Maisto teatras – tai unikalus, Kaune dar neregėtas spektaklis, kurio pagrindinis veikėjas yra... maistas. Ragaudamas, uosdamas ir tyrinėdamas maistą, žiūrovas taps ne tik pasirodymo stebėtoju, bet ir aktyviu jo dalyviu bei kūrėju. Iš viso spektaklis bus parodytas tik du kartus ir jame galės sudalyvauti vos 100 teatro gurmanų! Apie Maisto teatro pasirodymą pasakoja režisierė Saulė Norkutė.
– Kodėl Maisto teatras? Kokia buvo pradžia?
– Į Maisto teatrą atėjau aš ne viena: atėjome su scenografe Šarūne Pečiukonyte, prodiusere ir scenografe Paulina Nešukaityte. Mūsų pradžia buvo spektaklis-eskizas „Voicekas ir Marija“ pagal G.Biuchnerį, sukurtas Teatro sąjungoje, Jaunojo režisieriaus eksperimento programos metu. Tai buvo pirmasis bandymas maistą panaudoti kaip vieną iš istorijos pasakojimo priemonių, galinčią įtraukti žiūrovą į spektaklį. Norėjosi eiti toliau ir ieškoti būdų ir vietų, kuriose galėtume tęsti savo eksperimentą.
– Kas turėjo įtakos tam, jog ta priemone tapo maistas?
– Kuriant interaktyvius pasirodymus, svarbu žiūrovams suformuoti taisykles, juk mes kiekvienas suprantame, ką reikia daryti su maistu. Yra du pasirinkimo keliai – valgyti arba nevalgyti. Tuo labiau, juk per maistą mes tiek daug galime pasakyti apie save, apie kitus. Maistas, kaip medžiaga, yra labai dviprasmiška: savyje slepia labai daug metaforų ir palyginimų su gyvenimu, bet tuo pačiu jis yra susijęs su mūsų fiziologija.
– Įdomu, ką valgo Maisto teatro režisierė? Koks jos santykis su maistu ir virtuve?
– Valgau maistą (juokiasi). Anglijoje sužinojau, kad mane būtų galima vadinti gana juokingu žodžiu „peskataras“. Nesu tikra, ar Lietuvoje toks terminas naudojamas. Mėsos nevalgau, bet valgau žuvį: svarbu suprasti, ką valgai ir kodėl valgai, būti sąmoningu žmogumi. Man tai naujas etapas, jog valgymas nebūtų tik automatinis veiksmas – išmokti mėgautis maistu.
– Ar teko su maisto teatru susidurti ankščiau? Kas Jus įkvėpė?
– Žinau, kad buvo sriubos teatras Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Bet tik tiek ir žinau, nors tikiu, kad buvo įvairių bandymų. Su Maisto teatru teko susidurti Anglijoje. Mano bičiulė organizavo tokį specifinį renginį: maisto ir teatro mišinį, kuriame vedė paskaitas apie maistą, ruošė meniu, kurie virto interaktyviais pasirodymais, pagrįstais vakarienės principu. Man labai patiko, kaip maistas sujungia žmones: tai labai bendruomeniškas procesas. Vakarienė su draugais, šeimos pietūs – dalinimasis maistu, yra tas momentas, kurio metu gali kurti artimus ryšius, kurie, regis, pas mus visuomenėje yra sutrūkinėję. Jeigu neskiri laiko valgymui su savo šeima, draugais, artimaisiais, galbūt tai jau yra ženklas, kad kažkas yra ne taip tavo gyvenime.
– Mėgstate eksperimentuoti, netradicinį teatrą?
– Taip. Iš tikrųjų labiausiai patinka teatras netradicinėse erdvėse: kai erdvė tampa personažu, kai istoriją taikai erdvei arba erdvė leidžia tau atrasti istoriją. Erdvė – man vienas svarbiausių elementų. Tai atskira teatro kryptis, atskiras teatro žanras: erdvių transformavimas, erdvių pritaikymas arba istorijos pritaikymas erdvei.
– Kaip sekėsi prisijaukinti Žaliakalnio turgaus erdvę?
– Iš pradžių visa kūrybinė komanda kartu su maisto antropologe Sandra Bogdanova atvykome patyrinėti turgaus: kaip žmonės bendrauja, ką pardavinėja, kokie pojūčiai ir mintys aplanko būtent šiame turguje. Mane visą laiką domino turgaus erdvė, atrodo, kad joje turėtų slypėti labai daug visko.
– Ar slypėjo?
– Tikrai taip. Aš pirmą kartą turguje buvau ir jį tyrinėjau, o ne tik atlikau tą veiksmą: ateinu-nusiperku-išeinu. Jame slypi labai daug: atsispindi viso gyvenimo etapai – nuo kūdikystės iki senatvės, mirties. Jame matomi visi visuomenės sluoksniai. Apsilankius turguje gali suprasti, kaip visuomenė gyvena, kas vyksta su mumis, su žmonėmis aplinkui mus. Turguje galioja paprasti gyvenimo principai. Dar pastebėjau, jog turguje tiesa neturi reikšmės. Man atrodo, kaip ir mene. Tuo šios dvi sritys ir susisieja. Mene yra istorija ir tai, kaip tu ją pasakosi. Turguje galioja tie patys principai.
– Kaip gimė pasirodymo idėja? Ko galima tikėtis Žaliakalnio turgaus teatro festivalio metu?
– Klausėme žmonių, kokia yra jų turgaus vizija, kokį jį mato ateityje. Vieni sakė, jog, tokio turgaus kaip dabar, nebeliks arba jis bus modernizuotas. Kiti, jog turgus vis tiek išliks, jis yra reikalingas – turguje palaikomi ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, bendravimas. Man pasirodė įdomios dvi kardinaliai priešingos vizijos: išliks ar išnyks, saugoti ar sunaikinti – amžinas konfliktas, kurį visi pažįsta. Ta pati erdvė turi dvi visiškai skirtingas galimybes, iš tos pačios sėklos gali išaugti du visiškai skirtingi vaisiai. Man tai primena brolio ir sesers modelį, vaikų modelį šeimoje. Viena šeima, vienos vertybės, dirva, regis, ta pati, bet jie gali pasukti visiškai skirtingais keliais. Tai bus interaktyvus pasirodymas, ekskursija, kurios metu brolio ir sesers istorija bus išsidėsčiusi po visą turgaus teritoriją. Žiūrovai keliaus dviem skirtingais keliais, kuriuose aplankys įvairias maisto, garsines, šviesos instaliacijas ir taip palengva susidėlios savąją brolio ir sesers istorijos versiją.
– Kas vaidins pasirodyme?
– Norėjome, jog vaidintų ne tik profesionalai, bet ir Žaliakalnio bendruomenė. Pasirodyme norime parodyti skirtingus brolio ir sesers amžiaus etapus, tad mums reikėjo įvairaus amžiaus žmonių.
Žaliakalnio turgaus teatro festivalis
Žaliakalnio turgaus teatro festivalis – tai unikalus vienos dienos renginys, kuris į Žaliakalnio turgų suburs tikrą teatrų puokštę. Rytinėje festivalio programos dalyje: Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kauno miesto kamerinis teatras, Kauno valstybinis lėlių teatras, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Mimų teatras, Knygos teatras, Šakių cirkas, trupė „El Nucleo“ iš Prancūzijos, Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai ir kiti. Rytinės festivalio programa, kuri vyks nuo 9 val. iki 13 val. yra nemokama. Festivalio kulminacija – vakarinė programos dalis, kurioje net dvi premjeros: šokio ir cirko spektaklis „Kalbėk man turguje“ bei Maisto teatro pasirodymas.
Maisto teatro pasirodymo režisierė Saulė Norkutė studijavo Londone ir Prahos kino mokykloje, kuria spektaklius netradicinėse erdvėse, filmus bei interaktyvias instaliacijas Lietuvoje ir užsienio šalyse. Jai talkina scenografė Šarūnė Pečiukonytė, garso dizaineris Vladas Dieninis, objektų dizainerė Dovilė Gaižauskienė, maisto antropologė Sandra Bogdanova, šviesų dailininkas Narvydas Naujalis, projekto vadovė Paulina Nešukaitytė.
