Tai – įžanga į straipsnių apie komiškų žanrų apraiškas Lietuvoje seriją. Kalbėti apie juoką ir jo šaltinius pradėkime nuo dviejų mitų, kuriuos neretai priimame kaip faktais grįstą informaciją, nors su realybe jie siejasi veikiau metaforiškai.
Pirmasis mitas: juokas – žmonių rūšies privilegija. Nepaisant to, kad idėja seniai paneigta, tekstuose, kuriais bus remiamasi šiame straipsnyje (Henrio Bergsono „Juokas“ (1900) ir Sigmundo Freudo „The Joke and its Relation to the Unconscious“ (1912)), galima rasti mitą stiprinančių teiginių.
Pavyzdžiui, Prancūzų filosofas, Nobelio premijos laureatas Bergsonas savo žymiajame veikale „Juokas“ (Le Rire) primygtinai teigia, kad „komiškumas randasi tik iš to, kas griežtai žmogiška“, o iš gyvūnų ar objektų juokiamės tik todėl, kad savo elgesiu jie mums primena kažką būdinga žmogui. Austrų neurologas, psichoalizės pradininkas S. Freudas tarsi antrina teigdamas, kad dažnai juokiamės nesąmoningai lygindami juoką keliančio subjekto elgesį su saviškiu (vadinasi – žmogišku) ir suvokdami, kad mes toje pačioje situacijoje elgtumėmės visai kitaip, „teisingiau“.
Tiesa, nė vienas minėtų autorių neįvardina juoko skiriamuoju mūsų rūšies bruožu. Užtat pirmoje šio teksto pastraipoje užduoti klausimai iš principo atspindi skirtumą tarp žmonių ir kitų gyvūnų juoko. Neuromokslininkė Sophie Scott teigia, kad juokiasi daugybė žinduolių, pavyzdžiui, beždžionės, žiurkės ir kt. Tai susiję su mums visiems būdingais procesais, pirmiausia – kutenimu bei žaidimais. Kutenasi ir žaidžia dauguma gyvūnų rūšių, o juokas – natūrali didesnės jų dalies reakcija į minėtas patirtis.
Vis dėlto Scott aiškina, kad juokas dėl kutenimo ir socialinis juokas skiriasi, ir šiame tekste daugiau dėmesio bus skirta būtent pastarajam. Apie jį kalbėti pradėsime nuo antrojo mito.
Antrasis mitas: juokas gimsta iš „žemesnių“, nemalonių, amoralių savybių ir polinkių. Jau Aristotelis „Poetikoje“ (335 m. pr. Kr.) rašė, kad komedija siekia imituoti už mus blogesnius žmones, nes „juokingumas yra bjaurumo dalis“. XX a. tekstuose idėja nėra griežtai paneigiama, veikiau atskleidžiama teigiama pusė: komedija sąmoningai siekia viešai parodyti ir išjuokti tai, kas amoralu. „Juokas pirmiausia yra korekcija; jis skirtas pažeminti“, - rašo Bergsonas.
Negana to, filosofas nuolat kartoja, kad juokas gimsta ten, kur dingsta emocijos (Freudas humorą įvardino kaip jausmų sutaupymą). Kitaip sakant, juoktis galime tik tomis akimirkomis, kai subjektą/objektą vertiname vien protu, o visos jo atžvilgiu jaučiamos emocijos mumyse ilsisi. Panašią idėją galima įžvelgti ir minėtos mokslininkės Scott TED kalboje, kurioje ji rodo buvusios VDR metalo grupės bandymą filmuoti klipą, vienam jos narių šokant į užšalusį baseiną ir stipriai trenkiantis į ledą: mes, kaip ir filmavę draugai, juokiamės, nes viskas baigėsi laimingai. Mums negaila šokusiojo, nes jis sveikas, tad juokas atsiskleidžia ir kaip priemonė atsipalaiduoti nuo ką tik išgyvento streso.
Juoko tapatinimas su „žemesniais“, amoraliais žmogaus polinkiais neabejotinai susijęs su ypatingai populiaria vadinamųjų nešvankių juokų kultūra.
Juoko tapatinimas su „žemesniais“, amoraliais žmogaus polinkiais neabejotinai susijęs su ypatingai populiaria vadinamųjų nešvankių juokų kultūra. Pavyzdžiui, Freudas pokštus (kuriuos atskiria nuo komiškumo, bet ne nuo juoko) skirsto į dvi grupes – tendencingus (tendencious) ir nekenksmingus (innoccous), tarsi sukurdamas įspūdį, kad įprastai pokštai yra kenkėjiški. Nešvankiuosius, be abejo, priskirdamas tendencingųjų kategorijai, psichoanalitikas teigia, kad besijuokiantys iš tokio turinio pokštų prilygsta besijuokiantiems iš stebinčių seksualinės agresijos aktą.
Aristotelis komedijų ištakas siejo su falinių dainų atlikėjais. Falinės dainos – derlingumo ir vaisingumo dievams skirtos, dažnai nešvankybių ir dviprasmybių kupinos dainos, kurias traukia falą nešiojanti eisena. Apibrėžimas tarsi patvirtina „žemą“ komedijos žanro kilmę, tačiau žvelgiant giliau stereotipų, nesunku pastebėti, kad filosofas kreipia dėmesį į komedijos sąsajas su žmogaus fiziologija. Falo simbolis ir tai, ką vadiname nešvankybėmis, neišvengiamai susiję su derlingumu, kitaip sakant – tam, kad paskatintų žemės vaisingumą, žmonės naudoja savo pačių vaisingumo simbolius. Todėl galima daryti išvadą, kad nors neretai viešas seksualumo demonstravimas laikomas amoraliu, tikroji problema slypi mūsų polinkyje žmogaus fiziologiją suvokti kaip kažką, ko reikėtų gėdytis, viešumoje netgi apsimetant, kad kai kurie fiziologijos aspektai aspkritai neegzistoja. Toks požiūris kenksmingas ir komiškų žanrų įvaizdžiui, ir žmonėms, nes skatina slopinti vienus svarbiausių prigimtinių poreikių.
Slopinimo sąvoka – viena dažniausiai Freudo vartojamų veikale apie pokšto ir pasąmonės ryšius. Slopinimą psichoanalitikas įvardina kaip vieną svarbiausių juoko prielaidų, nes jis dažnai kyla pasąmonei išsilaisvinus iš to, ką ji išmokyta slėpti. Konkrečiau: „juokas – fizinė išraiška, įrodanti, kad žmogaus psichika peržengė kliūtį“.
Slopinimas prasideda vaikystėje, žmonėms mokantis standartinių elgesio formų. Freudas pritaria Bergsono idėjai, kad tai, kas mus džiugina ir juokina, tiesiogiai siejasi su vaikystės patirtimi. Tačiau pats pabrėžia, kad vaikai neturi komedijos pajautos – tai greičiausiai lemia ankstyvas amžius, kuomet žmogus dar nėra stipriai nuslopinęs prigimtinių poreikių. Galima spėti, kad vaikų juokas artimesnis kitų žinduolių juokui ir kur kas dažniau gimsta kaip refleksas, o ne socialinis vertinimas.
Galima spėti, kad vaikų juokas artimesnis kitų žinduolių juokui ir kur kas dažniau gimsta kaip refleksas, o ne socialinis vertinimas.
Vis dėlto, vaikai juokiasi iš kitų žmonių ir tai Freudas paaiškina šiame tekste jau minėta formule. Mokydamiesi elgesio standartų, vaikai įgyja žinių, kas tinkama daryti įvairiose situacijose. Pamatę kitą elgiantis kitaip, nei patys išmokyti, jie tai suvokia kaip neteisingą elgesį ir žino, kad patys toje situacijoje elgtųsi taip, kaip iš tikrųjų reikia.. Šis pranašumo jausmas ir skatina juoktis.
Pastarasis aiškinimas stipriai siejasi su viena esminių, anot Bergsono, juoką keliančių sąlygų – automatizmu. Juokas, teigia filosofas, kyla stebint kažką visiškai nenatūralioje žmogui situacijoje, vadinasi, suaugusysis, panašiai kaip vaikas, reaguoja į kito elgesį, jei pats tokioje situacijoje elgtųsi kitaip. Kitame žmoguje gali juokinti tiek fizinė reakcija į netikėtas aplinkybes (klasikinis pavyzdys – paslydimas ant banano žievės), tiek nevalingas subjekto įprotis, mechaniškas kartojimas to, kas paprastai nebūdinga žmogui – šį gyvo organizmo mechaniškumą Bergsonas ir vadina juoką keliančiu automatizmu.
Idėją filosofas papildo pastaba, kad juokingas gali būti tik žmogus, pats nesuvokiantis toks esąs (čia galėtų prieštarauti komikai, klounai, aktoriai, tačiau pirmųjų atveju juokiamės iš pokštų, bet ne iš žmogaus, o antruoju juokiamasi iš personažų, bet ne pačių aktorių, vadinasi, iš tų, kurie nesuvokia savo juokingumo). Bergsono žodžiais tariant, „jei mūsų gestai ištikimai sektų mūsų vidinius judesius, jei gyventų taip, kaip mes gyvename, niekada nesikartotų ir taip mestų iššūkį bet kokiai imitacijai. Taigi mus galima pradėti imituoti tik tada, kai nustojame būti savimi.“ Kitaip sakant, slopindami savastį ugdomės nenatūralius įpročius, kurie tampa mechaniškais, automatiškais. Patys to nejaučiame, nes įpročiai glūdi pasąmonėje, tačiau aplinkiniams jie kelia juoką.
Bergsonas analizavo situacijas ir bruožus, iš kurių žmonės dažniausiai juokiasi. Juoko ir pasąmonės sąsajas analizavęs Freudas pirmiausia rėmėsi į žodines technikas – pokštus, anekdotus. Įdomu, kad pastaruosius (tiksliau – šmaiktumą apskritai) Freudas labai aiškiai atskiria nuo komiškumo (vienas esminių skritumų – pokštai kuriami sąmoningai, komiškumas gimsta atsitiktinai). Tą patį dvylika metų anksčiau prabėgomis minėjo ir Bergsonas. Nepaisant to, kad visos šios sąvokos apibūdina juoką keliančius reiškinius, ir Freudas, ir Bergsonas liko prie išvados, kad neįmanoma tiksliai įvardinti, kas žmonėms kelia juoką. Pats Freudas pripažino, kad jo analizuojamos juoką keliančios technikos iš tiesų yra pokštų keliamo malonumo šaltiniai. Kitaip sakant, galime suvokti, kokie reiškiniai inspiruoja juoką keliančias emocijas, tačiau ne patį juoką.
Šiame tekste daugiausiai kalbėta apie XX amžiaus pradžioje paplitusias idėjas. Šiandien juoko reiškinį aktyviai tyrinėja neuromokslininkai, kurie gali ne tik paaiškinti, kas juoko metu vyksta žmogaus organizme, bet ir apibūdinti kur kas daugiau juoko šaltinių ar net reakcijų į kito žmogaus juoką. Todėl išties įdomu sužinoti, kad tyrimais nustatyta, jog girdėdami kito žmogaus juoką, natūraliai pradedame spėlioti, ką jis ar ji galvoja (todėl išgirdus besijuokiantįjį taip knieti sužinoti juoko šaltinį). Arba išgirsti, kad apie juoką mokomės visą gyvenimą, todėl vyresniems žmonėms kur kas lengviau atskirti nuoširdų juoką nuo dirbtinio, o vaikams tai praktiškai neįmanoma. Vis dėlto, į esminį klausimą – iš ko žmonės juokiasi – neatsako ir šios srities mokslininkai.
Apie juoką mokomės visą gyvenimą, todėl vyresniems žmonėms kur kas lengviau atskirti nuoširdų juoką nuo dirbtinio.
Tačiau paaiškinti mokslines juoko kilmės priežastis nėra šio teksto tikslas; šiuo atveju komiškumo ir pokštų šaltinių analizės yra svarbesnės nei juoko fiziologijos tyrinėjimas. Norisi tikėtis, kad aktyvesnis kalbėjimas apie juoką ir komiškus žanrus suteiks daugiau galimybių žvelgti į pastaruosius kaip į lygiaverčius vadinamiesiems rimtiesiems žanrams ir tam neabejotinai turėtų pasitarnauti klasikų-autoritetų idėjos, net ir snobiškesniems kultūros vartotojams įrodančios, kad juokas yra gilius procesus liudijantis reiškinys.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
