Festivalį atidarė Virgilio Sieni trupės spektaklis Sonate Bach. Kūrinys susideda iš trijų klodų – kontekstą suteikiančios projektuojamos konkrečių įvykių datos ir vietos (pvz., 1994 m. vasario 5 dieną į Sarajevo turgavietę nukritęs patrankos sviedinys užmušė 68 žmones), šokėjų etiudai, puikia judesių technika ir kompoziciniais sprendimais perteikiantys minimus įvvkius, bei fone skambanti poetiška J. S. Bacho muzika.
Choreografas Virgilio Sieni, derindamas klasikinio ir šiuolaikinio šokio elementus, įterpiant figūratyvines nuorodas į karo iškankintas aukas, supriešino klasikinį grožį su šiandienos įvykių bjaurastimi. Šokėjų figūros sustingdavo ir vėl atgimdavo it šiurpių įvykių fotografijose užfiksuoti mitai. Bet tai, kaip ir kiti skaudūs atminties paminklai, paskęsta dulkėse ir istorijos kauburiuose, kaip kad šokėjų kūnai pabaigoje uždengiami popieriaus lakštais.
Spektaklyje judesių kompozicijos priminė Pablo Picasso paveikslą Guernica (1937), kuriame deformuotos figūros šoka pagal krentančių bombų ritmą. Figūros desperatiškai juda apokaliptiniame fone ir tai tampa keistai maloniu vaizdiniu. Taip ir Francisco Goya'os kūriniuose matome išdarkytus, karo baisumų sunaikintus kūnus, tačiau meistro ranka iš to sukuria sadistišką grožį, kūno išskerdimą paverčiantis klasika tapusiais meno kūriniais. Panašias aliuzijas galime pastebėti ir šios kompanijos spektaklyje. Čia beveik nematome siaubo ar skausmo deformuotų veidų. Bejėgiškumas ir kūno irimas greičiau atsiskleidžia per tobulai ištreniruotų kūnų plastiką, per jų judesius skleidžiamą poeziją.
Bet tada kyla klausimas: ar per mirties estetizavimą nėra atimamas kritinis požiūris į karą ir jo pasekmes? Atsisakius aiškesnio dramatizmo ir tematiką perteikiant pernelyg abstrakčiai kūrinys praranda savo temos autentiškumą ir paveikumą. Šokis nukrypsta į mūsų kolektyvinėje pasąmonėje slypinčių chimerų išlaisvinimą skambant „aukštojo meno“ muzikai. Gal bandymas estetizuoti ir kelti universalias idėjas tėra bandymas paslėpti nenorą gilintis į purvinąjį siaubo veidą, o verčiau viską perteikti estetika, tobulo grožio technika, per daug nesigilinant į aktualijas, į sadistiškąją karo ir skausmo pusę?
Galiausiai kyla klausimas: ar estetika tikrai yra ta priemonė, kuria remiantis galima kalbėti apie karą?
Galbūt didingi Bacho muzikos ritmai ir galėtų tapti fonu masinei destrukcijai atvaizduoti, bet perdėtas šokio estetizavimas ir per menkas karo temos išplėtojimas suteikė kūriniui paviršutinišką ir retkarčiais nuobodų estetizmą. Tai – puikus šokio meistriškumo pavyzdys, pritrūkęs idėjinio skaudžios temos išplėtojimo ir paveikumo.
Tuo tarpu Silvia Gribaudi ir Domenico Santonicola spektaklyje Kokį amžių vaidini? nesiekė kurti estetikos. Savo sarkastišką žvilgsnį porelė nukreipė link senstančio kūno ir grožio kulto ironizavimo. Publikai atlikėjai pasirodė nuogi ir, nepaisant pastovaus kai kurių žiūrovų krizenimo, nesigėdydami savo netobulumų kūrė ironiškus vaizdinius koliažus. Pavyzdžiui, paplūdimio scenoje Domenico pjaustė ilgus, standžius agurkus, kol Silvia tampė už savo maudimosi kostiumėlio petnešėlių ir iš jo traukdama agurkų skilteles mėtė jas į publiką teigdama „jie atgaivina kūną, padaro jį fresh“. Tokiu būdu ironizuojamas jaunystės, grožio ir pastovios erekcijos kultas, kuris priešpastatomas atlikėjų tįstančioms ir stangrumą prarandančioms figūroms. Tačiau jų sielos gyvos, jos dega nepriklausomai nuo vardijamo amžiaus (ar tai būtų 65 ar 105 metai). Atlikėjų gyvi ir netobuli kūnai yra čia ir dabar, arti tavęs ir jie yra gražūs, paveikūs. Per kūno trapumo ir senėjimo ironiją atsiskleidžiamas jaunatviškas šėlsmas.
Nors galima būtų teigti, kad spektaklio kūrėjai juoką kūrė pakankamai banaliomis priemonėmis, tačiau jų nuoširdumas papirko publiką ir pažadino iš itališko estetizmo kerų.
