Simboline Lietuvos profesionalaus teatro pradžia yra laikoma 1920 m. gruodžio 19 d. įvykusi Juozo Vaičkaus spektaklio „Joninės“ premjera.
Atrodytų, kad rūpintis teatru neskubėta – po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. praėjo nemažai laiko – tačiau kaip knygoje „Lietuvos teatras. Trumpa istorija“ teigia teatrologas Gintaras Aleknonis, valstybės kultūrinis gyvenimas nuo pat pradžių vystėsi itin sparčiai.
Antanas Smetona buvo aktyvus mėgėjų teatro dalyvis, o nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius prieš Pirmąjį pasaulinį karą net išbandė režisieriaus duoną.
Teatrą vertino ir valstybės vadovai – Antanas Smetona buvo aktyvus B.Sruogai pasipiktinimą kėlusio mėgėjų teatro dalyvis, o nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius prieš Pirmąjį pasaulinį karą net išbandė režisieriaus duoną.
Dar 1920 m. buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija – per ją teatralai gaudavo valstybės paramą, o šis finansavimas neretai buvo tapatinamas su profesionalumu.
Tačiau jaunas lietuvių teatras nuolat gręžėsi ir idealizavo mėgėjišką tradiciją – štai kritikas Faustas Kirša rašė, jog „klojimo teatras nešė dvasią ir idėją, kurią mes matėme pro klojimų teatro plyšius, nes ten kiekvienas dalyvis, galima sakyti, mistiškai pajautė lietuvių tautos amžinąją ugnį ir nenustelbiamą lietuvių gaivališkumą“.
Mėgėjiško teatro tradicija siejosi ir su nauju tarpukario reiškiniu – tautiniu teatru. Patriotiškas, ideologizuotas, reprezentacinę funkciją įgijęs ir romantinių nuotaikų kupinas tautinis teatras tapo viena svarbiausių kultūros politikos dalių.
Po 1926 m. perversmo buvo parengtas Valstybės teatro įstatymas, teigęs, jog Valstybės teatras yra Švietimo ministerijos žinioje (faktiškai ministerijai teatras priklausė jau nuo 1922 m.) ir iš jos gauna finansavimą, o nesutarus meno tarybai ir teatro direktoriui, sprendimą priima ministras, kuris, anot teatrologės Astos Petrikienės straipsnio „Teatras ir valstybė tarpukariu: meno autonomijos problema“, ilgainiui taps visiškai priklausomas nuo prezidentinės ideologijos.
1937 m. rašydamas straipsnį „Futbolas, dvasios sterilizacija ar kūryba” B.Sruoga negali susitaikyti, koks nykus ir originalumo stokojantis yra teatro repertuaras, kaip labai jis persisunkęs „pokarine pamokslavimo liga“ – mat teatrą finansuojanti valstybė kišasi ir politizuoja meninį gyvenimą, o pasroviui plaukiantis valstybinis teatras, dargi gyvavęs metu, kuomet išsikerojo rusofobinės nuostatos, nesipriešino šiai situacijai.
„Visa nelaimė, kad tarnavimas valstybės reikalams imama suprasti kaip atvira tam tikros politinės plotmės, politinės veiklos propaganda“, – rašė B.Sruoga.
Tačiau politizuotame teatre buvo mėginimų įvesti reformas – kūrybingas ir veržlus Andrius Oleka-Žilinskas į Lietuvą atnešė naujausias teatro madas, o į klasikinį repertuarą linkęs Michailas Čechovas turėjo tapti atgaiva nuo lozungų ir ideologijos pavargusiai publikai… jei tik toji publika būtų buvusi pavargusi.
Visa nelaimė, kad tarnavimas valstybės reikalams imama suprasti kaip atvira tam tikros politinės plotmės, politinės veiklos propaganda, – rašė B.Sruoga.
Meninius idealus dėl politinių įsitikinimų aukojusi visuomenės nuomonė lėmė, jog M.Čechovas greit paliko Lietuvą, o A.Oleka-Žilinskas suformavo prieš tuometinius teatro principus protestavusį „Jaunųjų teatrą“, kuris, deja, negalėjo ilgai išsilaikyti, nes neturėjo valstybinio finansavimo.
Sąstingio kamuojamame lietuvių teatre prieš karą ėmė rodytis permainų ženklai, o tebūnie ir ideologizuotas lietuvių teatras, kaip rašė Gintaras Aleknonis, „per du nepriklausomybės dešimtmečius išaugo į profesionalų ir gyvą organizmą“, nors ir pavargusį nuo neapibrėžtumo bei chaotiškumo, atliepiančio jaunos valstybės raidą.
1938 m. gerokai pagrūmojęs pirštu už pataikavimą masiniam skoniui, B.Sruoga lietuviškam teatrui dar spėjo palinkėti: „Tegu ne meno kokybė leidžiasi iki nosies, bet tegu nosys išauga iki aukštos kokybės!“.
