiuliuose – Eduardą Balsį <...>. Šiandien džiaugiamės, kad savo keliu pro mūsų duris įėjo E.Nekrošius
Iš mano išvardintų pavardžių, ko gero, susidarėte įspūdį, kad mūsų galerijoje yra tapybos, muzikos, kino, fotografijos, piešinių. Ir mes patys bedirbdami, ir atėję lankytojai jausis lyg teatre, kuriame jungsis skirtingos medijos, susidurs skirtingi kosmosai, diskutuos ir barsis įvairios vertybės“, – sakė L.Jablonskienė.
Parodos priešistorė ir daiktų likimas
A.Jankausko teigimu, išėjus maestro kilo mintis, jog prie spektaklių turėtų egzistuoti tai, kas giliau atspindi E.Nekrošiaus esmę: „Aišku, nieko geriau nei spektakliai būti negali. Bet šiek tiek norėjosi įlįsti į virtuvę, kuri perteikia, kaip kūrėsi spektakliai. Norėjosi pažvelgti į tai ne per fotografo akis, bet per šalia buvusių artimiausių žmonių, kūrėjų požiūrio tašką <…>.
Šie spektakliai gimdavo nuo servetėlės, popieriuko, kaip sakau, taško ir linijos. Visa tai išsivystydavo į didžiules scenografijas. Tad norėjosi praeiti pro jų autorinį kelią – nuo pirmojo piešinuko iki užkulisių fotografijų, pirmųjų kostiumų bandymų. <…> Iš pradžių, buvo mintis, kad paroda egzistuos drauge su spektakliais, bet vėliau išaugo mastelis ir ji tapo savarankišku kūriniu. Taip, ji keliavo tose pačiose vietose, kur buvo rodomi spektakliai – nuo Neapolio, Sankt Peterburgo iki Liublino. Gali būti, kad ši paroda ir toliau keliaus“, – pasakojo A.Jankauskas.
Kalbėdamas apie įvairų spektaklių daiktų likimą, A.Jankauskas sako: „Universalūs daiktai keliaudavo iš vieno spektaklio į kitą kaip rekvizitas, todėl jų reikšmė nuolatos kito. Buvo ir daiktų, kurie tiesiog sunyko ir buvo išmesti. Dabartinių jau nerodomų spektaklių scenografiją mes tikrai saugome, kaip ir unikalius daiktus, turinčius tam tikrą energiją. Aišku, kiekvieną daiktą reikėtų išeksponuoti tam, kad jis turėtų savo gyvybę ir šiek tiek papasakotų istoriją. Daugelis E.Nekrošiaus spektakliuose panaudotų daiktų buvo tikri, nesukurti ir pritaikant scenografijoje jiems buvo suteiktos tam tikros prasmės.“
Galimybė išvysti E.Nekrošiaus spektaklius
Pasak A.Jankausko, renginių ciklas – paskutinis kartas, kai A.Nekrošiaus spektakliai rodomi „tokioje koncentruotoje formoje”: „Tai paskutiniai kartai, kai žmonės, vaidinę spektakliuose, gali kartu susiburti ir kalbėti apie tai. Kol spektakliai yra gyvi ir jų meninė forma leis juos rodyti, tą ir bandysime daryti. Spektakliai nėra fiksuotą formą turinti literatūra ar tapyba, jie yra gyvas organizmas. Dabar jau mūsų pareiga išlaikyti tą aukštą lygį.“
Kalbėdamas apie tai, ką reiškia vaidinti be režisieriaus, aktorius Paulius Markevičius sako: „Nežinau kaip būtų be režisieriaus, nes jis čia yra. Jis yra žingsnyje, daiktuose, žodžiuose, tekste. Žengdamas į sceną tu vis tiek atlieki užduotis, kurios buvo tarsi kartu su juo sudarytos. Tu prisimeni jas, todėl tose mintyse ir kiekviename žingsnyje jis gyvuoja.
Juk aktorius yra toks dalykas, kuris yra linkęs nuvairuoti. Kai daug žmonių dirba prie spektaklių, visada reikia, kad kažkas juos laikytų suveržtus – aikštelėje turi veikti ir šviesa, garsas, žmonės. <...> Šiuo metu už darbą atsakingas E.Nekrošiaus asistentas Tauras Čižas. Kiek teko dirbti ruošiant „Dieviškąją komediją“, jis visuomet būdavo šalia. Manau, jie turėjo ilgametę darbo kartu patirtį.“
