Spalvoti prožektoriai, disko gaublys ir „Lacoste“ krokodilas
Ankstyvą šeštadienio vakarą šokiu pradėjęs ukrainietis Antonas Ovčinikovas Menų spaustuvės Kišeninėje salėje žiūrovams parodė solo darbą pavadinimu „De.sinchronizacija“. Posovietinės valstybės menininkas nagrinėja šalies ir savo atmintį, bando joje sudėti skiriamuosius ženklus.
Atminties tapatybė ir sovietinis palikimas, bandymas dar kartą priminti apie neseniai mūsų šalis bendrai jungusią praeitį, tiesą sakant, nepasiūlo nieko naujo. Ne vieną dešimtį kartų tiek teatre, tiek šokyje tyrinėta tema jau gana „išsivėdėjusi“. Todėl sunku suprasti, kodėl posovietinių šalių menininkai taip desperatiškai laikosi jos įsikibę iki šiol?
Spalvoti, į žiūrovą nukreipti prožektoriai, disko gaublys, „Lacoste“ krokodilas ant priekinės marškinių kišenės, iš vaikystės prisiminimų atklydę judesiai ir ilgi pokalbiai su žiūrovais: štai tokia ta „De.sinchronizacija“. „Negi viskas taip ir baigsis?“ – klausiau savęs iš keturiasdešimties spektaklio minučių praėjus kone pusvalandžiui. Vis dėlto, šokėjas taško čia nepadeda, ir paskutines beveik dešimt minučių žiūrovus apdovanoja tikra techniškų judesių audra. A. Ovčinikovas įrodo, kad dirbti savo kūnu ir kurti judesius jis tikrai moka ir pagaliau primena, kad žiūrovas dalyvavo šokio spektaklyje.
Ar nebijai numirti?
„Ar nebijai numirti?“ – neužmiršta paklausti seserys, aplankiusios kiekvieną iš savo tetų. „Nebijau“, – atsako kiekviena iš jų. Baimės nebuvimo priežastys išsiskiria, bet mirčiai žiūrėti į akis senolės nebevengia. Tokias ir panašias temas video projekcijoje žiūrovas galėjo pamatyti šokio spektaklyje „Seserys po 11 metų“.
Po sunkios motinos ligos ir mirties, norvegių seserų Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen duetas nuspendė prabilti senatvės ir mirties temomis. Pasirinktos temos ne pačios lengviausios, tačiau būtinos atverti diskusijai: kodėl mūsų visuomenė linkusi užmiršti senus žmones? Kodėl seno žmogaus mirtis – tik laiko klausimas, ir kantrus aplinkinių laukimas? Kodėl senatvė tokia nepatogi, nepatraukli? Kodėl senas žmogus – nurašytas žmogus?
Seserys Haugen šokio spektaklį „Seserys po 11 metų“ kuria dokumentinio žanro pagrindu. Didžiausią spektaklio dalį užima dokumentinė seserų šeimos video medžiaga, kurioje skleidžiasi ne tik Haugen šeimos istorija, bet senatvės tema. Apklausti artimiausi senoliai – tarsi nedidelės apimties tyrimo dalyviai, kurių atsakymai leis galbūt labiau suvokti senatvės ir mirties problemas.
Tarp senolių pokalbių kūrėjos įpina šmaikščių vaidybinių epizodų. Statiška video projekcija spektaklyje taip pat keičiama jautriu seserų šokiu. Dvi seserys, lygiai kaip ir du salėje kabantys lynai: kartais jos susipina, kartais pasileidžia skirtingomis kryptimis, bet visad laikosi šalia. Juk artimo buvimo šalia faktorius dažniausiai ir yra ta stiprioji jėga, verčianti žmogų eiti į priekį, ar ne?
Vienoje spektaklio scenoje šokėjos grindis nukloja rūbais, kuriuos bando suruošti, suderinti: štai raudonas megztinis puikiai derės su geltonu sijonu, o balta palaidinė su mėlynomis kelnėmis. Seserys matuojasi savo (o galbūt motinos) paliktus drabužius. Tik su laiku tų drabužių ant salės grindų vis mažėja ir vietoj jų randasi tušti plotai. Argi visai ne taip, kaip ir su artimaisiais? Su laiku jie iš mūsų gyvenimo pasitraukia žemiškiausiu būdu – mirtimi. O po jos lieka tuščias plotas tiek namuose, tiek mūsų širdyse...
Judesys, žengiantis toliau
Kai pagalvoju apie šokio atlikimą, visų pirma, galvoje visuomet nuskamba dar studijų metais šokio dėstytojos išsakyta mintis, kad judesys turi žengti toliau: kiekvienas rankos ar kojos mostas visuomet turi bandyti pasiekti kažką, esantį toli horizonte. Tuomet judesys nesustos, o tokia kompozicija pradės šokiu pasakoti istoriją. Adrien M ir Claire B trupė į šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ festivalį atvežė darbą pavadinimu „Hakanai“, kuris, tiesiogine žodžio prasme galėtų šią mintį iliustruoti: judesys žengia toliau, nes pasakojimas prasideda ten, kur judesys pasibaigia. Tik ar viskas buvo padaryta, kad pasakojimas iš tiesų įvyktų?
Salės centre pastatytas permatomas kubas kompiuterinės projekcijos ir jutiklių dėka leidžia šokėjai ant sienų pasakoti savas istorijas. Kiekvienas šokėjos judesys lemia vizualios projekcijos pokytį ant kubo sienų, tad grafiniai piešiniai kinta, juda, traukiasi ir plečiasi priklausomai nuo to, kokiais mostais ir kokiu greičiu kubo centre esanti šokėja nuspręs judėti.
Toks virtualios realybės pasaulis kuria sapnišką atmosferą, o ant kubo sienų projektuojamų geometrinių formų vaizdiniai primena gamtos pasaulį: galima pamatyti ir banguojančią jūrą, ir didelius lietaus lašus, pieva skrajojančius pienių pūkus ir net erdvėje klaidžiojančius molekulių junginius.
Judesiai persikloja dviem sluoksniais; pirmasis – šokėjos, antrasis – vaizdo projekcijų dėka. Viena vertus, kūrėjai savo išsikeltą uždavinį išpildo (verčiant iš japonų kalbos, žodis hakanai reiškia laikinumą ir trapumą, tai, kas greitai pasibaigia). Scenoje matome laikinus vaizdinius, kurie kinta ir persipina naujais. Kita vertus, nors pasirodymas vizualiai išraiškingas ir efektyvus, po gerų dvidešimties minučių stebėti šį šokio ir technologijų junginį pabosta: koją pakiša spektaklyje taip ir neatsiradęs naratyvas.
