Te(be)gyvuoja komedija. Gildas Aleksa: juokas intoksikuoja, juokas šlifuoja asmenybę

Savo įkurtoje teatro trupėje „Teatronas“, Kauno kameriniame, Keistuolių bei Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatruose spektaklius statęs režisierius Gildas Aleksa tikina, kad daugiau nei pusė šiuo metu rodomų jo darbų yra komedijos. Šalyje, kurioje daugybė teatro profesionalų pripažįsta komiškų žanrų nuosmukį, toks pareiškimas skamba mažų mažiausiai drąsiai – tarsi savotiškas išsišokimas, dėl kurio pageidautina pasiteisinti.
Gildas Aleksa
Gildas Aleksa / Mariaus Vizbaro nuotr.

Todėl bandant suvokti, kaip mąsto ir kaip juokinimą mene supranta komedijų autoriai, prasminga kalbinti būtent šį jaunosios kartos režisierių.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijavai režisūrą. Kursui vadovavo Aidas Giniotis, kurio kūryboje ryški komiška raiška. Ar tai turėjo reikšmingos įtakos tavo dabartinei režisūros krypčiai?

– Potraukį komedijoms jaučiu kur kas seniau. Nuo penkerių iki penkiolikos metų gyvenau Izraelyje ir mano humoro jausmas stipriai susijęs su šios valstybės tradicijomis. Tuomet žiūrėdavau daug humoristinių televizijos laidų, kurių pasirinkimas buvo milžiniškas. 2006-aisiais grįžęs į Lietuvą norėjau išlaikyti įprotį, tačiau išgyvenau kultūrinį šoką neradęs nei juokingų laidų, nei komikų, nei situacijų komedijų serialų.

Palaipsniui susigrąžinęs lietuvių kalbos įgūdžius suvokiau, kad dėl specifinio ritmo ir tempo ja labai sunku juokauti. Izraelyje žmonės tai daro greitai ir garsiai, sugalvoję pokštą tuoj pat šaukia pertraukdami kalbantįjį – žino, kad kitaip praleis progą ir juokas nebesuskambės. Lietuvių kalba – priešingai, labai lėta, intelektuali. Nuolat savęs klausinėjau: negi neįmanoma ja sukurti kažką juokinga? Tačiau žiūrint tuometines humoro laidas, pavyzdžiui, „Dviračio žinias“, apimdavo visiška neviltis: tai – antihumoro kalba.

Ir tik apsilankęs teatre supratau, kad būtent jame situacijas galima paversti juokingomis. Skamba keistai, turint omenyje, kad mano pažintis su Lietuvos teatru prasidėjo nuo Gintaro Varno spektaklių: „Tolimos šalies“, „Nusikaltimo ir bausmės“, „Švyturio“… Kiekviename jų buvo gal tik po vieną juokingą epizodą, tačiau kaskart juokdavosi visa salė. Uždaviau sau naują klausimą: kas verčia žmones juoktis iš šitos kalbos? Kas apskritai verčia žmones juoktis?

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfrydas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfrydas“

Įstojęs į Aido Giniočio vadovaujamą teatro režisūros kursą, stebėjau jo darbą su kitais studentais ir supratau, kad vienas pagrindinių jo komedijos šaltinių – tiesioginės sąsajos su commedia dell’arte tradicija. Būtent ji pagrindė tai, ką nujaučiau iš prigimties – kiekviena commedia dell’arte kaukė pašiepia kokią nors personažo ydą, vadinasi, būtent yda komedijoje turi būti pajuokos objektu.

Beje, net juokiantis iš ydų svarbu suprasti, kad taiklios ir juokingos patyčios, pašaipos, pašiepimai yra stiprūs smurto katalizatoriai. Pats mėgdavau šaipytis, tad suprantu, kaip lengva nepamatuoti ribų. Tikrai užveda, kai aplinkiniai juokiasi iš to, ką pasakei apie kitą žmogų. Beje, užvedantis juokas pavojingas aktoriams – pajautę, kad sukėlė žiūrovų juoką kokiu nors savarankiškai sugalvotu, nors ir konteksto neatitinkančiu, komentaru, jie gali nuspręsti, kad nebūtina daryti to, ką numatė režisierius. Momentinis atsakas į juokinimą intoksikuoja, sukuria galios pojūtį. Lygiai kaip patyčios.

Momentinis atsakas į juokinimą intoksikuoja, sukuria galios pojūtį.

Grįžtant prie neprofesinių pamąstymų, ilgainiui pradėjau kompleksuoti, kad pomėgį juokauti naudoju blogiems tikslams. Klausiau savęs: negi esu blogas žmogus, negi man nesvarbūs kitų jausmai, negi rūpi tik susilaukti aplinkinių dėmesio? Mąstant keitėsi mano juokavimo būdai ir pastebėjau, kad dėl kai kurių pašiepimų aplinkiniai nebeįsižeidžia. Iš pradžių maniau, kad tiesiog egzistuoja normalūs, neįžeidūs žmonės ir jautrūs kvailiai, kurie patys atsakingi už savo reakcijas – kitaip sakant, kaltinau aukas. Vėliau supratau, kad įtakos turi mano paties elgesys: jei aš pašiepiu realią žmogaus ydą, kurią jis pats suvokia kaip kenkėją, ji tampa bendru priešu ir tada galim kartu iš jos juoktis. Jei žmogus pats atpažįsta savo ydas ir suvokia jų žalą, šaipytis pasidaro smagu, nes tai skatina jų atsikratyti. Čia galioja mano minėta pašaipa kaip smurto katalizatorius – tyčiodamiesi iš ydos skatinam smurtą prieš ją, vadinasi – jos naikinimą. Taip pajuoka tam tikra prasme padeda kovoti su vidiniais demonais. Žinoma, viskas taip gražiai skamba tik teorijoje – praktikoje tai įvykdyti nepaprastai sunku.

– Jei juokas bet kuriuo atveju susijęs su patyčiomis, vadinasi jis – greičiau neigiamas nei teigiamas reiškinys?

– Nebūtinai. Apie teigiamą juoko poveikį susimąsčiau feisbuke perskaitęs birželio 26 dienos Šventinio Bankucheno įrašą, kuriame jis pašiepė Lietuvos kultūros tarybos (LKT) finansuotų paraiškų stipendijoms pavadinimus.

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Kandidas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Kandidas“

Paskelbus karantiną, LKT norėjo paremti kuo daugiau kultūros lauko atstovų – o kaip kitaip žmonės galėjo išgyventi, neturėdami galimybių užsiimti savo profesija? Tai pavyko padaryti paskelbus stipendijų konkursus ir kadangi dauguma jų veikiausiai rašytos iš reikalo, o ne ilgai brandinus idėjas, natūralu, kad kai kurios skambėjo apgailėtinai. Tai pašiepė Šventinis Bankuchenas, o LKT, suprasdami situacijos absurdą, pasidalino įrašu savo feisbuko puslapyje, taip parodydami finansuotiems pareiškėjams, kad į situaciją žiūri ironiškai kaip ir pokšto autorius.

Tai labai svarbu, nes augdami ir stebėdami aplinkinių reakcijas į mūsų veiksmus, suprantame, kas yra visuotinai priimtina, o kas – ne. Mus šlifuoja tam tikrų formų smurtas arba pajuoka. Šiuo atveju niekas nesusipyko, užtat kitą kartą menininkai, sėsdami rašyti paraiškų stipendijoms, tikėtina, atkreips dėmesį bent į veiklų pavadinimus.

– Iš ko žmonės dažniausiai juokiasi tavo spektakliuose?

– Dažniausiai – iš akivaizdžių improvizacijų. Manau, kad labiausiai žmones juokina netikėtumai: koks džiaugsmas apima suvokus, kad teatre nesilaikoma taisyklių!

Repeticijose improvizuojantiems aktoriams „mėtau“ nuorodas, kuriomis jie galėtų naudotis spektaklyje. Jo metu, pajutę susirinkusios publikos atmosferą, aktoriai patys nusprendžia, kaip tai panaudoti. Jei jie prisimena mano pastabas ir sugeba jas ne tiesiogiai pritaikyti, bet jomis pasiremdami suimprovizuoti, juokiasi ne tik publika, bet ir visa kūrybinė grupė bei teatro darbuotojai – įvyko kažkas netikėta absoliučiai visiems.

Manau, kad labiausiai žmones juokina netikėtumai: koks džiaugsmas apima suvokus, kad teatre nesilaikoma taisyklių!

Tik čia kyla naujas pavojus – po tokių pasirodymų žiūrovai užkelia aktoriams lūkesčius: „Matau, kad scenoje vyksta chaosas, tačiau šis aktorius jame susigaudo, todėl tikiuosi iš jo daugiau tikslių žingsnių“. Tuomet viskas priklauso nuo profesionalo meistriškumo. Lūkesčiai atveria Pandoros skrynią ir kelią piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, personažas nueina į antrą planą, tačiau jį vaidinantis aktorius, kuriam tądien gerai einasi, to nepripažįsta ir toliau nesugeba patylėti, tempdamas žiūrovų dėmesio paklodę į save. Tai yra niekšiška ir kenksminga spektakliui.

– O ar esi savo spektakliuose kėlęs užduotį tiesiog prajuokinti publiką?

– Spektakliuose su kūrybine grupe stengiamės ne tiek juokinti, kiek sukurti absurdiškiausią įmanomą situaciją. Juokingiausia, kad ilgainiui supratau, jog kuo realiau viską vaizduojam, tuo absurdiškiau tai atrodo. Spektaklyje „Kas preš karą pasiduokit“ beveik visa medžiaga dokumentinė, tačiau žiūrint gali susidaryti įspūdis, kad kūrė kažko prisirūkęs menininkas. Pastatęs šį spektaklį supratau, kad realybė daug juokingesnė nei dirbtinai sukurtas konstruktas.

A.Matuzaitės nuotr./Spektaklis „Kas prieš karą pasiduokit“
A.Matuzaitės nuotr./Spektaklis „Kas prieš karą pasiduokit“

– O kaip žiūri į dažnas stand up komikų deklaracijas, kad juokinti žmones yra pagrindinis jų tikslas? Tą patį Johnas Oliveris yra sakęs apie savo laidą „Last Week Tonight“, kuri yra akivaizdžiai edukacinė.

– Manau, kad taip ir turi būti. Į stand up pasirodymus žmonės eina ne kažko mokytis, o juoktis. Tik svarbu pasirinkti priimtiniausią turinį. Jei esi radikalus krikščionis ar musulmonas, neisi pas Ricky Gervaisą. Jei palaikai Donaldą Trumpą, verčiau nesirodyti Johno Oliverio renginiuose. Jei esi itin jautrus, greičiausiai nesilankysi Jimmy’io Carro stand up’e.

Tai, kad Oliverio laidoje gauni dar ir žinių apie politiką (tiesa, iš labai radikalios pozicijos) yra šalutinis komedijos produktas. Gyvendamas Izraelyje pats daugumą naujienų sužinodavau iš humoristinių laidų. Kitu atveju būčiau pradėjęs depresuoti. Ką daryti, jei pasaulis dega? Bent pasijuokti ir dirbtinai gauti geros nuotaikos hormonų.

– Egzistuoja teorija, kad pašaipa juokinga tik tada, kai juokiamasi iš stipresnių už save. Tačiau teatre susirenka įvairiausia publika. Kaip tokiame kontekste pamatuoti, kas yra galios pozicijoje?

– Tai – pajacų, rūmų juokdarių laikais susiformavęs stereotipas. Kalbam apie istorijos periodą, kai juokas atliko sąmoningą ir tikslingą funkciją. Rūmuose atsidurdavo dėl savo įgimto luošumo (fizinio ar protinio) nepakaltinamas žmogus, kuriam vieninteliam buvo suteikta teisė sakyti karaliui tiesą. Kažkuriam Prancūzijos Liudvikui tik juokdarys galėjo pakomentuoti: „Mes pralaimėjome, tačiau niekas taip drąsiai nešoko iš laivo kaip Prancūzijos kariai!“ Beje, šiandien tai visiškai nebejuokinga frazė.

Nuo tų laikų išliko du populiariausi stereotipai. Pirmas – kad juokinga tik kai Dovydas juokiasi iš Galijoto. Antras – kad juokauti galì tik tada, kai paraleliai juokiesi iš savęs. Kitaip tariant, turi teisę „stumti“ ant kitų, tik jei gebi „stumti“ ant savęs.

Ką daryti, jei pasaulis dega? Bent pasijuokti ir dirbtinai gauti geros nuotaikos hormonų.

Šis stereotipas mane ypatingai erzina. Tik ne savaime, o tuo, kaip jo laikomasi. Jei komikas suvokia turintis kenksmingą ydą ir iš jos šaiposi – viskas gerai, nes jis tvarkosi su savo charakteriu. Tačiau yra saviironija nepasižyminčių žmonių, bandančių iš savęs juoktis formaliai – vien tam, kad įrodytų, jog yra verti juoktis iš kitų. Labai nejauku klausyti tokios „savistūmos“, dar nejaukiau kai tie patys žmonės pradeda šaipytis iš kitų. Norisi šaukti: susitvarkyk savo paties gyvenimą!

Pokštavimas yra tiesiogine prasme susijęs su savirefleksija. Juokaujantysis reflektuoja, koks jis žmogus, koks jis visuomenės atstovas, kaip jis supranta visuomenę. Tik tada suveikia saviironija. Kitu atveju gimsta cringe’as. Kai kuriuose kontekstuose jis yra juokingas, tačiau iš principo cringe’as nėra komiškas žanras. Pavyzdžiui, serialas „The Office“ laikomas komišku, tačiau jame svarbiausia priemonė yra būtent cringe’as. Viešai įvardintos pačios nejaukiausios serialo scenos, kurių žmonės tiesiog fiziškai negali žiūrėti. Tai neturi nieko bendra su juoku. Galì mėgautis cringe’u, tačiau pojūtis visai kitoks nei žiūrint komedijas.

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“

– Tačiau pagrindinis „The Office“ scenarijaus autorius – vienas žymiausių pasaulio komikų. Lietuvoje kurti cringe’ą taip pat dažniau imasi būtent komikai. Todėl nieko keista laikyti jį komedijos stiliumi.

– Taip, tačiau čia gimsta didelės kai kurių komikų klaidos. Nepakankamai įsigilinę į cringe’o principus, jie naudojasi kokiu nors akivaizdžiai matomu aspektu ir kuria remdamiesi vien juo, nesigilindami į šaknis. Jie suvokia patį jausmą, bet ne tai, kaip jis atsiranda, kada ir kodėl juokinga situacija virsta nepatogia. Remiasi kuriuo nors aspektu, tačiau nesusimąsto, kad savo laiku jis suskambėjo dėl konkrečių priežasčių, o ne vien todėl, kad buvo panaudotas.

Yra pavyzdžių, įrodančių, kaip tokiose situacijose padeda profesinis išsilavinimas. Vienas genialiausių klounados ir bufonados mokytojų – Paryžiuje savo vardo mokyklai vadovaujantis Philippe’as Gaulieras. Vienas žinomiausių jo mokinių – Sasha Baronas Cohenas. Jis kuria daug cringe’o, žinomiausias projektas – „Who is America?“. Coheno sėkmės priežastis ta, kad jis sistemingai ir protingai naudoja žanrą, kurio mokėsi profesionaliai – bufonados priemonėmis atskleidžia visuomenės pūlinius. Ir nors jis apsimetinėja, apgaudinėja, mes smerkiame situacijas, bet ne jį patį. Juntame, kad ši kūryba protinga, savireflektyvi.

Tačiau suvokę, jog taip dirba žmogus, kūręs Borato vaidmenį, kai kurie nusprendžia, kad cringe’as – dar vienas komiškas žanras. Kuriant su tokiu nusistatymu išlenda diletantizmas. Žinoma, daug kas pasakys, kad „visais laikais egzistavo puikūs juokdariai ir komikai, nebaigę aukštųjų mokyklų“. Tačiau imdamas interviu iš žmogaus ir sąmoningai siekdamas, kad jis pasijaustų nejaukiai, tu jau vaidini – vadinasi, kuri scenos meną. Juolab, tai situacija, kurioje yra žiūrovas.

– Paminėjai klounados ir bufonados mokyklą. Savo organizuojamame tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ šiems žanrams stengiesi skirti dėmesio kiekvienais metais. Kaip juokina klounai ir bufonai?

– Klounada ir bufonada prasideda nuo patyčių iš savęs. Tik bufonai tai daro aštriai, sprogdindami visuomenės pūlinius, o klounai kuria metaforomis ir simboliais paremtą poeziją. Klounados spektakliuose įmanoma kvatotis, tačiau idealiausia, jei juose šypsaisi. Tai – ne tiek juokingas, kiek be galo gražus eilėraštis. Vieni geriausių to pavyzdžių – Rusijos trupės „Licedei“ ir ypač jos įkūrėjo klouno Slavos Polunino pasirodymai.

Apie klounadą galima pasakyti panašiai, kaip Marina Abramovič pasakė apie performanso meną: daugybė prastų menininkų prisidėjo prie neigiamos sąvokos konotacijos. O iš tiesų tai – labai aukšto lygio menas. Klounada nėra tapati vaidybai, tai – poezijos kūrimas kūnu, žodžiais, erdve. Klounas turi išmanyti ir valdyti absoliučiai visus scenos elementus. Taip, jis geba pasityčioti iš savęs, tačiau tai daro kiek įmanoma poetiškesniu būdu.

Klounada ir bufonada prasideda nuo patyčių iš savęs.

Bufonada – taip pat sudėtingas žanras, kuriuo užsiimantys privalo pataikyti į visuomenės žaizdą, suprasti, kas joje sistemiškai problemiškiausia, o tada skoningai iš to pasijuokti.

Iš klounados spektaklio turėtum išeiti kaip iš „Poezijos pavasario“ – vien su teigiamomis emocijomis. Bufonados pasirodymas priverčia žiūrovą jaustis šūdo gabalu, šlykštėtis gyvenimu savo visuomenėje. Ir negalì dėl to apkaltinti bufono, nes jis pats save pristatė kaip didžiausią šūdo gabalą iš visų.

– Kaip manai, ar tikrai geras komikas dažnu atveju bus ir labai neblogas klounas?

– Ne. Čia yra skirtingi menai.

– Bet klounada integruoja labai daug komedijos pagrindų.

– Taip, tačiau komikui pakanka gero humoro jausmo ir gebėjimo jį išreikšti. Klounas turi turėti gerus humoro ir poezijos jausmus bei mokėti juos išreikšti kūnu, personažu, rekvizitu.

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Kandidas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Kandidas“

– Tiesa, pagrindinė komikų raiškos priemonė – kalba. Tačiau pasitaiko tokių, kurie bando vaidinti, juokinti kūno raiška.

– Puiku, tačiau tai jų nepriartina prie klounados – nebent prie atskirų jos elementų. Tą patį daro teatralai, tą darau aš – naudoju klounados ir bufonados elementus jei matau, kad kuriamose situacijose jie suveiks.

– Tuomet galima manyti, kad besimokančiam klounados paprasčiau tapti komiku.

– Nemanau, kad visi klounai galėtų būti neblogi komikai. Pastarieji renkasi situacijas ir jas išrutulioja taip, kad žiūrovas suprastų absurdą, nesuvokdamas, kaip tai galėjo nutikti. Klounui tai padaryti trukdo jo prigimtinis poetiškumas. Jis negali sukelti pašaipaus juoko, nes per daug myli save ir aplinką.

Negalima juokauti taip, kaip tai buvo daroma XVIII amžiuje. Negalima net taip, kaip tai daryta vakar.

– Priešingai nei bufonai! Vadinasi, bufonams nebūtų sunku rengti stand up’us.

– Iš šito interviu galim parašyti vadovėlį.

– Tuomet mokslo tikslais įtvirtink dar vieną sąvoką. Ar yra amžinai juokingų dalykų?

– Temų – taip, juokavimo būdų – ne. Visos ydos yra amžinai juokingos: žmonių kvailumas, noras priklausyti aukštesnei socialinei klasei, rasizmas, godumas, vėjavaikiškumas, naivumas... Tačiau negalima juokauti taip, kaip tai buvo daroma XVIII amžiuje. Negalima net taip, kaip tai daryta vakar.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis