Šiemet vartus į (asi)LĖLIŠKĄ pasaulį atrakins artimumą, šilumą, jaukumą, meilę ženklinantis kodinis žodis – ŠEIMA: Klaipėdos lėlių teatras kviečia ne tik dovanoti vienas kitam jaukias buvimo kartu akimirkas, bet ir pažvelgti į šeimą kaip į kūrybingą, ieškančią mažutę valstybę.
ŠEIMOS idėja suburs draugėn lėlių teatrus iš Lietuvos (Klaipėdos lėlių teatras, Vilniaus teatras „LĖLĖ“, Kauno valstybinis lėlių teatras, šeimos lėlių teatrai „Paršiukas Ikaras“, „Nykštukas“, „Lino lėlės“) bei šeimos teatrus iš užsienio šalių – „TriLika“ (Rusija), „Maria-Iskusnica“ (Baltarusija) ir Jordi Bertran teatro kompaniją (Ispanija). Devynių teatrų „šeĩmos“ per tris festivalio dienas žiūrovams parodys devynis įvairių žanrų ir stilistikos spektaklius (pirštinių lėlių, marionečių, šešėlių, objektų ir kt. lėlių teatro formų), skirtus vaikams ir šeimai arba jaunimui ir suaugusiems.
Matyt neatsitiktinai ŠEIMOS filosofiją mąstantis festivalis „Karakumų asilėlis 2013“ atsidūrė mistiškame devyneto prieglobstyje: čia ir devyni laukimo mėnesiai auginant gyvybę, ir devynios pakopos į dangaus miestą, devynios visatos sferos, devynios mūzos; devyni broliai, devyngalvis slibinas; devyni angelų chorai, devyni žiedai aplink pragarą; aštuonios pasaulio kryptys ir centras... Tai begalinė pilnuma, visų daiktų užgimimo principas, absoliutus vientisumas ir perėjimas į naują kokybę... Todėl visiškai neatsitiktinai, iš pirmo žvilgsnio gerai žinomos pasakos, interpretuojamos tikrų lėlių teatro scenos meistrų, čia virsta visatos tvėrimo enciklopedijomis, etinių vertybių rezervuarais, fantazijos ir kasdieniškos išminties saugyklomis.
Vieną gražiausių ir populiariausių lietuviškų pasakų apie Pamotės engiamą Našlaitę „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ (rež. Rimas Driežis) savitai interpretuos Vilniaus teatras „LĖLĖ“. Spektaklio kūrėjams šiame pastatyme imponuoja galimybė panaudoti vaizdo teatro formas, kurios labiau priklauso kino menui nei teatrui. Nors pasakoje nemažai liaudies dainų ir eiliavimo, spektaklyje pasakojimas kuriamas labiau vaizdais. Žiūrovai regės tokias įvairias dar nuo Antikinės Graikijos laikų populiarias vaizdinio teatro priemones kaip panoramas, mirioramas, diaoramas, taumatropą, laterna magica, mirioramines kortas, taip pat – šešėlių teatrą.
2011 m. įsikūręs šeimos teatras „Lino lėlės“ festivalyje parodys muzikalų, plastišką, poetišką, šarmingą spektaklį „Vilkas ir ožiukai“. Tai subtili gerai žinomos pasakos interpretacija, prasmių lauką išplečianti iki archajinės pasaulio kūrimo idėjos – perėjimo nuo neorganizuoto chaoso prie sutvarkyto (mikro)kosmoso. Šiame sceniniame virsme akcentuojami svarbiausi egzistencijos įvykiai (gimimas ir mirtis), aktualizuojami gėrio ir blogio, priežasties ir pasekmės, meilės ir atsakomybės etc. ryšiai.
Senovės graikų mitus apie kosmoso, Žemės, žmogaus atsiradimą patrauklia lėline forma spektaklyje „Aukso lietaus sūnus“ pasakos šeimos teatras „Maria-Iskusnica“ iš Baltarusijos (beje, šis kolektyvas idealiai atitinka festivalio koncepciją, nes spektaklius čia kuria visi vienos šeimos nariai), kosmogoninio spektaklio pagrindu pasirinkęs mitą apie Persėją ir Medūzą Gorgonę. Mažytis, jaukus 39-erių metų Kauno lėlių teatras „Nykštukas“, nuolat stebinantis žiūrovus nepakartojamu humoro jausmu ir virtuozišku pirštininių lėlyčių valdymu, į Klaipėdą atridens spektaklį „Pagrandukas”; Lietuvos lėlių teatro pradininkais vadinamų vilniečių Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų teatras „Paršiukas Ikaras“ supažindins žiūrovus su savąja („šešėline“) pasakos „Raudonkepuraitė“ versija, o ne pirmą kartą besisvečiuojantis Maskvos teatras „TriLika“ lėlių teatro mylėtojus užburs stebuklinga fantazija „Krištolinė pasaka“, pagal gerai žinomą pasaką „Pelenė“: spektaklio kūrėjai pasaką apie Pelenę perkėlė į šiuolaikinių daiktų pasaulį, kuriame veidrodėliai, servetėlių nėriniai, puodeliai, taurelės, senovinės komodos stalčiukai, patefonas ir kt. tampa atpažįstamais personažais, veikiančiais nostalgiškai muzikalioje, retro atspalviais temperuotoje erdvėje.
Savitai skambės ir Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Gulbė karaliaus pati“ (rež. Nijolė Indriūnaitė), analizuojantis mergelės-gulbelės ir ją pamilusio karaliaus santykių dramą. Šešėlių teatro priemonėmis ekrane kuriamą pasaką papildys vyro ir moters – veiksmą stebinčių suaugusiųjų – poetiški komentarai ir pastabos, kurių potekstės byloja apie dangiškų moters svajonių ir žemiškų vyro norų amžinąjį konfliktą. Kalbėdama apie spektaklio idėją spektaklio režisierė N. Indriūnaitė pabrėžia svajonės motyvą: „Jei turi karūną, karalystę, pilį ir vis tiek nesijauti laimingas, tai pasiklausyk pasakos apie mergelę-gulbę, iš kurios atėmė sparnus. Mergelė ne tik susigrąžins sparnus, kurių niekaip negalėjo pamiršti, bet padės ir karaliui pasiryžti, sparnus išskleisti ir į laimę skristi“.
Verta dar kiek stabtelėti ir prie spektaklių, skirtų subrendusiai publikai. Pastarajai vienareikšmiškai dedikuojamas Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Šalia“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) – elegantiškas filosofinis-egzistencinis detektyvas apie absurdišką, cinišką ir sykiu jautrią kasdienybę, kur meilę nuo neapykantos skiria vienas žingsnis, o fantazijos ir realybės ribas lemta nustatyti pačiam žiūrovui, drauge su pagrindiniu veikėju Ponu Q pasileidusiam į paslaptingai dingusios jo žmonos paieškas. Gerai žinomos menininkės G. Radvilavičiūtės spektaklis „Šalia“ – intelektualus, vizualiai išraiškingas, elegantiškas, estetiškas ir emociškai pagavus reginys, kurį pamatyti turėtų kiekvienas teatro gerbėjas (skeptiškam žiūrovui argumentu pasižiūrėti šį spektaklį galėtų tapti faktas, kad „Šalia“ buvo nominuotas Klaipėdos teatriniam apdovanojimui „Padėkos kaukė“ gauti bent keliose pozicijose: spektaklio kūrybinė komanda – už geriausią sezono spektaklį, G. Radvilavičiūtė - už lėles ir scenografiją, Aušra Vaštakaitė – už muziką spektakliui. Spektaklio „Šalia“ dailininkė G. Radvilavičiūtė šiemet buvo nominuota ir aukščiausiam Lietuvos teatriniam apdovanojimui - Auksiniam scenos kryžiui – gauti).
Ypatinga vieta festivalio kontekste teks Jordi Bertran teatro kompanijos (Ispanija) spektakliui „Visual Poems“ („Regimos eilės“). Jordi Bertran – vienas ryškiausių, žinomiausių pasaulio lėlininkų. Jo spektaklis „Regimos eilės“ – kerintis reginys, užpildantis kiekvieną scenos kampelį. Neįtikėtina meistrystė žiūrovo akyse gyvenimui prikels elementariausias raides, kurios čia pat virs eilėmis, emocija, filosofija; visata, pilna simbolių, humoro, dramų, jausmų ir t.t. Prieš akis tveriamas gyvas, preciziškai tikslus vaizdas, gyvo balso energetika ir gitaros muzika, poetiškas judesys, dvasinga ezoterika užburs ir pačius mažiausius žiūrovus, taip mėgstančius pavakaroti drauge su savo tėveliais.
Visos šios istorijos, lėlinės meditacijos, nedidaktiškos pamokos, adresuotos atlapaširdžiams vaikams ir visoms atviroms sieloms, atkeliaus į Klaipėdą jau netrukus, balandžio 26-28 dienomis, ir bus pasakojamos Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4) bei netikėtoje erdvėje – Pramogų banko Senojoje salėje (Turgaus g.1 / Teatro a. 9).
