Giulio D‘Anna kūrinys OOOOOOO (IT) yra postmodernus miuziklas, kuris remiasi atlikėjų gyvenimo aprašymų statistika ir individualia patirtimi (pavyzdžiui, kas kiek turėjo partnerių, kuris iš šokėjų yra religingas, kiek trupėje homoseksualų, biseksualų, kiek atlikėjų neteko tėvų ir t.t.). Vis dėlto, pagrindine spektaklio ašimi tapo ne choreografinė išmonė ar įmantrių judesių kombinacijos, bet aiški emocijų simbolika. Kūrinyje pilna visko, pradedant ritualinių šokių elementais, baigiant Michelangelo darbuose vaizduotų kančios ir dieviškumo figūrų kontūrais. Spektaklio kuriamame pasaulyje, pilname paviršutiniškos meilės, vienatvės, dainų bei energingų ritmų, žmogaus patirtys susijungė į bendrą šokėjų kūnų visumą. Mūsų visų intymios, bet bendražmogiškos patirtys iš šokėjų kūnų išplaukė lengvai ir nepastebimai. Asmeniniai išgyvenimai atsivėrė per kūno skleidžiamus garsus, jų kuriamą muziką ir ritmus. Pavyzdžiui, tyloje aidintis moters balsas skambėjo desperatiškai, bet tuo pat metu galingai ir tvirtai motyvavo nepasiduoti. Atlikėja tarsi šaukė: „išgirskite mane, aš nebemoku būti laiminga, nenoriu būti įskaudinta, bet noriu būti mylima. Aš noriu mylėti, net jei iš to gims kančia“.
Spektaklyje viešų ir privačių patirčių riba sunaikinama. Visuomenėje vyraujantį vienišumą puikiai perteikė viena iš spektaklio kompozicijų: čia mergina stovi ant besimylinčios poros, todėl yra priversta stebėti poros laimę, kol pati tegali dainuoti apie troškimą rūpintis kitu. Mes visi patiriame troškimą mylėti, bet ar jis dar įmanomas mūsų konsumeristinėje, melo pilnoje visuomenėje? Kodėl, pavyzdžiui, homoseksualų santykiai yra smerktini ir mažiau tyri nei heteroseksualų? Ar vis dar egzistuoja intymumas, o gal jį negrįžtamai pakeitė aistros troškimas?
Naudojant individualias šokėjų patirtis, spektaklis jaudina,čia žiūrovui perskaitomi autentiški atlikėjų išgyvenimai. Būtent šokėjų perteikiamas žmogiškumas, gebėjimas suvokti kito patirtis ir jas susieti su savo potyriais, tampa stipriausia spektaklio linija. Šokėjai – ne vien skulptūros ar estetiškai judantys meno kūriniai, jie – asmenybės su unikaliomis patirtimis.
Šios šokėjų komandos sąskambis buvo organiškas ir metaforiškas. Iš septynių atlikėjų kūnų gimė vienatvės, netekties ir neteisybės keliamo skausmo asociacijos. Tragiškas akimirkas keitė nuotaikingos ir motyvuojančios dainos, akomponuojamos ritmo mušimu į savo kūną iki kol atlikėjų oda pasidengia akinamai raudona, kraujo spalva. Čia siūloma nepasiduoti baimėms. Skausmo kančia įprasminama, nes būtent per ją mes bręstame kaip individai ir kaip atlikėjai. Per skausmą gimsta didūs darbai, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų nelaimingos meilės užsimiršimas, ar alinamas darbas siekiant kūno išraiškingumo ir plastiškumo.
Spektaklis OOOOOOO (IT) tapo muzikiniu epu troškimui mylėti ir būti mylimiems.
Vėliau vykęs Pietų Korėjos šokio vakaras buvo mažiau emociškai išraiškingas, bet per judesių ritmiškumą ir precizišką, beveik antgamtinį šokėjų sąskambį, atsiskleidė vidinis dramatizmas.
Ryškiausiu pavyzdžiu tapo Kwang Min Kim ir Hwa Kyung Hong spektaklis Ryšys, kuriame poros santykių balansas atsiskleidžia per švarius, intensyviai lėtų ir dinamiškų judesių kontrastus. Atlikėjai kvestionuoja šiandienos komunikaciją, paremtą greičiu, egoizmu ir konkurencija. Klausiama, kas lieka bendravimui jį negailestingai apkarpius technologijoms? Ar mes gebame būti žmonėmis ir mėgautis buvimu realybėje? Ar mums dar reikalingas gyvas bendravimas, ryšys su kitu žmogumi?
Panašaus pobūdžio klausimus kelia ir Jayu šokio trupė su pasirodymu Vyro dienoraštis, kuriame akcentuojamos priešpriešos tarp santykių vilčių ir realybės. Fragmentiškos judesių kompozicijos pasakojo pilkų ir niveliuotų personažų istorijas. Choreografija priminė realiai scenoje rašomus hieroglifus, kurie dinamiškai judantys erdvėje kūrė mašininiu tikslumu pasižymintį kibernetinio bendravimo paveikslą.
Tuo tarpu Sun-Tae Lee kūrinyje Medis buvo akcentuojama poros santykių problema. Kurdamas kuklaus kambarinio augalo įvaizdį, kuris atgyja tiktai už jį laistančios šeimininkės akių, šokėjas perteikė baimę prieštarauti jį maitinančiam subjektui (gyvenimo draugei). Tačiau besilaisvindamas iš savo ir santykių rėmų, bandydamas pažadinti antrosios pusės jautrumą, Sun-Tae Lee siekė parodyti abipusį poros indėlio į santykius balansą.
Galbūt Lietuvos publikai šio Pietų Korėjos šokio vakaro pasirodymai galėjo pasirodyti per daug šalti, racionalūs, mažai ką bendro turintys su dramatiška mūsų kasdienybe, bet šių šokėjų preciziška ir švari choreografija ne tik kelia susižavėjimą, o ir įrodo, kad už geležinės disciplinos slypi socialinio jautrumo kontekstas.
