Pirmomis rugsėjo dienomis Vilniaus mažasis teatras sulaukė ypatingo svečio – režisieriaus Tomi Janežičiaus. Režisierius, taip pat žinomas kaip Liublianos teatro, radijo ir televizijos akademijos profesorius bei profesionalus psichodramos psichoterapeutas. Spektaklius jis yra kūręs Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Rusijoje ir kt.
Į Vilniaus mažąjį teatrą režisierius atvyko statyti garsiojo rusų rašytojo Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“. Šio spektaklio premjera teatre numatoma gruodžio mėnesį.
Kaip pasakoja teatrologė Ramunė Balevičiūtė, režisierius T. Janežičius turi unikalų darbo metodą: „Nors šio režisieriaus darbai išsiskiria originaliomis režisūrinėmis interpretacijomis, jo niekaip nepavadinčiau režisieriumi-statytoju. Sakyčiau, jis yra tikras eksperimentatorius ir žmogaus prigimties tyrinėtojas. Kaip sako pats Tomi, jam svarbiausia yra ne pastatyti spektaklį, o užmegzti ryšį su žmonėmis – aktoriais, visa kūrybine grupe ir pagaliau – su publika.“
Pasak R. Balevičiūtės, T. Janežičius yra sertifikuotas psichodramos terapeutas, todėl repetuodamas naudoja šį – psichodramos – metodą, kad sutelktų aktorius, sukurti saugią aplinką atsiverti ir kurti.
„Man jis panašus į išmintingą vedlį, o kartais – net šamaną, kuris turi gydomųjų galių. Tačiau T. Janežičiaus metode nėra jokios ezoterikos – tik mokslo tyrimais paremtos žinios ir ilgametė patirtis. Tomiui labai svarbu sukurti grupėje pasitikėjimo ir artumo atmosferą. Bet tas ryšio kūrimas nėra abstraktūs filosofavimai ar ilgi pokalbiai apie gyvenimą. Bendravimas visada turi dramaturgijos pagrindą – konkrečią draminę situaciją“, – teigia teatrologė R. Balevičiūtė.
Dar viena pastarųjų dienų naujiena – Vilniaus mažajame teatre darbus pradedanti jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Kūrėja imasi šiuolaikinio amerikiečių autoriaus pjesės – aktorių atranka į spektaklį pradedama jau rugsėjo 11–13 dienomis, o premjera numatoma lapkričio pabaigoje.
Kokią pjesę statyti pasirinko režisierė U. Bartoševičiūtė – kol kas intriga, kurios nenorima atskleisti. Tačiau spektaklio centre atsidurs žmogus, žinantis savo galiojimo laiką, patiriantis „ką daryčiau, jeigu žinočiau kada mirsiu“ jausmą.
