Te(be)gyvuoja komedija. Kodėl teatrai nenori juokinti?

„Pats pagalvok – buvo rasta tik tragediją aiškinanti Aristotelio „Poetikos“ dalis. Užtat niekas ir nežino, kaip statyti komedijas“, – taip, anot Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovo Pauliaus Ignatavičiaus, pajuokavo jaunas vokiečių režisierius Nikolasas Darnstädtas, 2018-aisiais Šiauliuose pastatęs J.Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Pajuokavimas suskamba taikliai, mesdamas akmenį į viso pasaulio teatralų daržą ir atimdamas lietuvių įsitikinimą, kad turi išskirtinai prastą humoro jausmą.
Spektaklis „Tobula pora, arba Su naujais metais, Ionesco!“ (rež. Paulius Ignatavičius)
Spektaklis „Tobula pora, arba Su naujais metais, Ionesco!“ (rež. Paulius Ignatavičius) / S.Jankausko nuotr.
Temos: 1 Teatras

Sunku pasakyti, kaip ir kodėl susiformavo stereotipas apie lietuvių negebėjimą kurti išties juokingas komedijas. Neteko girdėti tai įrodančių tyrimų, taip pat būtų sunku pagrįsti, kad tokia nuomonė iš tiesų plačiai paplitusi. Tačiau juk būtent dėl nekvestionuojamų taip manančiųjų įsitikinimų ir įrodymų trūkumo ji laikoma stereotipu.

N.Darnstädto pajuokavimas apie „Poetiką“ turbūt nėra toli nuo tiesos. Greta to, kad šiandien grynieji žanrai teatre apskritai yra retas reiškinys, komedija, regis, niekuomet neturėjo bazinio apibrėžimo ir pakankamai liberaliai kito drauge su naujais laikais ir jų autoriais. Karalių rūmų juokdariai šaipėsi iš visuomenių ydų. Tradiciškesnės komedijos teatro formos įpratindavo savo meto žiūrovus prie kaukių ar amplua, kuriuos pristatydavo įvairiose komiškose aplinkybėse, neretai sukurdami kažką panašaus į šiandienines situacijų komedijas. Williamo Shakespeare’o komedijos taip vadintos ne tiek dėl juokingų scenų (jų pasitaiko ir tragedijose), kiek dėl laimingų pabaigų. O Antonas Čechovas, žinia, komedija pavadino savo pjesę „Žuvėdra“, kurią traktuoti ironiškai nesudėtinga, tačiau sąžinė sunkiai leistų Kostios kančią ir savižudybę suvokti kaip juokingą istoriją.

Aktyvesni Lietuvos teatro žiūrovai greičiausiai pastebėjo, kad pastaruosius kelerius metus spektaklių aprašymuose nurodomi vis įmantresni žanrų pavadinimai: folklorinis siaubo miuziklas, juodojo humoro satyra, ironiška utopija, etc. Mokykloje išmoktų abstrakčių žanrų pavadinimų seniai nebeužtenka apibūdinti šiandieninei kūrybai scenoje. Kai kurios įstaigos, pavyzdžiui, Valstybinis jaunimo teatras (VJT) žanro apskritai nenurodo, siūlydami žiūrovams rinktis spektaklius pagal temas, pavardes, pasakojamas istorijas. Teatro vadovas Audronis Liuga, pripažindamas žanrų reikšmę rinkodaroje, drauge teigia besilaikantis nuomonės, kad suintriguoti publiką ateiti į teatrą reikėtų „skelbiant kūrėjų mintis ir taip pat savo refleksijas, nes pats pasirenku šiame teatre kuriančius režisierius ir kartu su jais parenkame statomą literatūrą. Tikiuosi šiokio tokio žiūrovų intelekto ir supratimo apsisprendžiant ateiti į teatrą, o toliau – pats spektaklis kalba už save.“ Tiksliai įvardinti žanrus vengia nemaža dalis kitų teatrų, ypatingai – didžiųjų miestų valstybiniai. Darbus linkstama vadinti „n dalių spektakliais“, pastarąjį žodį kartais pakeičiant į tragikomediją, misteriją, satyrą, etc.

Aktyvesni Lietuvos teatro žiūrovai greičiausiai pastebėjo, kad pastaruosius kelerius metus spektaklių aprašymuose nurodomi vis įmantresni žanrų pavadinimai

Todėl bandymas apskaičiuoti, kiek komedijų šiuo metu rodoma Lietuvos teatruose gali pasirodyti neturintis objektyvaus pagrindo. Dalis spektaklių pačių teatrų pristatomi komedijomis, tačiau egzistuoja nemažai taip nevadinamų darbų, pasižyminčių intensyvia komiška raiška. Vadinasi, statistika priklauso nuo asmeninės sampratos: vienaip gali atrodyti kritikui, visai kitaip – už repertuarą atsakingiems asmenims, kurie jiems pateiktą komiškų spektaklių sąrašą paprastai papildo dar keletu darbų, teigdami, kad juose eksploatuojama pakankamai komedijos žanrui reikalingo humoro. Šiame tekste vadovausiuosi savo pačios samprata ir komediją apibrėšiu taip: spektaklis, repertuare įvardintas komišku žanru, arba neįvardintas, tačiau kurio pagrindas (ne epizodai) remiasi į komiškus elementus.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) repertuare šiuo metu yra 34 spektakliai, iš kurių komedijoms drąsiai priskirtini du (P. Ignatavičiaus „Demokratija“ ir J. Strømgreno „Durys“); dar du – Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ ir „Tartiufas“ – iš dalies komiški, tad sąraše galėtų atsirasti su ypatingomis išlygomis. Panaši situacija Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame iš 42 šiuo metu repertuare rodomų spektaklių šešis be jokių abejonių galima pavadinti komedijomis. Minėtame VJT to nepasakytume apie nė vieną spektaklį, nors itin ryškių epizodinių komiškų scenų pasitaiko daugybėje teatro pastatymų.

 D.Matvejevo nuotr./Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“
D.Matvejevo nuotr./Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“

Kiek kitokia Vilniaus mažojo teatro (VMT) situacija. Didesnė dalis už repertuarą atsakingos režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklių – komiški, kai kurie ir pavadinti komedijomis (pavyzdžiui, „Fantazijus“). Komedijomis laikytini ir gana solidaus amžiaus sulaukę, tačiau repertuare vis dar išlikę teatro įkūrėjo Rimo Tumino darbai – pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjeses pastatyti „Madagaskaras“ ir „Mistras“. Iš dalies komišku spektakliu būtų galima vadinti ir „Belaukiant Godo“, tačiau svarbu nepamiršti, kad Samuelis Beckettas nebuvo komiškojo absurdo atstovas, t.y., absurdas savaime nesufleruoja komedijos.

Žvelgiant į valstybinius regionų teatrus, komedijų procentas auga. Klaipėdos ir Šiaulių valstybiniuose teatruose komiškais galima vadinti apie ketvirtį visų repertuarinių spektaklių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) – kone trečdalį. Kita vertus, savivaldybės dotuojamame Alytaus miesto teatre komedijų vos keletas, nors viso repertuare rodomi 35 spektakliai. Tačiau verta minėti kasmetinį Alytaus teatro rengiamą festivalį, ilgą laiką vadintą „Tegyvuoja komedija!“, ne taip seniai pervadintą į COM•MEDIA. Taip, kaip pastebėjo pernykštį renginį aprašiusi teatrologė Rasa Vasinauskaitė, renginio organizatoriai „atvėrė duris ne tik įvairesnėms scenos meno formoms“, bet ir leido vis kitaip interpretuoti festivalio pavadinimą. Tad komedija tapo mažiau svarbi nei teatro naudojamų medijų, kanalų, kuriais bandoma pasiekti žiūrovus, įvairovė. Tuo pat metu nuostolingas ir tikslingas pokytis išplėtė renginį nuo vieno žanro festivalio iki teatro veiklos metodus kvestionuojančios programos. Tai – vienas pavyzdžių, kaip Lietuvos teatre mažėja ne pačios komedijos, bet griežto, gryno žanro reikšmė.

Lietuvos teatre mažėja ne pačios komedijos, bet griežto, gryno žanro reikšmė.

Nevalstybiniuose teatruose komiškų spektaklių populiarumas dar mažesnis. Išskyrus „Domino“, kurio repertuaro pagrindas – situacijų komedijos, dauguma kitur pastatytų darbų komiškiems žanrams priskirtini su daugybe išlygų. Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre (OKT) komedijai išties artimos vienintelės „Vestuvės“, kuriose integruotos paprastai komiškais efektais pasižyminčios improvizacijos (neabejoju, kad daug kas minėtų ir „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, tačiau pati čia greičiau įžvelgčiau epizodišką groteską). Meno ir mokslo laboratorijoje tarp septynių spektaklių neatrasime nė vienos komedijos, kaip ir „Apeirono“ teatro repertuare, nors pastarojo kūrėjos pažymi statančios tragikomedijas. Grynesnės komedijos neatrastume ir teatre „Atviras ratas“, nors režisierė ir viena meno tarybos narių Ieva Stundžytė teigia, kad komiški elementai ryškūs daugybėje repertuaro darbų. Klaipėdos jaunimo teatre, kurio repertuaras itin gausus (23 spektakliai) artimiausias komedijai žanras pavadintas ironiška utopija („Ledas“), nors absurdisto Eugene’o Ionesco „Pamoką“ ar itin charakteringą kabaretą „Graži ir ta galinga“ taip pat galima suvokti kaip komiškų žanrų pavyzdžius.

OKT nuotr./Spektaklis „Vestuvės“
OKT nuotr./Spektaklis „Vestuvės“

Keistuolių teatre, daug metų garsėjusiame spektakliais, kuriuose galima nuoširdžiai pasijuokti, komiški spektakliai šiandien sudaro pusę suaugusiems skirto repertuaro ir tik penktadalį viso. Panašiai proporcijos dėliojasi Vilniaus kameriniame teatre, kur komedijos nesiekia trečdalio repertuaro, tačiau tai yra penki iš septynių suaugusiems skirtų darbų. Įvardinti Kauno kameriniame teatre pastatytų komiškų spektaklių skaičių pasirodė itin sunku. Pati ryškesnius komedijų elementus įžvelgčiau ne daugiau nei ketvirtyje spektaklių, užtat teatro vadovė Jurga Knyvienė teigia, kad didžioji dalis repertuaro iš principo yra komiški darbai. Tai – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, įrodžiusių, kaip sunku šiandien objektyviai nustatyti pagrindinius spektaklių žanrinius polinkius.

Kalbantis su už teatrų repertuarus atsakingais direktoriais bei meno vadovais, ryškėja pasąmoningomis nuostatomis paremtas stereotipas. Užrašytuose, iš anksto apgalvotuose atsakymuose to nematyti, tačiau kalbantis gyvai kaskart pasigirsta komedijos kaip lengvesnio, žemesnio lygio žanro traktuotė.

Kalbantis su už teatrų repertuarus atsakingais direktoriais bei meno vadovais, ryškėja pasąmoningomis nuostatomis paremtas stereotipas.

Įdomiausia, kad tai – nebūtinai pačių kalbančiųjų pozicija; kai kuriais atvejais ji padiktuota publikos nuostatų. NKDT vadovas Egidijus Stancikas ir Klaipėdos valstybinio dramos teatro vadovas Tomas Juočys teigė susipažinę su žiūrovų apklausomis, kuriose pastarieji pageidavo daugiau lengvesnio žanro spektaklių, ypač komedijų. Abu vadovai pažymi neketinantys aklai tenkinti lengvų spektaklių poreikio, todėl sąmoningai repertuarų komedijomis nepildo. Tačiau taip atsispindėjusi visuomenės pozicija suteikia pagrindą skeptiškai žanro traktuotei. T.Juočys prisimena juokavęs su kolegomis apie „kasinio“ spektaklio receptą: pora žymių vardų, komedijos žanras ir keletas dainų. Buvęs JMDT meno vadovas Andrius Jevsejevas panašiai kritikuoja teatro rinkodaros politiką: „savo kailiu patyriau, jog vieninteliai su repertuarinių spektaklių komunikacija susiję veiksmai, kuriuos šio teatro rinkodarai pavykdavo sugalvoti, buvo šie: kuo ryškesnėmis raidėmis ant plakato užrašyti žodį „komedija“ ir organizuoti nemokamas bilietų dalybas draugams arba akcijas mokiems žiūrovams“.

Kitais atvejais komedijos kaip nelygiaverčio žanro kitiems samprata paprastai pasireiškia sakinio „neturime tikslo užsakinėti spektaklius, kurie būtų skirti tiesiog pajuokinti publiką“ variacijomis. Vis dėlto paklaustì, ar komedijas laiko vien juokinimui skirtu, dramos ir tragedijos šešėlyje esančiu žanru, dauguma tvirtino, kad yra atvirkščiai: komedija – nepaprastai sunkiai pasiduodantis, didelio techninio tikslumo, išsilavinimo ir įgimtos pajautos reikalaujantis kūrinys. Didelė dalis pašnekovų pažymėjo, kad komedija visuomet slepia tragediją, o T.Juočys sukonkretino: „komedija gimsta, kai nori pasakyti kažką labai rimto ir supranti, kad be humoro čia neišeis“. Tad komiški žanrai profesionalų vertinami kaip sudėtingi ir prasmingi, tačiau tai grindžiama ne komedijos specifika, bet jos artimumu rimtiesiems žanrams.

Pasidomėjus repertuarų formuotojų darbo principais aiškėja, kad turinys (drauge su juo – žanrų įvairovė) paprastai nuo jų nepriklauso. Kai kuriais atvejais meno vadovai imasi stebėti miesto visuomenę ir nuspėti, kokias temas prasminga eksploatuoti teatre ir kokia raiška galėtų pritraukti daugiau visuomenės grupių (tokius stebėjimus įvardina P.Ignatavičius ir A.Jevsejevas). A.Liuga, kaip minėta, pažymėjo savo vaidmens lygiavertiškumą režisieriui renkantis medžiagą. Tačiau nemaža dalis repertuarų formuotojų teigia, kad pirmiausia svarsto ne apie žanrus, temas ar literatūrą, bet apie režisierius, kurių darbus nori matyti savo teatruose. Be abejo, tai pirmiausiai pasakytina apie valstybinius ir savivaldybės teatrus, kadangi nepriklausomi paprastai įkuriami režisierių, kurių darbai ir sudaro repertuaro pagrindą, diktuodami viso teatro stilistiką. Kitų teatrų repertuarų formuotojai dažnai teigia norintys suteikti kuo didesnę laisvę režisuojantiems, todėl neprimetinėjantys jiems konkrečių temų ar sprendimų. Dalis tikina turintys patirčių, kai sąmoningas žanro laikymasis yra atvedęs prie labai blogų rezultatų.

S.Jankausko nuotr./Spektaklis „Tobula pora, arba Su naujais metais, Ionesco!“ (rež. Paulius Ignatavičius)
S.Jankausko nuotr./Spektaklis „Tobula pora, arba Su naujais metais, Ionesco!“ (rež. Paulius Ignatavičius)

Ne kartą teko išgirsti pastebėjimų apie tai, kad spektaklio žanras apskritai nėra pasirenkamas – jis paaiškėja kūrybinio proceso metu. Galima rinktis komedijinį kūrinį, tačiau suniveliuoti jo literatūrinį komiškumą. Galima kviesti provokuojantį, fiziologines žiūrovų patirtis stimuliuoti siekiantį režisierių, tačiau netikėtai sulaukti komedijos. Anot E.Stanciko, jo karta „prisimena Povilo Gaidžio ar Henriko Vancevičiaus gebėjimus kurti stiprias komedijas arba rimtas dramas pakelti iki komedijos žanro lygio. Tačiau šiuo metu Lietuvoje nėra režisierių, kurie galėtų prilygti šiems dviems tikrojo komedijos žanro meistrams“. Kiek atlaidžiau į situaciją žiūri T.Juočys, teigdamas, kad „kiekvienas režisierius savo kūryba kažką sako, vertina aplinką. O aplinka šiuo metu tokia, kad režisieriams nesinori komedijų.“ G.Tuminaitė tvirtina, kad stiprią komediją šiandien galėtų pastatyti R.Tuminas. Nepaisant to, kad vodeviliniais intarpais ir žaidybišku teatru garsėjantis režisierius niekuomet nevadintas išskirtinai komedijų autoriumi, būtent jo mokiniai šiuo metu pagal galimybes gana nuosekliai stengiasi puoselėti kokybiškos komedijos tradicijas.

Tiek G.Tuminaitė, tiek P.Ignatavičius kalbėdami apie savo pačių kūrybą teigia išties didelį dėmesį skiriantys komiškai raiškai – tai matyti ir jų spektakliuose, kur humoras neretai tampa priemone pavaizduoti skaudžiausias ar agresyviausias scenas. Kitas dalykas – būtent R.Tumino kurse studijavęs Andrius Žebrauskas Lietuvoje išvystė improvizacijos teatro tradicijas ir padėjo pagrindą šiandien profesionaliu teatru pripažintam „Kitam kampui“, kuriame pirmais smuikais kol kas taip pat griežia R.Tumino mokiniai: Audrius Bružas, Kirilas Glušajevas, Balys Latėnas.

Ne kartą teko išgirsti pastebėjimų apie tai, kad spektaklio žanras apskritai nėra pasirenkamas – jis paaiškėja kūrybinio proceso metu.

R.Vasinauskaitė aukščiau minėtame tekste prisimena 2012-ųjų metų vizitą Alytaus miesto teatro rengtame festivalyje „Tegyvuoja komedija!“, kai „su jo organizatoriumi, tuometiniu teatro vadovu, režisieriumi Arvydu Kinderiu vis kalbėdavome, kad šio žanro pasirinkimas nėra geriausia išeitis. Tačiau ir pasiguosdavome, kad nuo komedijos iki dramos ar tragedijos – tik vienas žingsnis, o lengvesnis žanras – vienas būdų sudominti, sukviesti į teatrą žiūrovus.“ Ši frazė tiksliai iliustruoja ankstesnį pastebėjimą, kad komedijas teatralai vertina tiek, kiek jose atranda dramatiškumo, tragiškumo. Šiek tiek kitaip į komediją žiūri „Apeirono“ teatro įkūrėjos Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė, teigdamos, kad „ne po kiekviena drama ar tragedija slypi komedija, bet po komedija visada slypi drama ar tragedija“, taip pažymėdamos komediją kaip šiek tiek talpesnį žanrą nei kiti du. Drauge jos užsimena bijančios grynosios komedijos, kuri „nesunkiai gali apkvailinti jos kūrėjus“.

Klausantis ar skaitant repertuarus formuojančių žmonių komentarų, nesunku pastebėti daugiasluoksnį mąstymą: pasąmoningą komedijos priskyrimą žemo lygio poreikių tenkinimui ir drauge vidinį pasipriešinimą tokiam požiūriui, sąmoningai suprantant, kiek daug specifinių įgūdžių ir improvizacinių gebėjimų reikalauja tokio spektaklio sukūrimas.

R.Tumino nuotr./Spektaklis „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas)
R.Tumino nuotr./Spektaklis „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas)

Čia kyla išvados: komedija – lengvas žanras žiūrėti, tačiau sunkus pastatyti. Ankstesniuose ciklo tekstuose minėta, kad kūrinio komiškumas gali remtis į esamojo laiko ir publikos aktualijas arba / ir į objektyviai juokingus dalykus. Pirmuoju atveju spektaklis rizikuoja bet kurią akimirką tapti nekontroliuojamai nebejuokingas. Antruoju reikalauja ypatingo profesinio pasiruošimo. Repertuarų formuotojų nuomonės apie režisierių polinkius jau minėtos, o požiūris į aktorių pasiruošimą išsiskiria. Vieni teigia, kad jų teatruose pakanka stiprių, komedijos žanre puikiai veikti gebančių aktorių; kiti tikina tokių pastebėję vos pustrečio; kažkas užsimena apie aktorių polinkį vaidinant komiškus personažus teisinti save (kvailas personažas, o ne aš); kiti mini studentus, po keleto nesėkmingų bandymų nusprendžiančius, kad komedijai neturi talento – tarsi su tuo būtų gimstama arba ne.

Repertuarų formuotojai juokinimą dėl juokinimo kone sutartinai vadina vienareikšmišku blogiu, nors paklaustì, kodėl kelti juoką atrodo neprasminga, dauguma pasitaiso, kad viskas priklauso nuo turinio, t.y., tikslui pasirinktų priemonių. Skamba adekvačiai ir profesionaliai, tačiau kol idėja neišeis už mąstymo lygmens, komedijos vieta Lietuvos teatruose liks trečiaeilė. Ir tai nėra specifinė šalies problema – pakanka prisiminti vieną žymiausių komiškų pjesių autorių Moljerą, kuris, siekdamas kurti rimtas, aukšto lygio dramas, nesugebėjo įvertinti savo paties komedijos genijaus.

Tad viena vertus, nykstant gryniesiems žanrams, šis kriterijus tampa nebetinkamas matuoti spektaklių kokybei; kita vertus, Lietuvos teatro profesionalų ir žiūrovų pasąmonėse komedija dar neretai suvokiama kaip mažiau prasmingas žanras.

Lietuvos teatro profesionalų ir žiūrovų pasąmonėse komedija dar neretai suvokiama kaip mažiau prasmingas žanras.

Vis dėlto tai, kad komedijų procentas Lietuvos teatruose nėra didelis bendrai lauko kokybei tarsi nedaro jokios apčiuopiamesnės įtakos. Tad kokia problema? Tokia, kad visame pasaulyje įvairiausiose medijose komiškiems žanrams kylant į vis aukštesnį lygį, Lietuvoje neretai atsisakome tikėti, jog paraleliai kilti galime ir mes. Ir dar tokia, kad vengdami gilintis į komedijos specifiką bei bandydami ją pritraukti prie kitų žanrų ypatumų, prarandame galimybę sukurti būtent juoko generuojamas patirtis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis